Ar grįš vaikai
Julė KILČIAUSKIENĖ
|
Dublinas |
|
Dirbdami Airijoje lietuviai
laisvalaikiu turėjo galimybę
aplankyti įdomias šalies vietas
|
|
Neturėdami pinigų išsinuomoti
būsto, atvykę į JAV padirbėti
Lietuvos studentai apsigyvena
tokiose palapinėse
|
|
Darbas šiltnamyje Airijoje
Asmeninio archyvo nuotraukos
|
Lietuvos nepriklausomybės sugrąžinimas atvėrė
kelius į pasaulį. Norėjome savo kraštą matyti emancipuotą, lygiavertį
su kitais, net labiausiai išsivysčiusiais. Tikėjome savo žmonių
ištikimybe tautos idealams, kokie jie buvo nuo Vytauto laikų, kokie
jie tęsės prieškario nepriklausomybės laikais..
Pirmosios kelionės svetur... Vyko ne tik valdžios
žmonės stažuotis, semtis patirties. Greit pradėjo važiuoti studentai
ir šiaip jaunimas. Vyko ne poilsiauti - lenkti nugarų prie prasčiausių,
mažiausiai apmokamų darbų, nes lietuviai mėgsta gyventi gerai, o
tos gerovės prie valdžios ir pinigų neprieinantiems nebuvo. Vieni,
vos iškentėję keletą mėnesių, grįžo suvargę ir jau nebenorintys
keliauti, kiti, atkaklesni, - nepasidavė.
Ką dirba lietuviai užsieniuose? Ogi viską: restoranuose
ir viešbučiuose plauna lėkštes, gramdo prikepusias skardas, šluosto
stalus, grindis, valo kilimus ir tualetus, keičia patalynę, naktimis
budi prie durų liokajais. Dirba įvairiai - nuo aštuonių iki keturiolikos
valandų. Žemės ūkyje skina uogas, augina grybus, porus šiltnamiuose,
dirba apsaugoje, kruiziniuose ir žvejybos laivuose, statybose ir
kitur.
Geriausia įsidarbinti legaliai. Paprasčiausias
kelias yra per įdarbinimo agentūras. Tačiau jų visokių pasitaiko.
Jei kas užsikabino už Baltijos salos Kaune 1999 metais, tai
daug nuotykių patyrė. Vežė Baltijos sala į Švediją jaunuolius
- kovo pradžioje nuplukdė ir parplukdė tuo pačiu laivu. Lietuvaičiai
pastypsojo stotyje pusdienį laukdami darbdavių. Jie nepasirodė.
Švedų kalbos mūsiškiai nemoka, Stokholmo nežino, skvarbus šaltukas
tai ir sulipo į grįžtantį laivą. Kiek patriukšmavę toje agentūroje
jaunuoliai atlėgo, kai po mėnesio Baltijos sala prižadėjo įdarbinti
Anglijoje. Kelionė buvo suplanuota Didįjį šeštadienį. Liepė gerai
apsirengti, jei pasienyje klaus, ko važiuoja, sakyti, kad švęsti
Velykų į bendruomenę. Tačiau anglai lietuvių neįsileido - uždarė
areštinėje. O rytą deportavo namo. Ant Baltijos salos vadovo jie
ne juokais užsirūstino, policiją norėjo kviesti, tik šis gražiai
kalbėjo, visus nuramino, kurie užsispyrę grąžino pusę pinigų,
mat kitus jau išleido kelionėje.
Jaunieji darbininkai vis tiek tikėjosi išvažiuoti
ir gauti darbą. Kita kelionė buvo numatyta gegužės pirmomis dienomis
į Norvegiją. Jau gražus pavasaris, jei ir nesutiktų darbdaviai,
kaip nors kelias dienas ir po krūmais pamiegoję, patys darbą susirastų.
Ir badu nemirtų, įsidėjo sauso maisto kelionei, vaikinai sveiki,
užsigrūdinę, buvo tarp jų iš Suvalkijos, iš Marijampolės, iš Žemaitijos,
iš Šiaulių ir iš Aukštaitijos. Vieni nuo žagrės, kiti iš miestų,
miestelių bedarbiai, treti - studentai, akademines atostogas pasiėmę.
Taigi jaunuoliai ne kokie nuzirzę girtuoklėliai ar plevėsos, o turintys
aiškius gyvenimo tikslus, ne tinginiai. Nerimavo visi, nes laikas
bėgo, jie niekur nedirbo, reikėjo rengtis kelionei, tvarkyti dokumentus,
važinėti į instruktažus. Šalia tų 1200 dolerių, vieniems tėvų dovanotų,
kitiems susiskolintų, dar nemažai nuplaukė pasirengimo laikotarpiu.
Kai kas nusistebėjo, kad kelionę pradės vidurnaktį, tai yra 24 valandą.
Kaip Kauną pasiekti tokiu laiku? Susirinko vaikinai tą gegužės vidurnaktį
į aikštelę Kauno senamiestyje. Autobusas jau laukė, susėdo visi,
tačiau... nepasirodė kelionės palydovės. Skambino į Baltijos salą
atsiliepė atsakiklis. Tada supykę vyrai kvietėsi kriminalistus,
ieškojo Baltijos salos vadovo artimųjų. Deja, viskas pradingę,
tik kažkam skambino tas vadovas prieš savaitę ir džiaugėsi, kad
geri žmonės paskolino pinigų ir jis važiuoja užsienin dirbti, kad
galėtų skolas atiduoti... Tai jaunas vaikinas, jau bėdų turėjęs,
gal dabar laisvas, gal ne, nes po kelerių metų radijas pranešė,
kad jį surado Vokietijoje. Taigi, kad būtume tikri kelionės sėkme,
reikia patiems susirasti darbdavį, reikia, kad pats išsikviestų,
t.y. parašyti daug laiškų įvairioms firmoms, laukti atsakymų - jų
būna išimtinai mažai. Tada prasideda susirašinėjimas. Pagaliau abi
pusės sutaria ir užsienietis atsiunčia darbo vizą. Su ta viza lietuvis
jau skuba į lėktuvą ir skrenda.
Nebūtinai skrenda, kai kada važiuoja savo automobiliu,
nes pigiau, pavyzdžiui, į Norvegiją. Kelionė netrumpa. Reikia keltis
keltu, važiuoti nežinomais keliais, dažniausiai prastesniais už
Lietuvos. Ar nebūna avarijų? Apie tai negalvojama ir stengiamasi
jų išvengti. Štai važiuoja pilna mašina lietuvių Švedijos siauroku
keliu. Tamsus vasaros vakaras, kaip iš kibiro žliaugia lietus. Staiga
vairuotojas pamato tiesiai į jį atvažiuojančią priešpriešiniu eismu
didelę mašiną. Ji greit artėja. Ką daryti? Dar akimirka, ir jaunuolis,
vengdamas susidūrimo, suks į kelkraščio griovį. Bet tuo metu pamato,
kad baisioji visomis šviesomis žybsinti mašina... stovi. Stovi su
įjungtais žibintais ne savo pusės kelkraštyje. Gal švedams tai nedidelis
eismo pažeidimas, bet lietuviams jis galėjo baigtis rimta avarija.
Norvegijoje sugenda mašina, pagalba greit atvyksta, nutempiamas
automobilis į autoservisą, kur jį sutaiso ir pareikalauja 1000 dolerių
(mašina kainuoja 2000 eurų). Studentas palieka autoservise mašiną,
skuba pas darbdavį autostopu ir dirba, dirba. Šiaip taip per du
mėnesius uždirba tą tūkstantį dolerių ir atsiima mašiną. Dar padirba
mėnesį, užkala 500 dolerių, atskaičius kuro ir kitas kelionės
išlaidas už studijas sumokėti vienam semestrui nebeužtenka.
Būna visaip. Gerai, jei darbdavys gyvena didesniame
mieste, o jei kur kalnuose vienišauja gero nelauk. Šalia niekur
geriau nenusižiūrėsi, o dirbdamas už minimumą po dvylika valandų
septynias dienas per savaitę kur gi kitur darbo beieškosi. Taip
ir sėdi už 500-600 dolerių per mėnesį. Iš jų dar atskaičiuoja maistui.
Argi blogai? Neveltėdžiauja per atostogas, kitais kraštais, jų gamta
ir gyvenimu pasidžiaugia, patirties įgauna.
Tačiau kiti ir dirba, ir susiorganizuoja laisvalaikį.
Ką veika laisvalaikiu jaunimas Dubline? Galima nusipirkti nebrangų
dviratį (20 eurų) ir juo pakeliauti po įspūdingas apylinkes. Galima
nuvažiuot iki vandenyno. Bet yra ir barai, nes pačiame Dubline gana
niūroka, miestas suspaustas, tarp mūrų ir vandenyno nedaug saulės
šviesos, nedaug čia ir metų laikų kaitos. O baruose greit pinigėliai
tirpsta. Ir šlitinėjančių vidury baltos dienos Airijos sostinėje
vietinių netrūksta. Vandenyno linguojamų salų gyventojai alkoholiu
gaivinasi daugiau už lietuvius.
Gal kas girdėjo apie Dubline papjautą lietuvį?
Nebuvo tai atsitiktinės išgėrusių lietuvių peštynės. Ak, tie sukti
brukti lietuviai! Jie ir svetur moka biznį varyti iš savų. Už tam
tikrą vienos dviejų savaičių atlyginimą (400-900 eurų) tie berniukai
sutinka padėti į keblią bedarbio padėtį patekusiems nelegalams lietuviams.
Žinoma, berniukai tų darbo vietų neturėtų, jei nedarytų nešvaraus
sandorio su vietiniais darbdaviais. O jų įdarbinti jaunuoliai negauna
tokios algos, kokią berniukas žadėjo, už kokią jam sumokėjo, arba
po poros mėnesių atleidžiami. Tai štai vaikinai, kurie buvo įdarbinti
ir gavo daug mažiau negu žadėta, atvažiavo prašyti grąžinti dalį
mokesčio. Kadangi berniukas nereagavo, vaikinai, norėdami pagąsdinti,
išdaužė jo mašinos langus. Po kiek laiko vėl atėjo, reikalaudami
dalies savo pinigų. Tada vieną iš jų berniukas papjovė.
Ne paslaptis, kad greta vykstančių dorai užsidirbti
netrūksta mėgstančių nevaldomą laisvę, chuliganizmą, norą lengvai
gauti pinigus ir teistų, ir besislapstančių nuo teistumo. Tokie
ir garsina tėvynės vardą. Čia ne tėvelių gąsdinimai, bet perspėjimas
jaunimui, kad tinka lietuviška patarlė: Gerai ten, kur manęs nėra.
Kartais jauni lietuviai sutinka dirbti žvejų laivuose.
Pradedantiems jūreiviams - pusė algos. Dirba penkias dienas jūroje,
diena namuose, kartais nespėja į nuomojamą butą užsukt - ir vėl
į jūrą. Po to savaitė krante. Patyręs jūreivis 600 eurų uždirba
per savaitę, o pradedantis - per dvi savaites. Išplaukus į jūrą
poilsio nei jo vietos nepasirinksi maža kajutė penkiems darbininkams,
už fanerinės sienelės nesustodamas dunda laivo variklis. Aplink
- vanduo be pradžios ir pabaigos. Jei sugenda laivas, o tai pasitaiko
dažnokai, kapitonas skambina į krantą pagalbos. Kol ji atplaukia
15-30 kilometrų nuo kranto laukti nelabai malonu. Kartą, sugedus
varikliui, laivas visą savaitę plūduriavo, laukdamas reikiamos detalės,
kurią turėjo į Dubliną atsiųsti iš Amerikos. O kol pataisė kita
praėjo. Tai visa mėnesio alga 500-600 eurų. Lietuviai nelinkę
dirbti jūroje, geriau jau triūsia už minimumą kokioje gamyklėlėje
(jei tokia laimė nusišypso) kenksmingomis sąlygomis po 10-14 valandų.
Liūdniausia, kai lietuviai labai greitai svečią
šalį namais pradeda vadinti. Praeina metai, kiti, treti grįžti
į Lietuvą negali jie nelegalai, gal ir nenori ten geriau, gražiau.
Tačiau ir tėvai neliūdi, ir neskatina namo važiuoti, kaimynams pasididžiuodami,
kad sūnus ar dukra užsienyje gyvena.
Šią nuotaiką pajutau, kai 1996 metais vienas žinomas
rašytojas papasakojo, kad jo sūnus Amerikos kaime namą pasistatė,
o darban važinėja į miestą. Tik prašė garbus rašytojas to niekam
nepasakoti (štai ir padariau nuodėmę). Nusistebėjau, kad mokytas
tėvas džiaugiasi, jog sūnus paliko tėvynę, jos laisvę ką tik pasiektą.
O štai kita šeima skundėsi, kad sunku Amerikoje butą nuomoti brangu,
daug pigiau nusipirkti ar pasistatyti namą, bet tai jau įpareigotų,
o gal net pririštų. Jie išvažiavo užsidirbti ir tik svajoja, kada
galės namo grįžti. Viena mergaitė važiavo tris kartus į įvairias
šalis, sunkiai dirbo virėja, bet susitaupė. Grįžo namo ir galvoja,
ką su tais pinigais daryti. Nusprendė nusipirkti žemės pajūryje.
Dar metus vergaus ir ten pasistatys namus. Ji dabar toli, dirba
virėja Majamyje, kruiziniame laive, skaičiuoja mėnesius, savaites
ir dienas, kada grįš Lietuvon.
Keliai ir darbai užsienyje ne auksu, ne rožių
žiedeliais barstyti. Jeigu regime per televiziją pikantiškų vaizdelių
ir pasakojimų apie lietuvius, užsienyje per metus tapusius milijonieriais,
tai mažai tikėtinos istorijos.
Yra žmonių, kurie norėtų grįžti, bet negali, nes
jie jau pasitraukė iš Lietuvos. Šiek tiek adaptavosi naujoje aplinkoje
ir, jei galima taip sakyti, pakeitė tėvynę. Aišku, Lietuvoje geriausia,
bet dabar yra ten, taip sunku buvo išvažiuoti, negi vėl grįši...
Ekonomika ten geriau išvystyta, socialinis gyvenimas lengvesnis.
Reikia tvirtintis ten. Gal po kokių dešimt metų sugrįš... Tikėkim,
gal sugrįš į namus, o ne pasisvečiuoti.
Žalioji kortelė
Yra kita, kur kas skaudesnė emigracijos priežastis
žalioji kortelė. Jaunam žmogui norisi brautis į ateitį, nežinomą
ir svaigią laimėjimais. Tačiau laimėjimai nublanksta, kai žmogus
pasineria į jų apgaulingą glėbį. Žalioji kortelė Lietuvoje kaip
burtažodis, dėl jos gali susituokti ir išsiskirti poros ir ne poros,
gali už ją mokėti didelius pinigus (net iki 10 tūkst. eurų), kad
tik greičiau išvyktų į svajonių šalį JAV ir ten taptų labai turtingais
žmonėmis.
Štai brolis ir sesuo išlošė žaliąsias korteles.
Abu baigę aukštuosius mokslus, sveiki. Abu išvyko, namuose palikę
senstančius tėvus. Kitas vaikinas, jau bebaigiąs magistrantūrą,
išvažiavo stažuotis. Stažuotė prieš trejus metus baigėsi, o jis
nebeketina grįžti. Argi Santa Barbara sulyginama su Vilniumi, o
JAV alga su lietuviškąja? Augo jie du broliai. Namuose pasiliko
jaunesnis, gerokai žioplas ir palaidas - kurgi toks į Ameriką važiuos.
Jis namams (tai yra Lietuvai) liks, jis ir jo palikuonys.
Mieli vaikučiai emigrantai, pasiilgstame mes jūsų
čia, namuose. Trūksta jūsų rankų, jūsų proto ir juoko ne tik senstantiems
tėvams. Labiausiai trūksta jūsų gimtinei žemei, jos laukams ir upeliams,
jos miškams ir pievoms, trūksta jūsų miestų gamykloms, Lietuvos
valdymui, taip pat ir skolos, kurią jūs, augdami čia, palikote ir
laimingi pabėgote... To neatpirks atsiunčiami tėvams doleriai, spalvingos
nuotraukos iš naujų jūsų namų. Žmogus nesulyginamas su pinigais,
namais. Jis neįkainojamas, nors kai kada ir visiškai nevertinamas.
Norisi tikėti, kad tie saldainiukai - žaliosios
kortelės, sugalvotos atnaujinti ir pagerinti JAV gyventojų tautinę
sudėtį europiečiais, nepalauš mūsų jaunimo valios, neparklupdys
jų dvasios išdidžios ir garbingos tautos dvasios - saugoti ir
gerbti savo tėvynę, ginti ją ir auginti. Žinome pasakojimą iš senos
pirmaklasių Saulutės, kai mirdamas tėvas pasikvietė visus sūnus
ir, padavęs jiems šluotą, liepė sulaužyti. Vaikai visaip stengėsi,
bet šluotos niekaip negalėjo perlaužti. Tada tėvas liepė atrišti
šluotą vaikai lengvai sulaužė po virbą
* * *
Kai paukščiai keliauninkai rudenėjant suka ratus
padangėje, ruošdamiesi ilgiems skrydžiams, jie gerai apžiūri savo
lizdus, vietas, kuriose jie susukti, apžiūri medžius ir net žmonių
namus, miestus, kad gerai įsimintų vietą, į kurią pavasarį sugrįš.
Jie tikrai sugrįš, nes čia jų namai, kurie jų laukia.
Čia Lietuva. Ji laukia ne tik grįžtančių paukščių
- labiausiai ji laukia ir ilgisi išskridusių savo vaikų.
© 2004 "XXI amžius"
|