Žvilgsniai

Tikintis žmogus gyvena Dievo akivaizdoje

Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos moksleivės Indrės Kurytės mintys apie tikėjimo prasmę jauno žmogaus gyvenime.

Indrė Kurytė (kairėje) Taizė bažnyčioje

Ar sutiktum kalbėtis apie Dievą? Kaip mes galėtume apibūdinti tikinčio žmogaus pasaulėjautą?

Man atrodo, kad tikintys žmonės yra su Dievu kiekvieną akimirką, jaučia Jį. Todėl visas gyvenimas vyksta Jo akivaizdoje.

Gal tada Dievas yra tarsi koks priežiūros komitetas, o žmogus jaučiasi nelaisvas?

Atvirkščiai, žmogus yra laisvas, tačiau meiliai globojamas. Jis yra atsakingas už savo gyvenimą, dėl to sąmoningai renkasi, kaip elgtis. Tikintis žmogus yra akylas.

Turi patirties?

Aš lankiausi Taizė vienuolyne. Iki tol nebuvau susidūrusi su tokia Bažnyčia, nes ji visai kitokia. Ten, atrodo, esi šalia Dievo ir tik norisi, kad šalia būtų tau brangūs žmonės. Aš ten buvau su seserimi, bet dar norėjau, kad tokią palaimą galėtų sykiu išgyventi ir mano tėvai, ypač mama.

Kiti žmonės irgi taip pasaulį jaučia?

Aš nežinau, gal ne, nežinau, ką mąsto žmonės, kurie retai eina į bažnyčią. Gal jiems tai nelabai svarbu. Su draugais galima apie tokius dalykus šnekėtis, žinoma, ne visada ir ne bet kur. Per tikybos arba literatūros pamokas mes atsiveriame, išsiliejame. Mokytoja Laima Skabickienė pratina literatūros kūrinius nagrinėti per savą patirtį ir savęs link glausti esamas kūrinio patirtis.

Gerų dalykų būna net per visų keikiamą televiziją. Literatūros mokytoja dažnai rekomenduoja žiūrėti vieną ar kitą dvasingesnę laidą per LRT. Tiktai geriausios laidos nugrūdamos į vėlyvą metą, kai jau privalu miegoti.

Beveik visi suaugusieji mano, kad septyniolikmečiams terūpi vartotojiško gyvenimo triukšmas, mados, seksas, šou linksmybės. Rūpi viskas, nes mes jau esame suaugę žmonės. Todėl, be kitų dalykų, mums svarbi gyvenimo prasmė. Mes mąstome ir apie meilę, ir apie mirtį.

Viešajame gyvenime tokios vertybės vis dėlto nedominuoja.

Dievas juk tyliai yra su mumis. Tai suvokiant, visą laiką lydi džiaugsmas. Kam reikia rėkauti apie tai? Žmogaus gyvenimas turbūt susiformuoja šeimoje. Man labai gera namuose, dažnai daug maloniau būti su mama, negu eiti su draugais linksmintis.

Aš nenoriu ištrūkti iš savo vaikystės, nesiveržiu. Pagalvoju, kad kada nors turėsiu savo šeimą, vaikų. Remsiuos tuo, ką davė mama, ji - didžiausias pavyzdys mano gyvenime. O jau paskui mano vaikai patys rinksis savo kelią. Tikiuosi, kad ir jie eis su Dievu.

Netikinčiųjų dabar yra taip pat daug, to nepaneigsi. Bet jie irgi dažniausiai būna geri žmonės, tik jiems daug sunkiau, nes jie neturi atramos, gyvena patys sau. Jie gal net nemąsto tokiomis kategorijomis. Nėra ataskaitų. Gal viskas leistina akimirkai, o po to tenka skaudžiai mokėti už klaidų pasekmes.

Jaunimas atrodo gerokai apkvaitęs nuo neatsakingo gyvenimo laisvės. Ar jūsų karta nepaskęs narkotikuose ir šou banalybėse?

Mes galbūt turėsim daugiau idealizmo už savo tėvų kartą. Laisvė atvėrė duonos ir žaidimų visas galimybes. Žmonės patyrė visokį šoką: kūno laisvės, žodžio laisvės, kelionių laisvės. Ir pavydą, kad kitas turi galimybių viskam, o tu neturi ir galbūt niekados neturėsi. Bet žmogui pamažu pabos gyvulio laisvė. Jis grįš prie žmogiškosios esmės. Su Dievo pagalba.

Gal tu esi pavyzdinga moralistė?

Na, man atrodo, aš tuo nesergu... Ir bendrauti man tikrai lengva. Esu šokėja (nuo antros klasės Indrė šoka grupėje ,,Niuansas“ - I.R.), o scena išvaduoja nuo visokių kompleksų ir baimės jausmo.

Aš ir mano draugai esame visiškai šiuolaikiški. Noriu pasakyti, kad daug jaunų žmonių tobulina savo dvasinį pasaulį. Ir knygas jaunimas skaito. Tikras arba per internetą. Technika tobulėja, mes - šito pasaulio vaikai, bet tai tik padeda, o ne trukdo dvasios kultūrai. Masinėje kultūroje visa mūsų karta tikrai nepaskęs. Popsų visados buvo ir bus, bet ne tiek daug, kaip visiems atrodo.

Kokia turėtų būti bažnyčia, kad ją mėgtų jaunimas?

Taizė bažnyčia, kurioje buvau, man atrodo ideali. Į ją įėjusi nenustebau. Nors nieko panašaus nebuvau mačiusi, pajutau, kaip tai širdžiai priimtina. Paprastas, rodos, pastatas, ir tiek. Visi toje bažnyčioje sėdi ant grindų. Altorius - modernistinis ir labai daug šviesos, žvakių. Maldininkai per šv.Mišias užsidega žvakeles. Ne choras gieda, o visi maldininkai. Giesmės lotyniškos. Kiekvienąkart melsdamiesi tarsi atsiverdavome Dievui. Apimdavo nenusakomas džiugumo, artumo, paprastumo jausmas. Sunku apibūdinti tą išgyvenimą, analizuoti net nemėginu, kodėl taip buvo gera.

Po pamaldų vienuolyne mes aptardavome Biblijos ištraukas, vykdavo religiniai disputai. Mūsų grupėje buvo lietuvių ir švedų. Didžiulį įspūdį paliko Taizė Ramybės slėnis, jo tyla. Viskas labai gražu, šviesu, alsuoja palaima. Taizė vienuolyną įkūrė vienuolis Rožė. Norėčiau ir vėl sugrįžti.

Kaip ten pakliuvai?

Mano dėdė yra vienuolis pasaulietis. Ta kelionė nebuvo planuota. Tiesiog mums ją pasiūlė. Į tą Prancūzijos vienuolyną važiavo ir netikinčiųjų. Vien iš Mažeikių buvo apie dešimt žmonių.

Ar norėtum, kad ir Mažeikiuose panašiai būtų?

Labai norėčiau tikėti, kad įmanomas ir pas mus panašus bendravimas, ypač dabar, kai Mažeikių bažnyčiai ėmė vadovauti klebonas kun. Zenonas Degutis. Jam akivaizdžiai rūpi vietos bendruomenė. Mes visi asmeniškai turime padėti ir prisidėti.

Kalbėjosi Irena RUGINIENĖ

Mažeikiai