Žemaitijos kraštotyrininkas

Bronius VERTELKA

Kraštotyrininkas Konstantinas Bružas Autoriaus nuotrauka

Priešpaskutinę vasaros dieną Konstantinas Bružas pažymėjo savo 93-iąjį gimtadienį. O Lietuvos nepriklausomybės 15-ųjų metinių ir Konstantino vardo dienos išvakarėse Žemaičių Kalvarijos V. Mačernio bibliotekos salėje jam buvo įteiktas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis. Apdovanojimą garbaus amžiaus žemaičiui įteikė Plungės rajono meras Algirdas Pečiulis.

Tvyro gerumo dvasia

Konstantinas ir Julijona susipažino būdami nebejauni, tačiau jie kartu laimingai pragyveno tris dešimtmečius. Julijona tebedirba miestelio vaistinėje, nors irgi turi nemažai metų. Aukštuosius farmacijos mokslus baigusi moteris į savo darbą žiūri atsakingai.

Bružų namą dažniausiai vadina Žaliąja trobele, nes jis dažytas žaliai. Kelią čia gali parodyti bet kuris Žemaičių Kalvarijos gyventojas.

Pas Bružus man teko lankytis vasarai krypstant į antrąją pusę. Konstantinas sirguliavo, vartojo vaistus. Jis prisipažino, jog be jų retai kada beišsiverčia, jais ir sustiprina savo sveikatą. Vyrą nuo ligų rūpestingai saugo Julijona.

Siejo poeto V. Mačernio atminimas

Julijona pasakojo, jog su Konstantinu susitiko jai dirbant vaistinėje. Patiko nuoširdus, gero būdo, tačiau daug skriaudų ir neteisybės patyręs žmogus. Išgyvenęs lagerius ir tremtį Sibire, į Lietuvą grįžo pakirsta sveikata. Abu juos visus bendro gyvenimo metus rišo poeto Vytauto Mačernio atminimas.

Telšių parapijos salėje Julijonai teko klausytis Vytauto Mačernio kūrybos. „ Septynias vizijas“ skaitė jų autorius. Poezija giliai įstrigo į Marijonos atmintį. Pasirodžius Mačernio poezijos knygelei, nuo jos ji negalėjo atsitraukti akių net sutemus.

Julijonos vyras Konstantinas, kaip ir V. Mačernis, gimė Šarnelės kaime. Jis buvo toks didelis, nutįsęs per septynis kilometrus, jog jie vienas kito nepažinojo. Tačiau iš K. Bružo lūpų išgirsti pasakojimai gimdė knygas apie V. Mačernį.

Sutiko garbių svečių

K. Bružas artimai pažinojo Česlovą Kudabą. Profesorius Žaliojoje trobelėje buvo laukiamas svečias. Apie jo mirtį žemaitis sužinojo gulėdamas lovoje: staiga atsivėrė niekieno nedaromos durys. Tuo metu jis išgirdo apie Č. Kudabos netektį. Taip profesoriaus dvasia atsisveikino su K.Bružu.

Kelią pas Bružus rado italų kalbininkas ir literatas Pietras Dinis. Pažintis su rašytoju ir eseistu Tomu Sakalausku buvo keistoka. Bružai grįžę iš atostogų, mato besisukinėjančius du žmones. Jie pradėjo kalbėti apie Mačernį. Kartu norėjo sužinoti, kaip galėtų surasti Konstantiną Bružą. „ Tas pats ir būsiu“, - atsiliepė šis. Taip T. Sakalauskas ir jo žmona Jūratė susidraugavo su Bružais. Būdavo, atvyksta Tomas ir spiria Konstantiną, kad šis pasakotų apie Mačernį.

Pats K. Bružas už save gerokai jaunesnio poeto nepažinojo. Per Paulių Jurkų, savo draugą, neseniai mirusį JAV dailininką, per savo keliones po aplinkines parapijas apie jį daugiau išgirdo.

Daugiausia jėgų atidavė poetui

Imtis kraštotyrinio darbo K. Bružui, kai jis sovietinei valdžiai atrodė nepatikimas, patarė Telšių „ Alkos“ muziejaus direktorius Vitas Valatka. Toks darbas Konstantinui buvo prie širdies ir jo ėmėsi noriai. Pėsčiomis išvaikščiojo aplinkines parapijas. Aprašė ir sužymėjo 229 miškus, kalvas, kalnelius, kaimus ir kitokias vietoves nuo ledynmečio iki šių dienų. Tačiau daugiausia savo triūso atidavė poetui V.Mačerniui. Rinko atsiminimus žmonių, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su poetu.

Surinko gausią medžiagą. Daugybė aplankų – muziejuose, o kambaryje ant sienų – ekspozicija ne tik apie poetą, bet ir fotografijos žmonių, kurie susiję su poetu ar Žemaičių Kalvarija. Didelė metų našta, užkrauta ant K. Bružo pečių, nemažina jo žavėjimosi mylimu poetu. Netoli Žaliosios trobelės V. Mačernis, frontui grįžus į Lietuvą, sviedinio skeveldros buvo mirtinai sužeistas.

Žemaičių Kalvarija, Plungės rajonas

© 2005 "XXI amžius"