"XXI amžiaus" priedas jaunimui, 2003 m. vasario 21 d., Nr.2 (39)

PRIEDAI









Narkomanija - krikščioniškojo pasaulio problema

Narkomanija nėra naujas reiškinys, tačiau krikščioniškuose kraštuose narkomanijos problema pastaraisiais metais tapo ypač opi. Nekrikščioniškų religijų atstovai neretai griebiasi narkotikų religinių ritualų metu. Induistai ir islamo išpažinėjai pasisako už blaivią žmogaus sąmonę, tačiau iš esmės narkotikų prevencija labiausiai rūpinasi krikščionys.

Narkotikai - išsigelbėjimas ar pražūtis?

Nors pastaraisiais metais vis garsiau kalbama apie narkotikų žalą, narkomanų skaičius nemažėja. Išbristi iš narkomanijos liūno nelengva, o ir pagalbos neretai ieškoma ne ten, kur jos derėtų ieškoti. Pasaulio mokslininkai ir gydytojai nuolat rengia narkomanijos prevencijos programas. Buvę narkomanai kuria savo bendruomenes, kuriose stengiasi padėti likimo draugams. Narkomaniją mėginama gydyti ir pasitelkus krikščioniškąsias tradicijas. Tačiau iškyla klausimas: ar apskritai narkomanija pagydoma?
Narkotikais vadinamos tam tikros cheminės medžiagos, sukeliančios psichinius pokyčius bei priklausomybę. Apie svaiginančių medžiagų poveikį žinota nuo seno. Pirmoji narkotikų banga Vakarų Europą pasiekė maždaug XV-XVI amžiais. Vadinamieji sunkieji narkotikai atsirado tik XIX amžiuje. Na, o XIX a. viduryje kartu su kokaino atsiradimu prasidėjo antroji narkomanijos banga. 1910-aisiais buvo priimta pirmoji tarptautinė konvencija, skatinanti uždrausti kai kuriuos narkotikus.
Klysta tie, kurie mano, kad lengvieji narkotikai, pavyzdžiui, marihuana (hašišas), nėra žalingi. Daugelis vartojančiųjų stipriuosius narkotikus, ypač heroiną, kažkada pradėjo būtent nuo marihuanos.

Kodėl griebiamasi narkotikų?

Poreikį narkotikams skatina įsitikinimas, kad iš gyvenimo reikia paimti viską. Psichologai pastebėjo, kad dauguma paauglių narkomanų kilę iš pasiturinčių šeimų. Tokie vaikai ieško būdų gauti tai, ko nesugeba jiems duoti tik materialine gerove besirūpinantys tėvai. Dažnas paauglys tiki, kad užtenka vienos dozės, ir gyvenimas vėl nušvis visomis vaivorykštės spalvomis.
Neretai žiniasklaidos priemonėse skelbiama, kad narkomanija yra chroniška ir nepagydoma psichikos liga. Iš tiesų narkomanija, kaip ir alkoholizmas, neišgydoma ta prasme, kad žmogus neišgydomas nuo polinkio į narkotines medžiagas. Narkomanas negali gyventi be narkotikų, kaip ir alkoholikas negali atsisakyti taurelės. Beje, kol kas dar ne visi yra girdėję, kad pastaraisiais metais vadinamoji ,,Dvylikos žingsnių“ programa vis dažniau pasitelkiama ne tik gydant alkoholikus, bet ir narkomanus.
Daugeliu atžvilgių rūkantis, vartojantis narkotikus ar alkoholį žmogus niekuo nesiskiria nuo eilinio piliečio. JAV kilus hipių judėjimui XX amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais daugelis jaunimo bent kartą pabandė narkotikų. Maždaug 60 proc. šių jaunuolių narkomanais netapo. Savisaugos instinktas dažniausiai nugali smalsumą, tačiau, deja, toli gražu ne visada. Jokiu būdu negalime neigti gyvenantys visuomenėje, kurioje narkotinės medžiagos pamažu tampa įprastu dalyku. Neretai narkotikus pradedama vartoti susidūrus su neišsprendžiamomis problemomis, ieškant gyvenimo prasmės ir atsakymų į tam tikrus gyvenimiškus klausimus, suvokus, kad esi ne toks, kaip kiti. Su narkomanija vienu ar kitu būdu šiandien susiduria daugelis. Psichologai ir narkologai teigia, jog priklausomybės narkotinėms medžiagoms priežastys slypi ne tik narkomano asmenybėje. Priklausomybė narkotikams gali atsirasti dėl vaikystėje patirtos agresijos. Toks vaikas vėliau nemokės išspręsti kilusių gyvenimiškų problemų, nesugebės suvokti savo atsakomybės.
Pirmą kartą narkotikų pabandoma esant šalia kitų narkotikus vartojančių asmenų. Tik labai retais atvejais būna kitaip. Beje, gryna marihuana sukelia tokias baisias haliucinacijas, kad bijoma net ir savo paties šešėlio, neretas iš baimės gali nusižudyti. Net ir pati mažiausia heroino dozė gali būti mirtina, ypač jei nėra žinoma, su kokiomis kitomis medžiagomis jis sumaišytas.
Narkotikai vis dar yra tam tikrų kolektyvinių misterijų dalimi. Todėl narkomanai linkę burtis į komunas. Viena garsiausių komunų yra Danijos sostinėje Kopenhagoje, vadinama Kristijanija. Tai tarsi atskira narkomanų valstybė, turinti savus įstatymus, papročius ir didžiulį turgų, kuriame galima įsigyti bet kokių narkotikų.

Legalizuoti ar uždrausti?

Pasisakantieji už narkotikų legalizavimą teigia, kad marihuaną vartoja maždaug 70 mln. amerikiečių. Kasmet JAV dėl narkotikų sukeltų ligų miršta 20 tūkst. žmonių, t.y. kur kas mažiau nei alkoholikų ar rūkalių. Per pastaruosius 25-erius metus narkotikus vartojančių asmenų skaičius JAV sumažėjo du kartus. Didelę įtaką tam turėjo mokytojų, tėvų ir bažnyčios tarnautojų pastangos.
XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje JAV psichoterapeutai bei šeimos konsultantai savo pacientams neretai skirdavo ekstazi. Taip tęsėsi iki 1985-ųjų, kol buvo įrodyta, jog ši medžiaga yra žalinga ir laikytina narkotiku. Gydytojai ištyrė, kad ekstazi paralyžiuoja smegenų centrus, atsakingus už serotonino gamybą, sutrikdo organizmo funkcinę veiklą, turi įtakos apetitui ir nuotaikai. Tačiau ekstazi tablečių vartojimas auga ne dienomis, o valandomis. Jį renkasi jaunimas, nes šios tabletės gana pigios, juodojoje rinkoje viena ekstazi tabletė kainuoja nuo 7 iki 50 dolerių. Šiandien Jungtinėse Valstijose yra apie penki milijonai narkomanų. Legalizavus lengvuosius narkotikus, narkomanų skaičius gali kelis kartus padidėti ir viršyti alkoholikų skaičių. Šiandien tik kai kuriose JAV valstijose leidžiama vartoti marihuaną medicininiams tikslams. Tačiau skeptikai sako, kad narkotikai žmogaus problemas išsprendžia kur kas greičiau nei alkoholis. Nuo alkoholio sukeltų ligų mirštama per 30 metų, tuo tarpu narkotikai gali padėti palikti šį pasaulį akimirksniu. Narkotikų legalizavimas reikštų valdžios prisiimtą atsakomybę už tūkstančius naujų mirčių.

Reali pagalba

Tie, kurie tiki krikščioniškųjų narkomanijos gydymo metodų efektyvumu, pabrėžia, kad gydymas vaistais ne visada duoda lauktų rezultatų. Kartais priklausomybę narkotikams pakeičia priklausomybė vaistams. Juk kadaise ir kokainas buvo laikomas vaistu, o ne narkotine medžiaga.
Ne kiekvienas įninka į narkotikus, narkomanais tampa tik tie, kurie linkę į priklausomybę narkotinėms medžiagoms. Klaidinga manyti, kad, norint visam laikui atsisakyti narkotikų, užtenka valios pastangų. Narkomanija gali būti fiziologinė ir psichologinė. Detoksikacijos programos, įvairūs ,,užkodavimai“ nepadės, jei pats narkomanas neturės ryžto atsikratyti šio žalingo įpročio. Beje, daugėjant narkomanų skaičiui, daugėja ir įvairių šarlatanų bei apsišaukėlių, norinčių lengvai pasipelnyti iš svetimos nelaimės. Narkotikus vartojančiam asmeniui reikės ir greta esančių žmonių pagalbos, nes vienam kovoti su šia liga gali būti pernelyg sunku. Nelengva bus ir narkomano artimiesiems, ypač tėvams, kurie pasiryžę dėl savo vaiko padaryti bet ką, baimindamiesi, kad jis gali užsikrėsti AIDS, patekti į kalėjimą ar paprasčiausiai perdozuoti.
,,Dvylikos žingsnių“ programa atsirado JAV prieš 65-erius metus. Šios programos pradininkai, patys kentėję nuo alkoholizmo, akcentavo krikščioniškąsias vertybes. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad ši programa skirta tik tikintiesiems.
Norinčiajam visiems laikams atsisakyti narkotikų neužtenka paliepti melstis bei atlikinėti kitas krikščioniškąsias pareigas. Reikia suteikti pasirinkimo laisvę, kurios ,,Dvylikos žingsnių“ programoje nepamirštama.
Narkomanija nepanaši į įprastines ligas. Norėdami gauti pinigų brangiai kainuojantiems narkotikams įsigyti, narkomanai neretai tampa vagimis. Abstinenciją kenčiančio narkomano poelgiai padaro ne tik materialinę, bet ir moralinę žalą, apie kurią retai kalbama. Susilpnėja ar net visai nutrūksta tarpusavio santykiai, kuriuos vėliau sunku atkurti.
Septintasis ,,Dvylikos žingsnių“ programos žingsnis - susitaikymas. Šio žingsnio svarba programoje ypač pabrėžiama, nes jį padarius kur kas lengviau vyksta reabilitacija. Narkomanas turi suvokti, kad jis labai nusikalto savo artimiesiems, ir melsti Dievą, kad šie jam atleistų. Reikia paprašyti atleidimo kiekvieno, kam buvo padaryta žala. Mirusiųjų ir tų, kurių nežinome kur ieškoti, atsiprašyti galima tik malda. Atsiprašius visuomet palengvėja.
Dievas nėra nuo narkomanijos gydantis vaistas. Tačiau Jis gali padėti atsikratyti šio žalingo polinkio. Norintis padėti narkomanui krikščionis turi suvokti, kad svarbiausia jo užduotis ne priversti narkomaną atsisakyti narkotikų, bet tapti žmogumi, kuris padės atrasti Išganytoją ar bent jau paskatins to siekti. Tam reikalingas nuoširdus tikėjimas - vienintelis būdas, krikščioniškais metodais padedantis visiems laikams pamiršti narkotikus.

Gražina MINKAUSKAITĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija