Provincijos jaunimui reikia lyderių

Vidas Visockis gerai išmano kaimo jaunimo problemas

Kaimo jaunimo dalis, užuot ėmęsi ieškoti, kaip praskaidrinti savo būtį, dažnokai save pasmerkia lėtam degradavimui sėdint aludėje ar prie butelio karčiosios. Gyvenimiškais klausimais žurnalistas Bronius VERTELKA kalbasi su Panevėžio rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto vyriausiuoju specialistu jaunimui ir turizmui Vidu VISOCKIU.

Žinau, jog rajonas neteko dviejų jaunimo lyderių. Geriems darbams Katinų jaunimą subūrusi Lina Vitkevičiūtė dabar studijuoja Muzikos akademijoje, o ramygalietis Dainius Ožalas perėjo dirbti į regioninę televiziją. Katinuose yra gražus jaunimo būrelis, tačiau jis šiandien jau nežino ko griebtis. Kodėl, išėjus vienam, veikla ima blėsti kaip nepakurstytas laužas?

Lyderiu gimstama, arba jį labai ilgai reikia ugdyti. Darant jį prievarta nieko gero nesigaus. Tam žmogus turi turėti gyslelę. Lyderis turi būti truputį „trenktas“, linksmas ir nestokojantis idėjų. Jis turi mokėti bendrauti su visais, neskirstydamas pagal metus. Jis privalo įgyti pasitikėjimą, kad gali kažką padaryti. Be įgauto tikėjimo jis bus kaip besvoris. Visas jaunimas turi pasitikėti savimi ir tada nereiks slankioti gatvėmis. Viską reikia pradėti nuo savęs.

Tad patarkite, kaip išsirinkti lyderį, gal jį įmanoma „atkasti“ skelbiant konkursą?

Menu, kaip pas mane atėjo L. Vitkevičiūtė. Patariau jai susikviesti kaimo jaunimą. Ji parodė iniciatyvą. Nuvykus į Katinus, man nebuvo ko veikti.

Reikia pačiam lyderiui nusileisti iki jaunimo lygio. Turbūt Katinuose dabar tiesiog nėra tokio žmogaus.

Ilgai teks tokio lyderio laukti?

Laukti teks tiek, kol jis atsiras. Jeigu nėra pribrendusio lyderio, jo jaunimui negalima primesti. Aš pats negaliu ieškoti ir jam priskirti lyderį. Lina, išvykdama mokytis, turėjo palikti įpėdinį. Apie tai su ja teko šnekėti, bet katiniškė stokojo laiko. Buvo kitokia situacija, kai Lina pati dirbo Katinų kultūros namuose.

Šiame kaime jau kritęs pasitikėjimas jaunimu. Jeigu taip toliau tęsis, tai ir lyderio čia niekada nebus. Suaugusieji turi pastūmėti jaunimą, jeigu regi, kad jis nori veikti. Jie turi pamatyti lyderį, kuris, įmestas į balą, privalės pats išsikapstyti. Nuvykęs vienai valandai į Katinus, aš neišryškinsiu lyderio. Jis tai ne chemikalų veikiamas fotopopierius.

Kitokia situacija Ramygaloje. Mieste veikia vidurinė mokykla, gražūs kultūros namai. D. Ožalas, dirbdamas Panevėžyje, nenutraukia ryšių su gimtine.

Ar galite pateikti pavyzdžių, kai, esant lyderiui, pagyvėjo jaunimo veikla?

Paimkime Raguvą. Miestelyje veikia jaunimo organizacija „Bix“. Ten pats jaunimas rūpinasi savimi. Jo lydere iš pradžių buvo Sandra Keraitytė, jai dirbant, fontanu tryško jaunimo veikla. Merginai atsistatydinus, jos vietą užėmė Daivaras Dailidonis. Liko toks pat veržlus jaunimo gyvenimas. Sandra ir Daividas yra vietos vidurinės mokyklos aukštesniųjų klasių moksleiviai. Jaunimo veikla priklauso nuo pačių organizacijų bei jų vadovų aktyvumo.

Sumaniai dirba rajono pakraštyje, Linkaučiuose, jaunimo klubas „Laisvas stilius“. Eiti teisingu keliu jam padeda mokytoja Aldona Juozapaitienė. Neseniai klubas į savo gretas priėmė porą dešimčių naujų narių. Raguviai ir Linkaučių jaunimas yra parengę po keletą projektų.

Ar tokia gera padėtis visame Panevėžio rajone?

Rajone veikia 26 jaunimo organizacijos. Visos jos turi savo pavadinimus. Jeigu ta organizacija ima kurtis dėl „kryžiuko“, tai geriau jai ir nepradėti tokios „veiklos“. Kitas dalykas, jeigu jaunimas nori gauti pinigus per fondus. Kažkokiam vienam asmeniui jų į rankas niekas neduos. Tačiau ne visos 26 organizacijos dirba kūrybingai. Kitose trūksta lyderių. Tai ir didžiausia kaimo jaunimo problema. O iš gerai dirbančių verta paminėti dar Smilgių „Savą kampą“, Perekšlių „Draugus“, Ėriškių „Erdvę“. Visiška tyla Tiltagaliuose.

Nuėjus į alaus barą ir pasakius jaunimui, jog laikas kažko imtis, į tave pažiūrės vos ne kaip į ateivį iš kosmoso. Arba jaunuoliai ims purkštauti: neturim darbo. Tačiau, pasukę galvą, daug ką patys atrastų. Mes išnaudojame gal tik 10 proc. savo protinių galių. Jeigu jų nors l5-20 proc. panaudotume, tikrai neimtume skųstis ar dejuoti, neitume apsipirkti į skudurynus, nes turėtume pinigų geram pirkiniui. Pinigų yra, reikia juos mokėti paimti. Tai galima padaryti per projektus.

Bet juk ne kiekvienas moka užsienio kalbų, turi kompiuterį, sugeba rašyti projektus...

Žinoma, jeigu nori pasiekti tarptautinių projektų lygį, privalai mokėti užsienio kalbą. Vietiniam projektui to nebūtina. Lėšų vakarėliui ar renginiui galima gauti pakankamai lengvai. Ne kompiuteris, ne internetas ar užsienio kalba, bet idėja yra svarbiausia. Jeigu turi gerą idėją ir ją išguldysi popieriuje, tai garantuota, kad gausi pageidaujamas lėšas.

Ar jums tenka rašyti projektus? Jeigu taip, tai kaip gimė jų pirmasis?

Iš pradžių ir aš nežinojau, kaip tai daryti. Pasiteiravau draugo, kuris turėjo šiokios tokios patirties. Susėdę ir sukurpėme menką projektėlį. Dabar su tokia užduotimi nesunkiai susidoroju. Ėriškių jaunimui padėjau parengti tarptautinį projektą. Jam įgyvendinti lėšos buvo gautos iš Europos Sąjungos. Projekte dalyvavo 35 žmonės. Tarp jų buvo lietuvių, ispanų, italų ir airių. Tarp jaunuolių vyko kultūrinis bendravimas. Jaunimas ne tik buvo užimtas, bet kartu ir lavino užsienio kalbų įgūdžius.

Esate aplankęs nemažai Europos šalių. Būdamas užsienyje, kokia kalba bendravote?

Mokykloje mokiausi prancūzų kalbos. Prisipažinsiu, aš jos taip ir neperkandau. Anglų kalbą išmokau pats. Iš pradžių teko lankyti trijų mėnesių anglų kalbos kursus. Supratau, jog, neturint praktinių įgūdžių, jie beveik neduoda naudos. Kalbėti angliškai išmokau būdamas užsienyje. Jeigu kas mane imtų pardavinėti turguje, dėl savo likimo sugebėčiau pasiderėti angliškai.

Į užsienio keliones vykstate savo ar savivaldybės biudžeto lėšomis?

Tai buvo ne turistinės, bet su mano darbu susijusios kelionės. Lėšų joms stengiuosi neprašyti savivaldybės. Jų įstengiu gauti per projektus iš įvairių fondų.

Ar verta vežtis užsienio jaunimo patirtį į savo namus?

Be abejo, juk tai nieko nekainuoja. Ką pamatai užsienyje, to per metus neįgyvendinsi namuose. Žinant mūsų sąlygas, užsienio jaunimui belieka pavydėti. Apie ta galima tik pasvajoti. Į seminarus, kuriuose pavyko dalyvauti, suvažiuoja jaunimas iš visos Europos. Jų metu siūlo, kaip panaudoti vidinius resursus dirbant su jaunimu, kas į galvą mums dažnai net neateina. Ten sužinai, jog pradėti jaunimo veiklą reikia ne nuo kompiuterio, bet, pavyzdžiui, nuo nesutvarkytos aikštelės, pro kurią kasdien praeiname ir pakenčiame joje esantį šiukšlyną. Užsienyje yra gerų dalykų, bet neverta tiesiogiai mėgdžioti. Svarbu turėti informaciją ir idėją.

Kaip jūs pats įsitraukėte į jaunimo veiklą?

Mokykloje buvau paprastas berniukas. Tai, jog esu ne iš kelmo spirtas, supratau sulaukęs maždaug dvidešimties. Lemtingais persilaužimo metus laikau 1995-uosius. Nuo tada ėmiau dalyvauti įvairiuose jaunimo sambūriuose. Tuo metu sutikau Rasą. Šiuo metu žmona turi savo veiklos sritį, ji yra įkūrusi nevyriausybinį organizacinį informacijos paramos centrą. Kuo pajėgiu, stengiuosi padėti Rasai. Mano savaitgaliai kartais būna užimti. Toks mano tiesioginis darbas.

Panevėžys

Autoriaus nuotrauka

© 2004 "XXI amžius"