|
Lėlės tiesia ranką vaikams
Marytė GUSTAINIENĖ
 |
|
Viktorija Cijūnelytė
ir jos megztos lėlės
Autorės nuotrauka
|
Sparčiai kintančiame pasaulyje vis aktualesnė
tampa kūrybiškos asmenybės ugdymo problema. Visuomenė yra suinteresuota
kūrybiškų asmenybių buvimu, nes nuo žmogaus kūrybiškumo priklauso
kultūros kaita bei tęstinumas. Gera kultūrinė aplinka, kultūringi
ugdytojai suteikia daug galimybių patiems vaikams patirti ir intuityviai
suvokti aukščiausios kokybės meno apraiškas, kad įprastų jomis žavėtis
ir išmoktų atskirti, kas yra gera ir gražu.
Kauno vaikų darželyje Naminukas dirba daug puikių
auklėtojų. Norėčiau papasakoti apie vieną iš jų Viktoriją Cijūnelytę.
Su ja susipažinau atsitiktinai, vaikščiodama parke su savo dukryte.
Gražiomis vasaros dienomis ta moteris ant suolelio sėdėdama kažką
megzdavo. Praeidamos pro šalį pamatėme tikrą stebuklą: virbalai
tiesiog sukosi vikriose rankose, o ant suolelio jau puikavosi katinas
su išraizgytais ūsais ir žaliomis didelėmis akimis. Mano dukrytė
susidomėjo ir, aišku, užsinorėjo pačiupinėti. Tada ir pasikalbėjome.
Noriu, kad dauguma auklėtojų atkreiptų dėmesį į tokius tautiškumo
daigelius megztos rankomis lėlės vėl kirbina mažųjų pasaulį ir
nori prisiliesti prie jų širdelių lietuviškumo dvasia.
Vaikų darželyje Naminukas Viktorija dirba jau
šešerius metus. Šiemet skaičiuos septintąjį rugsėjį. Apskritai darželio
vaikams ši moteris atidavė savo gyvenimo 35 metus. Dabar ji vyresnioji
auklėtoja. Darželio direktorė Laimutė Marušauskienė jau ne kartą
pasidžiaugė santūrios darbuotojos menine išmone: jos pačios išpjaustyti
medžio darbai atranda vietos grupės kampeliuose. Trafaretinė sienelė
indams yra ne tik puošybos elementas, bet ir reikalinga priemonė
vaikų siužetiniams žaidimams. Dvejų trejų metų vaikai susipažįsta
su artimiausios aplinkos (virtuvės) įranga, indais, mokosi šeimininkauti.
Paklausta, kuo ji dar stebina savo mažuosius auklėtinius,
Viktorija papasakojo, kaip ji iš lino pasiuvo savo Kačiukų grupės
mažyliams 15 kišenėlių piešiniams sudėti. Pats paskutinysis piešinys
prikabinamas segtukais ant viršaus kišenėlės, kad vaikai ir jų tėveliai
galėtų pasidžiaugti, o kiti sudedami į kišenėles. Toks vaikų meno
turtas labai naudingas tėveliams. Mokslo metų pabaigoje jie gali
pasiimti vaikų darbelius ir jais gėrėtis namuose, stebėti, analizuoti,
kokias emocijas vaikai reiškė, kokios spalvos dominuoja, ką įdomaus
jų mažylis pamatė dideliame pasaulyje.
Vaikų meninė veikla turi daiktišką ir daiktinį
pavidalą. Menas vienija ir sukoncentruoja savyje įvairiausius prasmingus
įspūdžius, gyvenimo patyrimą su kasdieniu, veikliu patyrimu. Vaikas
mato pasaulį, supranta tai, ką regi jo akys. Aplink yra tiek daug
grožio, spalvų, šviesos, o kartais to nepastebime, kartais liekame
abejingi, bet toks skubėjimas pro tai, kas gražu ir tyra, tik nuskurdina
žmogaus sielą, nuskriaudžia tuos, kurie skuba. Vaikams nebūdinga
skubėjimas. Jie mėgsta įsižiūrėti, klausytis, tyrinėti, ieškoti,
stebėti. Auklėtoja tą žino, supranta ir leidžia mažyliams laisvai
reikšti savo emocijas, džiaugtis iki valios savo darbeliais, gėrėtis
jais. Vaikams taip daug reiškia, kai jų darbai eksponuojami parodoje.
Darželyje Naminukas siekiama sukurti jaukią,
estetišką aplinką, skatinančią kūrybingumą ir saviraišką. Prisilietęs
prie liaudies meno, vaikas darosi jautresnis aplinkai ir žmonėms.
Žymi lietuvių rašytoja ir pedagogė Marija Pečkauskaitė-Šatrijos
Ragana teigė, kad vaikų dvasią ypač ugdo glaudus ryšys su tautos
dvasinės kultūros lobiais, su etnine kultūra. Todėl pamokėles verta
sieti su tautos papročiais ir tradicijomis.
V.Cijūnelytės megztos lėlės yra vaikų žaidimų,
pasivaikščiojimų, švenčių dalyvės, vaikų teatro artistės. Viktorija
sugalvojusi net dekoracijas vaikų teatrui: megztas namelis (langeliai,
durys, durų rankenos megztos), grybų karalystė, gėlės, išskleidusios
įvairiaspalvius žiedlapius, skarotos eglės ir dar daugybė nuostabių
dalykų. Stebėjausi ir tos moters išmone, ir pačiu darbu. Virbalais
sudėtinga išmegzti tokias konstrukcijas kaip eglė, gėlės žiedas.
Aš pati megzdavau lėles vąšeliu, taip daug paprasčiau. O Viktorijos
megztų daiktų nerasi nė siūlo galelio, tik jai žinomu būdu siūlo
galas randa kur pasislėpti... Moteriškos rankos kuria stebuklus.
Jos megztais drabužiais dėvi ir džiaugiasi artimieji, pažįstami.
Viktorija sako, kad be virbalų ji neįsivaizduoja nė dienos: tai
yra ir jos laisvalaikis, ir užsiėmimas, ir pomėgis. Su šiluma ir
meile įmegztos mintys tiek drabužiuose, tiek žaisluose iškalbingai
byloja apie žmogišką džiaugsmą, paprastą ir tyrą, kurio laukiama
kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką. Taip dažnai užmirštame pasidžiaugti
žmogaus rankų kūriniu...
Vaikų ugdymo turinio pagrindas tautinė kultūra,
nes būtent ikimokykliniame amžiuje formuojasi individo ir kultūros
integravimosi prielaidos. Ikimokyklinukai turi intuityviai susidaryti
tautinės kultūros vientisą vaizdą, todėl ugdymo turinys turi apimti
visas jiems prieinamas kultūros sritis ir vertybes. Ugdomuoju požiūriu,
pasak O.Monkevičienės, ypač svarbi tautosaka, tautodailė, tautiniai
žaidimai, tradicijos, papročiai. Kad tautos kultūros vertybės taptų
vaiko savastimi, jos turi atitikti amžiaus, individualių savybių,
patirties sąlygojamas jo pažintines, jausmines ir veiklos galias.
Vaikų pedagogai ir psichologai teigia, kad didelis
vaidmuo ugdant vaiko asmenybę tenka auklėtojai. Ji privalo mylėti
kiekvieną vaiką ir gerbti jį, skatinti jo savarankiškumą, kūrybiškumą.
Ji turi įžvelgti, kam jis gabus, kurioje veikloje pasiekęs geresnių
rezultatų, o kur jo galimybės nedidelės ir padeda jam lavėti. Auklėtoja
turi tapti vaikų patarėja, pagalbininke, informacijos šaltiniu.
Pasaka turi taip pat ypatingą galią. Ji stovi
prie kiekvieno žmogaus lopšio. Vaizdi ir išmoninga pasakos forma
padeda vaikui pažinti supantį pasaulį, suprasti sudėtingus žmonių
ir daiktų tarpusavio ryšius, formuoja bręstančiojo sąmonėje moralines
elgesio normas. Pasaka reikalinga dvasiniam vaiko vystymuisi kaip
motinos pienas jo fiziniam augimui. Viktorijos numegztas namelis,
vėjo malūnas, giria gali būti puiki dekoracija ne vienai pasakai.
Vaikai nejučia prisilies prie tautosakos šaltinio, pabus su rankomis
numegztais veikėjais. Taip ir seniau mūsų mamos ir močiutės mezgė
lėles, ir mes jomis daug labiau džiaugėmės negu tomis, kurios pagamintos
daugybės žmonių rankomis fabrikuose. Tos lėlės numegztos auklėtojos
rankomis, kurios kiekvieną dieną globia mažuosius, glosto jų galveles.
Pastebėjau, kad Viktorija labai santūri, ji nesididžiuoja
savo kūryba, o tik šypsosi, paslapčia džiaugiasi, kad vaikai galės
su tomis lėlėmis žaisti. Gražus lietuviškas kuklumas ir santūrumas.
Susidomėjau, kaip apie jos megztas lėles atsiliepia darželio darbuotojos,
administracija. Viktorija jaučiasi įvertinta, sako, jai malonu,
kai darželio direktorė Laimutė Marušauskienė, direktorės pavaduotoja
ugdymui Janina Cibulskienė, kolegės pasako gerų žodžių. Nemėgstu,
kad būčiau labai giriama, tai nėra malonu. Aš tiesiog dirbu savo
darbą,- sako Viktorija.
Pasidomėjau, kuo dar užsiima Viktorija, ką veikia.
Ji mėgsta grybauti, uogauti, tiesiog pabūti miške, pasivaikščioti.
Ji ir pati vyturėlis anksti keliasi ir... rankose ima kirbėti
mezginys. Dar keletą minučių, dar valandėlę... ir tuoj kažkas džiaugsis
nauju megztiniu, mažylis laikys rankose megztą pelę, katinėlį ar
kitokį žaislelį. Mezgimas tai ir mano vienatvė, ir mano svajonės,
ir mano gyvenimas,- susimąsto Viktorija. Šeimos ji nesukūrė, bet
reikalinga jaučiasi giminaičiams, su meile kalba apie krikštasūnį,
jau keleri metai tapusį tėčiu, turinčiu savo šeimą.
Viktoriją kiekvieną sekmadienį gali pamatyti šv.
Mišiose Kauno Pal. Jurgio Matulaičio koplyčioje. Skubu į bažnytėlę
paklausyti Dievo žodžio, jis teikia stiprybės ir palaimos, - sako
V.Cijūnelytė. Tokia ji, Viktorija, liūdna ir linksma, nuoširdi ir
paprasta, moteriška ir miela. Jauki darželio aplinka, puikus kolektyvas
jai teikia saugumo ir noro kiekvieną rytą skubėti pas mažuosius.
Kas dieną su naujomis mintimis, kūrybiniu polėkiu, su džiaugsmu,
kad esi laukiama ir reikalinga.
Kaunas
© 2005 "XXI amžius"
|
