Žvilgsniai

„Stengsimės uždegti bent po vieną „žvakelę“, kad Lietuvos vaikų ateitis būtų šviesesnė“

Ne visuomet lengva šypsotis

Pokalbius apie alkoholį namuose paįvairina vaikų piešiniai. Aldona Kamantienė su ,,Visų šventųjų“ centro mažaisiais

,,Vilties angelo“ dienos centro vaikai užsiėmimų metu su Rita Vencloviene

Aldonos KAMANTIENĖSnuotraukos

,,Šeima, mokykla ir Bažnyčia yra trys veiksniai, kurie tarnauja ugdymui vykdyti, o visi kiti veiksniai eina į šitą tikslą pripuolamuoju būdu“.

Stasys Šalkauskis

Deja, Lietuvoje yra labai daug vaikų (jie skaičiuojami tūkstančiais), kurie auga be tėvų globos, neturi galimybės ar nenori lankyti mokyklos. Jei jais nepasirūpinsime, tai liūdniausią rezultatą mūsų visuomenė pajaus po dešimties ar penkiolikos metų, kai šie, auklėjami gatvės, vaikai pradės kurti savo šeimas. Todėl labai džiugu, kad atsiranda dienos centrai, kuriuose vaikai ne tik pavalgo, ruošia pamokas, bet ir, vadovų padedami, prasmingai leidžia laiką.
Prieš ketverius metus JAV susikūrė organizacija ,,Vaiko vartai į mokslą“, kuri atėjo į pagalbą būtent tokiems dienos centrams Lietuvoje. Pats reikšmingiausias šios organizacijos įnašas yra auklėjimo srityje. Organizacijos parengta ,,Charakterio ugdymo“ programa buvo įgyvendinta 2000-2001 mokslo metais, o prevencinė programa D.R.A.S.A. (Drįsk Rūkalų, Alkoholio, Svaigalų Atsisakyti) surengta 2002 metais. Amerikos lietuvės pedagogės Aldona Kamantienė ir Rita Venclovienė yra šios organizacijos steigėjos ir koordinatorės, parengusios ,,Charakterio ugdymo“ ir D.R.A.S.A. programas. Vieną jų - Aldoną KAMANTIENĘ kalbina Elona GUBAVIČIŪTĖ.

Gal galėtumėte papasakoti apie organizaciją ,,Vaiko vartai į mokslą“, susikūrusią JAV? Kas jus paskatino ją įkurti? Kokie organizacijos tikslai?
Organizacija ,,Vaiko vartai į mokslą“buvo įkurta 1998 metais Čikagos pietvakarių priemiestyje Lemonte. Mintis steigti tokią organizaciją kilo būreliui moterų, kurioms rūpėjo apleisti ir beglobiai Lietuvos vaikai. Apie liūdną šių vaikų būklę sužinojome iš tuo metu Čikagoje apsilankiusių dr. Arvydo Žygo ir dr. s. Daivos Kuzmickaitės. Jie ir paragino mus padėti vaikams. Pirmiausia siekėme, kad jiems būtų sudarytos sąlygos lankyti mokyklą.
Tuo metu JAV jau veikė keletas aktyviai dirbančių organizacijų, kurios taip pat rūpinosi Lietuvos vaikais. Tačiau mūsų tikslai buvo šiek tiek skirtingi. ,,Vaiko vartų į mokslą“ tikslas - ne tik materialiai padėti vaikams pomokykliniuose dienos centruose, bet ir rūpintis jų švietimu ir dvasiniu auklėjimu.
Mūsų organizacija yra įregistruota Ilinojaus valstijoje kaip pelno nesiekianti organizacija, turinti savo padalinius penkiuose Amerikos miestuose: Klivlende, Detroite, Niujorke, Filadelfijoje ir Vašingtone. Kiekvienais metais turime pateikti nuodugnią finansinę ataskaitą, nes esame pelno nesiekianti organizacija. Tuomet žmonės, paaukoję tam tikrą pinigų sumą, gali ją nurašyti nuo savo pajamų mokesčio.
Šiuo metu remiame aštuonis dienos centrus Lietuvoje. Tai ,,Vilties angelo“ ir ,,Visų šventųjų“, esančius Vilniuje; ,,Šaltinėlio“ Marijampolėje; ,,Šypsniuko“ Kazlų Rūdoje; ,,Ateities vardan“ Obeliuose; ,,Saulutės“ Užpaliuose, o taip pat veikiančius Naujojoje Akmenėje ir Rumbonių kaime. Šių centrų vadovai ir auklėtojai turi įgyvendinti mūsų pateiktas moralinių vertybių ,,Charakterio ugdymo“ ir prevencinę D.R.A.S.A. programas.
Kadangi ,,Vaiko vartai į mokslą“ prioritetas yra sudaryti vaikams sąlygas lankyti mokyklą, mūsų organizacija superka dienos centrų vaikams reikiamas knygas ir mokslo reikmenis; parūpina įvairias užsiėmimo priemones; skiria pinigus maistui ir jo pagerinimui, sveikatos reikalams ir buitinėms reikmėms; Amerikoje ieško savanorių, ypač jaunų žmonių, juos skatina dirbti su apleistais vaikais.
Džiaugiamės, kad atsiranda vis daugiau savanorių iš gretimų apylinkių, kurie ateina į pagalbą vadovėms ir vaikams. Mums pasisekė ir tai, kad suradome pinigų dienos centrų direktorių atlyginimams. Šiuo metu jos, dirbdamos su vaikais, nors ir kukliai, tačiau gali pragyventi.
Papasakokite apie ,,Charakterio ugdymo“ ir D.R.A.S.A. programas. Kokie jų siekiai ir kaip sekėsi jas įgyvendinti?
Atvykusios į Lietuvą pirmuosius dvejus metus mes pačios tiesiogiai dirbome su centrų vaikais, įgyvendindamos ,,Charakterio ugdymo“ programą. Tai moralinių ir socialinių vertybių programa, kurios tikslas yra šias vertybes skiepyti ir ugdyti vaikuose, kad jie, nepaisant skurdo ir vargo, siektų mokslo ir išaugtų dori, mąstantys ir visaverčiai Lietuvos piliečiai.
Susipažinus su vaikais, pirmasis mūsų uždavinys yra išmokyti juos dirbti kartu. Todėl bendradarbiavimo tema - pati svarbiausia, prie kurios mes nuolat sugrįžtame, ypač prieš pradėdamos kitas temas, tokias kaip švaros ir higienos įgūdžių ugdymas, mandagumo ir draugiškumo mokymas. Daug dėmesio skiriame atsakomybei, atjautai, darbštumui, dėkingumui, savigarbai, ištvermingumui, pasitikėjimui savimi ir daugeliui kitų vertybių. Jas mes ne tik nagrinėjame su vaikais, bet ir jų suvokimui palengvinti pritaikome vaidinimėlius, įvairius žaidimus.
,,Charakterio ugdymo“ programa yra išleista atskira knygele, kurią parašyti padėjo organizacijos ,,Vaiko vartai į mokslą“ buvusios mokytojos, socialinės darbuotojos ir kitos moterys, kurioms rūpėjo Lietuvos vaikai. Atsimenu, kiek daug valandų praleidome rinkdamos medžiagą, skaitydamos ir sukdamos galvas, kaip paįvairinti kai kurias temas, o ypač taisydamos savo lietuvių kalbos posakius. Šiuo metu beveik visos moterys, prisidėjusios prie programos, jau yra pensininkės. Savo nelengvo darbo rezultatais galėjome pasidžiaugti, kai dienos centrų vadovės labai palankiai priėmė ,,Charakterio udgymo“ programą. Vėliau jos paprašė mūsų parengti prevencinę programą prieš rūkymą, alkoholį ir narkotikus, kad galėtų supažindinti jaunimą su šiomis priklausomybėmis ir padėtų jiems atsispirti blogiems įpročiams.
Šį pageidavimą įvykdė mano kolegė Rita Venclovienė ir jau 2002 metų pavasarį atvyko į Lietuvą su nauja D.R.A.S.A. programa. Galima sakyti, kad tai jos vienos darbas, nes ji labai daug savo laisvo laiko praleido skaitydama ir gilindamasi į tos rūšies literatūrą. Atlikti šį nelengvą darbą Ritai padėjo jos gyvenimo patirtis ir darbas mokykloje. Vėliau prie programos redagavimo prisidėjo ir kiti organizacijos ,,Vaiko vartai į mokyklą“ nariai. 2002 metų pavasarį pagal šią programą Rita pati tris mėnesius sėkmingai dirbo su ,,Vilties angelo“ ir ,,Visų šventųjų“ dienos centrų vaikais. Rugsėjo mėnesį programos D.R.A.S.A. medžiaga pasirodė jau išleistoje knygelėje. O spalio mėnesio pradžioje surengėme seminarą visų centrų vadovams ir savanoriams. Seminaras vyko Kaune, Nekalto prasidėjimo vargdienių seselių vienuolyno patalpose. Mūsų darbas nenuėjo veltui - atsiliepimai apie seminarą buvo puikūs. Dalyvės džiaugėsi, kad dabar ir pačios savarankiškai galės programos mintis perduoti vaikams bei bandyti tai įgyvendinti. Seminaro dalyviais mes pasirūpinome - apmokėjome kelionės ir kitas, su seminaru susijusias, išlaidas; padovanojome išleistas D.R.A.S.A. programos knygeles, nes kitaip jie nebūtų galėję taip gausiai dalyvauti seminare.
Jūs esate labai gražiai pastebėjusi, kad misija prasideda ne nuo Dievo žodžio, bet nuo pamaitinimo. Be abejo, vaikai į centrus ateina alkani. Jums reikia rasti lėšų ne tik moralinių vertybių diegimui, bet dar ir maistui. Kokios organizacijos ar pavieniai asmenys padeda materialiai įgyvendinti jūsų tikslus? Kokiu būdu ieškote finansinės pagalbos?
Finansinė pagalba mums yra pati aktualiausia, nes be jos mes negalėtume vykti į Lietuvą, vykdyti programų ir remti beglobių vaikų dienos centrus. Labiausiai mums yra padėjęs Amerikos Lietuvių Fondas, kuriam esame labai dėkingos. Fondas įvertino organizacijos siekius, tikslus ir, galima sakyti, pastatė mus ant kojų. Kitų organizacijų, kurios mus remtų, neturime. Daugiausia lėšų gauname iš pavienių asmenų - dosnių amerikiečių ir Amerikos lietuvių, kurie nori padėti nuskriaustiems Lietuvos vaikams. Mūsų parama centrams priklauso nuo to, kiek surinksime lėšų, todėl planuoti negalime, nes tiksliai nežinome, kokias finansines galimybes turėsime kitais metais. Tačiau, kaip minėjau, kai kurie žmonės yra labai dosnūs, bet mes pačios niekuomet nelaukiame ,,manos iš dangaus“. Ištisus metus dirbame, dedame visas pastangas, kad galėtume nuvažiavusios į Lietuvą tęsti savo darbus. Dirbame ne vienos, kartu su kitais organizacijos nariais rengiame gegužines, kuriuose uždirbti pinigai ,,krenta“ į apytuščią organizacijos ,,Vaiko vartai į mokslą“kišenę. Aktyvūs mūsų organizacijos nariai praeitą rudenį, prieš mums grįžtant iš Lietuvos, surengė pietus ,,Vaiko vartams į mokslą“ paremti. Stengiamės, kad renginiai turėtų ir įdomesnę programėlę, kuri viliotų žmones ne tik pavalgyti. Neseniai vyko didelis pobūvis privačiuose, erdviuose namuose. Kviestoji publika jau iš anksto žinojo šio pobūvio tikslus, todėl mielai atėjo ir gausiai parėmė mūsų darbus. Mūsų organizacijos narės nebijo jokio darbo: jos verda, kepa tortus, organizuoja loterijas, pasakoja žmonėms apie mūsų darbus Lietuvoje ir aiškina tikslus. Jų dėka pasitaiko ir ,,stebukliukų“, kai visai nesitikėdamos gauname iš pavienių žmonių dideles pinigų sumas.
Teko girdėti apie Richard ir Kylliki Collings pagalbą. Malonu būtų išgirsti apie šiuos žmones.
Richard ir Kylliki Collings - tai Dievo siųsti angelai iš Amerikos Šiaurės Karolinos (North Caroline) valstijos. Kylliki yra suomė, o Richard - anglas. Pagal profesija jie abu yra mokytojai. Prieš dvylika metų jiedu išėjo į ankstyvą pensiją ir pradėjo keliauti po įvairias neturtingas šalis, rūpindamiesi alkanais vaikais. Jie priklauso ,,Dalijimosi Dievo meile“ (,,Sharing God’s Love“) organizacijai, kuri pastoviai remia jų projektus. Abu Collings važinėja ne tik po Europą, bet ir po Aziją, Afriką, Meksiką ir indėnų rezervatus Amerikoje. Per metus jie aplanko nuo penkių iki vienuolikos šalių. Apie alkanus Lietuvos vaikus Collings sužinojo iš danų kunigo, kurį sutiko Estijoje. Kunigas žinojo, kad Lietuvoje yra daug apleistų ir alkanų vaikų. Tada Collings atvyko į Vilnių pas Motinos Teresės seseris, dirbančias Benamių globos namuose. Seserys jiems rekomendavo ,,Visų šventųjų“ vaikų dienos centrą, kuriam labiausiai reikėjo pagalbos. Tuo metu šiame centre dirbo R.Venclovienė. Ji buvo paprašyta pavertėjauti. Nieko nelaukę Collings nusivežė Ritą, tuometinį Visų šventųjų parapijos kleboną Joną Varanecką į maisto sandėlius ir nupirko vaikams maisto už tūkstantį dolerių. Tada buvo 2000-ųjų Velykos. Po šio susipažinimo Collings pamaitino ne tik ,,Visų šventųjų“ dienos centro vaikus, bet ir dar kituose dviejose centruose besilankančiuosius.
Šiuo metu K.Collings sunkiai serga, todėl jų misija - važinėti po neturtingus kraštus laikinai sustojo. Dieve, jiems padėk, kad jie ir toliau galėtų alkanus vaikus pradžiuginti.
Ar greitai pavyksta susidraugauti su Lietuvos vaikais? Kuo jie skiriasi nuo amerikiečių vaikų?
Negalėčiau pasakyti, kad labai gerai pažįstu Lietuvos vaikus, nes bendraujame tik su remiamų centrų vaikais. Su tokiais vaikais susidraugauti reikia šiek tiek laiko, nes jie nedrąsūs, trūksta pasitikėjimo savimi. Iš pradžių dirbti su jais buvo sunku, bet kuo labiau juos pažinome, sužinojome, iš kokios aplinkos jie atėjo, mūsų darbas žymiai palengvėjo. Įgiję mūsų pasitikėjimą, jie pasidarė draugiški, linksmi ir meilūs. Jautėme, kad jie trokšta meilės, pagarbos ir dėmesio labiau nei dovanėlių ar saldumynų. Mūsų programai jie yra gana imlūs. Aišku, mes privalėjome pasistengti, kad programa būtų patraukli ir įdomi. Tarp Amerikos ir Lietuvos vaikų labai didelio skirtumo nejaučiu. Tačiau turiu priminti, kad mūsų aplinkos vaikai į centrus ateina apleisti, alkani, stokojantys meilės ir šilumos. Amerikos vaikai, kuriuos aš pažįstu, yra visokeriopai aprūpinti ir net nevertina to, ką turi. Todėl neretai, per daug gerai gyvendami, jie pasirenka klystkelius.
Ar vaikai, dėl jūsų auklėjimo įtakos, bando paveikti ir savo tėvus? Ar dirbate su beglobių vaikų tėvais?
Iki šiol mums pačioms neteko dirbti su dienos centrų vaikų tėvais. Tačiau kai kuriuose centruose yra kviečiamos motinos, kurios daro rankdarbius ar įvairius kitus darbus, kad galėtų juos parduoti ir šiek tiek prisidėti prie centrų išlaikymo. Pastebėjome, kad tokie susibūrimai motinoms yra labai naudingi, nes dauguma jų ateina iš alkoholikų šeimų, neretai ir pačios yra alkoholikės. Jos gali pasikalbėti su centruose dirbančiomis savanorėmis, joms pasiguosti ir pasitarti.
Kokie jūsų ateities planai?
Ateityje ir toliau bandysime visais galimais būdais ieškoti lėšų, kad galėtume padėti mūsų globojamiems vaikų dienos centrams. Amerikoje aktyviau raginsime ir rengsime kuo daugiau jaunų žmonių savanorių, kad jie vyktų dirbti su Lietuvos vaikais ir vykdytų mūsų tolesnes programas. Dvi pastarąsias vasaras jaunos Amerikos lietuvaitės jau dirbo mūsų centruose ir bendravo su jų amžiaus jaunimu. Išvykų rezultatai buvo abipusiškai naudingi. O mes pačios ir toliau stengsimės uždegti bent po vieną ,,žvakelę“, kad Lietuvos vaikų ateitis būtų šviesesnė.