Ridenti savo akmenį
Kartais galvoju, koks gyvenimas liūdnas ir beprasmis...
Kiek jame audrų, vėtrų, negandų. Bet reikia nusišypsoti, į gyvenimą
pasižiūrėti atmerktomis akimis, pagalvoti, koks jis trumpas ir kiek
daug galime pasiimti iš jo.
Žmogus tokia būtybė, kuri, norėdama to ar ne,
taikosi prie gyvenimo sąlygų. Nė vienam iš mūsų gyvenimas nėra rožių
žiedlapiais nuklotas, jame pilna ir spyglių. Tie spygliai mūsų
išbandymai, kuriuos patiriame nelengvoje gyvenimo kryžkelėje. Daug
kartų suklumpame, nusiviliame gyvenimu, tačiau nereikia pamiršti
ir gėrio, džiaugsmo, šviesių dienų akimirkų.
Kiekvienas mūsų, bent jau didžioji dauguma, ridename
Sizifo akmenį. Mano ridenamas akmuo dabar yra mokslas. Man, kaip
ir Sizifui, tai yra nelengva, prieš tai reikia įdėti daug pastangų,
daug dirbti. Žmogus gyvenime klumpa, keliasi, vėl klumpa... Nereikia
dėl to pasmerkti, sužlugdyti žmogaus, nes klaidos gyvenime ištaisomos.
Gyvaname, kad klystume, paskui mokytumės iš klaidų ir daugiau niekad
nesukluptume.
Savo gyvenimo neįsivaizduoju, kad jis būtų matomas
tik per rožinius akinius. Noriu pasiekti tikslą: gerai užbaigti
mokslus, turėti gerą ir mėgstamą darbą bei būti mylima. Viso šito
man niekas neatneš, turiu pasiekti pati. Bus nelengva, bet šie išbandymai,
manau, išmokys būti tvirtesne, prisitaikyti prie gyvenimo vėtrų.
Dar daug daug metų bus ridenamas Sizifo akmuo, kol jį į kalną užridensiu.
Eglė Gorelčionkaitė,
Kauno V.Kudirkos vidurinės mokyklos
12 r klasės mokinė
© 2004 "XXI amžius"
|