"XXI amžiaus" priedas jaunimui, 2004 m. spalio 15 d., Nr. 10 (59)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Ateitininkai turi skleisti meilę

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Ateitininkų vadovybė
ir aktyvieji nariai Šiluvoje
atlaidų metu šių metų rudenį

Lietuvos ateitininkų federacijos vadovas Liutauras Serapinas ir „Į laisvę“ forume, vykusiame liepos mėnesio pabaigoje (apie tą renginį jau rašėme), ir Lietuvos radijuje išsakė pačias aktualiausias mintis apie ateitininkus ir jų dabartinę padėtį. Liutauras teigė: „Dievas - tas gėris, grožis, tiesa. Ideologija yra idėjų sistema. Jeigu mes savo gyvenime vadovausimės kilnia idėja, tai ją ir įgyvendinsime. Kitaip negali būti. Priešingu atveju nėra idėjos. Deja, dabar dar stinga idėjų. Mes atsidūrėme savotiškoje tuštumoje. Tai didžiulė bėda. Gal Lietuvoje nėra tokių asmenybių kaip pirmieji ateitininkų vadai - „Ateities“ leidėjas prelatas A.Dambrauskas-Jakštas, prof. Pranas Dovydaitis, kun. prof. Pranas Kuraitis, gamtininkas Vytautas Endziulaitis, prof. Stasys Šalkauskis, davęs ateitininkų sąjūdžiui ideologinius ramsčius, prof. Juozas Eretas, prof. Vincas Mykolaitis-Putinas, Kazys Pakštas, vyskupas Mečislovas Reinys“. L.Serapinas suformuoja klausimą: ar šias išvardytas asmenybes pažįsta mūsų politikai? Toliau - dar keli opūs klausimai: kiek jų knygų yra skaitę, kiek domėjosi jų gyvenimo patirtimi? Ar mūsų politikai yra susipažinę su ta didžiule mokykla, kurią jau buvo suformavę šie žymūs žmonės prieškario Lietuvoje? Kaip vyksta tų idėjų realizavimas, įgyvendinimas šiandien? Tai labai dažnai užduodamas klausimas ateitininkams. Kodėl nieko negirdėti apie ateitininkų veiklą? Šiuo atveju reikia pasakyti, sako L. Serapinas, jog jie dar tokie jauni. Šiandieninėje ateitininkų organizacijoje yra 1670 narių, kurių amžius - nuo 14 iki 28 metų. Maždaug tiek dar yra jaunuolių iki 14 metų. Dar yra grupelė ateitininkų, kurie praėjo visas tremtis, gyvenimo išbandymus Sibire ir „šiltesniuose kraštuose“. Visi jie - šiandieniniai ateitininkai. „Mūsų idealai, mintys, veiklos gairės surašytos knygose, kurių vaikai dar nesugeba skaityti, - sako L.Serapinas. Vienas kitas vadovas, auklėtojas, mokytojas, kuopos, ateitininkų būrelio globėjas (dažniausiai globėja) bando surasti tą pageltusią knygą, surasti tą žodį, mintį, tinkamą ateitininkui. Keista, kaip gali visuomenė susitaikyti su padėtimi, matydama, kaip trypiamas žmogus, jo sąžinė, teisingumas ir laisvė. Tatjanos Maceinienės knygoje „Ne tikrovės drumzlėse, o idealų šviesoje” labai gražiai parašyta apie visas aktualijas, ją turėtų perskaityti kiekvienas Lietuvos pilietis, nes tokios veikalų santraukos neteko turėti rankose, prisipažįsta Liutauras. Joje parašyta apie tai, kaip tie pagrindiniai moraliniai principai buvo formuojami tūkstantmečiais. Ateitininkai nėra politinė organizacija. Tuo metu, kai konservatoriai laisvės keliu vedė Lietuvos laivą į priekį, ateitininkai užsiėmė pačia paprasčiausia politine veikla. Politikai kovojo prieš Rusiją, prieš socializmą, prieš mistinį komunizmą, kovojo vieni prieš kitus, prieš kitaip mąstančius, kalbančius...

Ta kova nesužadino jokių kilnių idealų, nesukūrė jokios Lietuvos idealiosios vizijos, kurią būtų galima vėliau atiduoti mūsų ateinančioms kartoms. Kovos principas visuomeniniuose santykiuose yra marksistinės ideologijos pagrindas, nes jis remiasi žmogaus žemesniąja prigimtimi, kaip reikia veikti, kaip mums reikia statyti Lietuvą be kovos. Ar ateitininkai turi atsakymą į šitą klausimą? „Turime atsakymą į šį klausimą, - sako L. Serapinas. - Yra žodis meilė. Vaikas negali pasakyti, kas yra meilė, bet jis ją turi. Ar politikai myli savo artimą, savo Tėvynę? Ar meilė yra emocija? Kažkoks Froido išvedžiojimas, kuris remiasi kompleksais ir jų realizavimu. Meilė - valia. Kai bandėme atstatyti Lietuvoje nepriklausomybę - mes kovojome. Deja, savo laisvę mes tik ir suvokiame kaip nepriklausomybę. Apie tai daugelis nesusimąsto. Pas mus laisvė suprantama kaip nepriklausomybė arba laisvė suprantama kaip savivalė, kaip anarchija, stichija. Laisvė visada siejasi su demokratija. Juk tai didžiausia demokratijos vertybė. Dar Maceina sakė, kad nėra geresnės santvarkos kaip demokratija. Bet savyje ji yra tuščia. Ją reikia pripildyti turinio. Priešingu atveju nieko gero nebus. Turinys yra kultūra. Kultūra, kuri dabar, deja, nyksta. Būtent, civilizacija auga, o kultūra nyksta. Ateitininkai ir gali, ir negali turėti įtakos procesams, vykstantiems Lietuvos valstybiniame gyvenime. Yra ateitininkų, kurie iš tikrųjų aukoja savo gyvenimą - dirba altruistiškai. Dirba taip, kaip visada ateitininkai dirbdavo - aukodami savo interesus. Tačiau šių dienų ateitininkui labai svarbu žinoti, kur buvo suklysta“. Ir vėl ateitininkų vadovas klausia, kodėl jaunas žmogus nenori tarnauti tėvynei? Blogybių daug. Anksčiau ateitininkai stengėsi kovoti su jomis. Norėjo jas pašalinti. Tuo tarpu šiandien paminti tokie svarbūs dalykai - teisingumas ir tiesa. Tai laisvės pamatas. Žmonės mato, jaučia širdimi, kad su mūsų teisingumu yra kažkas ne taip. Jaučiame, kad mūsų teisingumas tarno ar vasalo rūbu apvilktas. Taigi reikia grąžinti buvusį šūkį: „Viską atnaujinti Kristuje tarnaujant Dievui ir Tėvynei“. Deja, pas mus viena kalbama, antra daroma, trečia galvojama. Lietuva per 50 sovietinių metų liko suvargusi, suspausta materialiai, dvasiškai, todėl žmonių poreikiai dabar tokie vidutiniški, jog net svajoti nebenori. Bijo svajoti.

Ateitininkai, tęsė L.Serapinas, nebekelia siekių pakeisti konservatorius liberalais, o liberalus - socdemais. Negalime įsitraukti į politinį žaidimą, kai politikai neturi jokių politinių idėjų, idealų. Turi tik interesus. Mūsų organizacijos didelė dalis yra vaikai. Pavyzdžiui, tėvai - buvę socialistai, senelis - komunistas, o vaikas ateis ir pasakys: dabar aš būsiu krikdemas. Ar galime supriešinti tėvus ir vaikus? S.Šalkauskis jau prieš 60 metų pasakė: „Vaikų nevalia stumti į politinius žaidimus. Vaikus reikia užauginti, kad jie taptų brandūs ir patys galėtų pasirinkti teisingą kelią“. Kalbėkime apie pirmąją meilę. Pirmoji meilė - Dievo meilė žmogui, dovanota gyvybės forma. Be galo sunku dabar vaikams, ypač jaunimui, kalbėti apie tą idealiąją meilę. Apie tą absoliučią meilę ir tuo pat metu asmeninę. Sunku kalbėti nesiremiant A. Maceinos knygomis, paliktais tekstais, gyvu pavyzdžiu. Tad ateitininkų uždaviniai nėra tik visuomeniniai. Ateitininkų organizacija priversta atlikti labai sunkius šeimos ugdymo uždavinius, užbaigdamas savo mintis sakė ateitininkų idėjinis vadovas L. Serapinas.

Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija