Mažos nuoskaudos

Mažas žmogutis žvelgia į besivaidijančius tėvus, jų akis, kupinas pykčio, ir gailios ašaros ima tekėti skruostais. Jis nesupranta nei esmės, nei priežasties, tik žino, kad kažkas yra blogai. Jį nuramina mama, nušluosto ašaras, ir mažylis vėl žaidžia savo smėlio dėžėje, juokiasi... Vaikui niekas per daug nerūpi, pasaulis dar tik pirštų galais lytėjamas. Bet ateis tokia diena, kai mažylis užaugs ir pradės suprasti atmintyje išlikusius vaizdus. Neaišku, ar jis norės pamiršti, ar pradės aiškintis... Bet visiškai pamiršti neįmanoma, tik galima visa tai tik paslėpti kažkur širdies kertelėje.

Tai patvirtinama ir knygoje „Apie tave ir apie mane“: „Pirmuoju gyvenimo laikotarpiu mes ir tarytum „esame“, ir tarytum mūsų „nėra”. Yra mažas žmogus, bekalbis sutvėrimas, bejėgis ir rėkiantis. Bet žmogaus, asmenybės, turinčios savimonę, savąjį „aš“, dar nėra. Ji atsiras vėliau, kai pamažu susiformuos, išmoks kalbėti, suvoks save ir kitus. Ir nors kūdikis dar nėra įsisavinęs savojo „aš“, jis suvokia garsus, vaizdus, daiktus, naudojasi klausa, regėjimu, uosle, lytėjimu, žodžiu, visais jutimo organais.

Be to, šie suvokimai neišnyksta iš atminties, jie „įrašomi“ į kūdikio smegenis, į pasąmonę, ir kartais išlieka visam gyvenimui“. Taigi nuolatiniai barniai, ašaros artimųjų akyse, skausmas gali labai stipriai paveikti vaiką, ir užaugęs jis gali nekęsti vaikystės, kurią sugriovė tie patys žmonės, davę jam gyvybę: piktas, įsiutęs tėvas ar tyliai raudanti mama, kuri nesipriešina ir net nebando priešintis vyro despotiškumui... Ar tai vaiko kaltė? Žinoma, ne. Jis arba stengsis apie tai negalvoti, arba, laikui bėgant, nuoskaudoms ir toliau kaupiantis, ims keršyti. Ir tai galbūt pirmieji žingsniai tamsos link, iš kurios retai galima ištrūkti, arba visiškai pasiklysti ir net žūti, neradus kelio atgal... Bet tai jau sprendimas ne tėvų, o jauno žmogaus.

Mano prisiminimuose išlikę tokie vaizdai: įsiutęs tėvas, rėkiantis ir mušantis mamą; jos kūnas, virtęs tiktai pilku šešėliu, ir nuo ašarų paraudusios akys; stikliukų skambesys, girtų vyrų muštynės; slaptas bėgimas iš namų ir grįžimas; jaunesnio broliuko išsigandęs veidukas, klausiančios akutės...

Atėjo diena, kai viskas nurimo. Dešimt metų stengiausi pamiršti tą pragarą, kuriuo vadinu vaikystę, baimę ir įtampą. Pavyko, bet neilgam... Šilumos ėmiau ieškoti anapus namų durų, nes tėvą pakeitė amžinai burbanti močiutė. Tas ieškojimas padėjo daug ką suprasti, atrasti, bet dar daugiau praradau, nes pasitikėjau visais žmonėmis, net ir nepažįstamais. Negana to, kad mano asmeninis gyvenimas ėmė griūti tarsi kortų kaladė, mama nusprendė vėl pabandyti „lipdyti“ šeimą. Ir vėl tėvas su mumis. Buvau šokiruota. Bet argi kas manęs ir brolio klausė? Drauge su juo į mano gyvenimą įslinko baimė, pamačius jo veidą, bejausmes akis, silpnumas, ašaros, panika, išgirdus jo pakeltą toną. Jis, deja, nepasikeitė... Tačiau kol kas negeria ir nemuša mamos, o to aš tikrai neleisčiau.

Dabartinis vaidinimas - šeima mane varo iš proto. Pacituosiu ištrauką iš anksčiau minėtos knygos, ir pasidarys aiškesnė mano padėtis ir pasekmės, kurios jau seniai mane lydi: „...Tėvai iš visų jėgų stengiasi apsaugoti vaiką nuo „gatvės“, auklėja jį po „stikliniu gaubtu“, atitrūkę nuo realaus gyvenimo. Gyvenimas, žinoma, anksčiau ar vėliau atsiims savo ir sudaužys dirbtinai sukurtą „stiklinį gaubtą“.

Bet jei vaikas užaugo neurotiškoje šeimoje, jei jis iš prigimties ypač jautrus įspūdžiams, romantiškas, jausmingas, tai paauglystėje jis pasistengs nusikratyti savų kompleksų, guosdamasis svajonėmis, perdėtai idealizuodamas, ir tas idealizavimas, natūralus paaugliui, bet nenormalus suaugusiajam, trukdys gyventi tikrą gyvenimą. „Tai ne vienintelės pasekmės, jų yra ir daugiau tokių, kaip sveikatos sutrikimai, nevisavertiškumas, slaptos ašaros ir panika, išgirdus rūstų tėvo balsą. Kaip norėčiau gyventi darnioje šeimoje, atvirai kalbėtis apie savo problemas su tėvais ir nebijoti, kad mane supras priešingai, pasitikėti jais, turėti nors kruopelytę laisvės, kad būtų gerbiama ir mano, ir brolio nuomonė.

Mano vienintelis troškimas - kerštas. Aš nesugebėsiu, ir net nebandysiu, atleisti už praeities košmarus ir dabartinį pragarą, vyraujantį mūsų namuose. Nei materialūs daiktai, nei kreiva šypsena, nei pilnas pilvas nepakeis amžinos baimės ir nerimo kupinų dienų.

Galiu pasakyti tik viena: lazda turi du galus. Ir jei jūsų atžala patirs bent dalį to, ką patyriau aš, ir nieko nesistengsite pakeisti dėl jos, netolimoje ateityje galite verkti ir jūs. Kiekvieną kartą, pamačius einantį vyrą ar jauną šeimą su mažu vaikučiu, kurių veidus puošia šypsena, mane apima pavydas ir džiaugsmas, kad laimė dar gyva. Kol gyvename, tol turime stengtis būti žmonėmis, nekartoti klaidų ir kovoti už gražesnį gyvenimą.

Kartais reikia vieno žodžio - paguosti,
Vieno virpančio šypsnio - sušilti,
Rankų judesio vieno - sugrįžti,
Vieno vienintelio žvilgsnio - atleisti.

Monika BIELIAUSKAITĖ

Kaunas

© 2004 "XXI amžius"