Žvilgsniai

Pagalba moterims, tapusioms prostitucijos aukomis

,,Lietuvos Caritas” iniciatyva gegužės 17 dieną Vargdienių seserų vienuolijos namuose Kaune (Žeimenos g. 6) surengtas seminaras ,,Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms”. Seminaro idėją palaikė ir jame dalyvavo Lietuvos moterų vienuolijų vyresniosios, norėjusios išsamiau susipažinti su sociopastoraciniais pagalbos išnaudojamoms moterims aspektais. Daugelyje Vakarų šalių Katalikų Bažnyčios institucijos ir moterų vienuolijos itin ryžtingai ir aktyviai teikia sielovadinę, socialinę, teisinę bei kitokią pagalbą moterims - prostitucijos aukoms. Seminare taip pat dalyvavo krizių centrų, teisėsaugos, įvairių pagalbą teikiančių nevyriausybinių organizacijų darbuotojai, iš viso apie 40 dalyvių.
,,Lietuvos Caritas” poziciją įžangos žodyje apibendrino šios organizacijos generalinis direktorius kun. Robertas Grigas (įžangos žodį spausdiname žemiau). Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė Ona Gustienė pasisakė tema ,,Prekyba moterimis Lietuvoje. Esama situacija ir pagalbos būdai”. Panevėžio ONNT komisaras Gytis Rudzinskas supažindino su kriminaliniais prostitucijos ir prekybos žmonėmis aspektais. Sielovados aspektus, dirbant su priverstinės prostitucijos aukomis, aptarė kunigas salezietis Masimas Biankas (Massimo Bianco), o ,,Lietuvos Caritas” projekto koordinatorė, socialinio darbo magistrė Kristina Mišinienė pasidalijo patirtimi ir įžvalgomis, sukauptomis teikiant pagalbą nuo prostitucijos nukentėjusioms moterims.
Seminaro dalyviai nagrinėjo žmogaus orumą žeminančio prostitucijos reiškinio priežastis ir įveikimo būdus, ieškojo efektyviausių religinių, nevyriausybinių ir valstybinių įstaigų bendradarbiavimo formų stabdant prekybą moterimis.

,,Lietuvos Caritas”, sociopastoracinės katalikų veiklos įstaiga, taigi oficiali Katalikų Bažnyčios struktūra, jau antrus metus vykdo projektą ,,Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms”. Noriu pabandyti apžvelgti keletą esminių klausimų ir kontroversijų, kylančių visuomenei ir ypač tikinčiajai, krikščioniškajai visuomenei, kalbant apie prostitucijos problemą: ar tikrai vadinamajam ,,seksualinių paslaugų verslui” parduotos (ar parsiduodančios) moterys yra aukos? Kokį vaidmenį šių moterų lemtyje vaidina savanoriškas būtent tokio gyvenimo būdo pasirinkimas? Ar reikia ir ar įmanoma padėti šioms moterims įveikti priklausomybę nuo prostitucijos? Kokie galimi krikščionių ir apskritai humanistinių įsitikinimų žmonių motyvai tokioje pagalbos veikloje?
Mūsų požiūris išsakytais klausimais yra toks: savo noru ar prievarta (aiškių ribų čia dažniausiai nėra arba tos ribos paslankios ir sumišusios) į prostitucijos tinklą įtrauktos moterys yra aukos. Žmogiškojo intymumo sritis objektyviai yra skirta pastoviems, abipusiams ir pagarbiems šeimos ryšiams. Paversta trumpalaike komercine preke, intymi sueitis neišvengiamai griauna asmenybės vientisumą, ją visų pirma psichiškai ir socialiai, o dažnai ir fiziškai žaloja. Todėl, nepriklausomai nuo to, kiek tai suvokia, moterys prostitucijoje yra aukos.
Egzistuoja pakankamai ciniškas tiek moterų, tiek vyrų, taip pat ir dalies valdžios, žiniasklaidos, politikos sluoksnių požiūris, kad prostitucijos kelias pasirenkamas savanoriškai dėl savanaudiškų paskatų (dėl pinigų ir seksualinių malonumų ieškojimo).
Tačiau atlikti tyrimai leidžia teigti, kad šie labiausiai matomi prostitucijos reiškinio apribai tėra mažoji ledkalnio dalis, iškylanti virš vandens. Dažniausiai prostitutėmis tampa moterys iš suirusių ar disfunkcinių šeimų, jau vaikystėje ar paauglystėje patyrusios brutalią seksualinę prievartą, augusios socialinėje atskirtyje, menko išsilavinimo - tokios tikrovės kontekste vadinamasis ,,savanoriškumas” darosi labai abejotinas. Jis tarsi iš anksto nulemiamas sąlygų, kurias popiežius Jonas Paulius II teisingai pavadino ,,blogio struktūromis”. Šitaip sąlygotas tariamai ,,savanoriškas” įsitraukimas į prostituciją tik dar labiau išryškina moters, kaip aukos, situaciją.
Neatsitiktinai pavartojau sąvoką ,,priklausomybė nuo prostitucijos”. Neminint tų žiauriausių atvejų, kai prekeiviai moterimis sulaiko savo aukas vien tik išorine prievarta, kaip beteises kalines, - daugeliu kitų atvejų galime kalbėti apie liguistą priklausomybę nuo prostitucijos. Lygiai taip pat, kaip kalbame apie priklausomybę nuo alkoholio, narkotikų, azartinių lošimų. Be jokios abejonės, tai savęs naikinimo būsena, destruktyviai veikianti ir moterį, ir ja besinaudojančius vyrus, ir tokį žmogaus nuvertinimą toleruojančią visuomenę. Todėl, jei laikome save geros valios žmonėmis, turime padėti. Turime padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, kad apgintume prostitucijos aukų žmogiškąjį orumą, o visuomenei savo pastangomis primintume dorovinės tvarkos svarbą. Nepaisydami visuomenės nesupratimo ir amžino polinkio smerkti paslydusius, turime ryžtingai sekti mūsų Mokytojo Kristaus pavyzdžiu. Jis juk nuolat piktino religinius ir politinius veidmainius tuo, kad visada ištiesdavo gelbstinčią ir atleidžiančią ranką nusidėjėliams ir atstumtiesiems. Mes esame - turime būti - šio Kristaus mokiniai. Kalkutos vargšų Motina Teresė, neseniai Bažnyčios paskelbta palaimintąja, paliko mums įsimintinus žodžius:
Jeigu kartais koks vargšas miršta iš bado, taip atsitinka ne dėl to, kad Dievas jo nepasigailėjo. Tai nutinka dėl to, kad nei tu, nei aš nesuteikėme jam meilės ir užuojautos, tos duonos ir rūbo. Dėl to, kad vienišame ir alkaname žmoguje ar benamyje vaikelyje, ieškančiame prieglobsčio, neatpažinome mus aplankiusio Kristaus.
Dievas yra įsikūnijęs kiekviename ligotame, nuogame ir alkstančiame žmoguje. Juk alkis nebūtinai turi būti duonai. Alkis gali būti meilei, rūpinimuisi, poreikiui būti kažkam kažkuo.
Nuogas žmogus nebūtinai būna be rūbų. Nuogas jis gali būti ir dėl to, kad jam trūksta supratimo, kuriuo tik nedaugelis žmonių apdovanoja nepažįstamą.
Benamis yra benamiu ne vien todėl, kad neturi pastogės, o todėl, kad šiame pasaulyje neturi nieko artimo.
Mūsų seserys, paženklintos ,,prostitutės” žyme, moterys, kurių sielos ir kūno šventovę šiurkščiai apiplėšė seksualinis išnaudojimas, yra kaip tik tos, stokojančios Motinos Teresės minimų duonos, rūbų, pastogės.
Ko Dievas tikisi iš mūsų šitų žmonių, šitų moterų atžvilgiu?

Kun. Robertas GRIGAS
,,Lietuvos Caritas” generalinis direktorius