Piligriminiai žygiai sotina dvasinės duonos išalkusias
sielas
|
Kiekvienas neša savo kryželį
|
Žmogus gyvas ne viena duona, - sako Jėzus. Kiekvienas,
nešiojantis Dievo atvaizdą širdyje, ieško kažko daugiau, kas priartintų
dangų, sumažintų dieviškojo artumo netekimo jausmą, tiesiog pakylėtų
virš kasdienybės. Šią tiesą akivaizdžiai parodė 500 žmonių, rugsėjo
10-osios popietę susirinkę į Kryžių kalną. Jie troško daugiau nei
duonos, daugiau nei patogaus įsitaisymo prie televizoriaus. Kiekvienas
savo kryželį, viltį, troškimą, širdyje paslėptą prašymą nešė daugiau
nei dvi paras šešiasdešimt penkis kilometrus, kad sudėtų juos prie
Švenčiausiosios Mergelės Marijos kojų Šiluvoje. Nešė atskirai, tačiau
ėjo kartu, giesmėmis garbindami Viešpatį, rožinio kamuoliukais kreipdamiesi
į Švč. Mergelę Mariją, sutartinu žingsniu skelbdami Lietuvai, pasauliui
apie Dievo karalystę ir jos šlovę.
Ačiū organizatoriams, pasirūpinusiems kasdiene
duoda, nakvyne, saugumu. Kareiviška košė teikė jėgų, palapinės
užuovėją. Nakvynėms parinktos vietos Rėkyvoje ir Tytuvėnuose, ant
ežerų krantų, leido pajusti ir suvokti mus supantį kūrinijos grožį
bei įvairovę. Labiausiai tai pajunti, kai kažkas kitas rūpinasi
tavo poilsiu, kitais buitiniais dalykais. Todėl ir Dievo palaimos
linkime tiems, kam šis žygis buvo ne tik Dievo artumo ieškojimas,
bet ir pareigos bendram labui atlikimas.
Tačiau jokie žodžiai negali išreikšti dėkingumo,
pagarbos šio piligriminio žygio sielai Šiaulių vyskupui Eugenijui
Bartuliui, kuris ne tik ėjo kartu, bet buvo su visais ir su kiekvienu
atskirai tikrąja to žodžio prasme. Visam laikui išliks atmintyje
vyskupo padrąsinantys žodžiai, giesmė, stovint eilėje prie kareiviškos
košės, ištvermingumo ir atsidavimo pavyzdžiai kelionės metu. Vaikai
sakė, jog jiems pats lengviausias kelio tarpas buvo tada, kai juos,
jau pavargusius, už rankų paėmė vyskupas ir kalbėdamasis ėjo kartu.
Nejutom jokio nuovargio, lyg kas būtų nešęs, - antrą žygio dieną
sakė vienuolikmetė. Kitus kelionės dalyvius įkvėpė tai, kad ganytojas
ne tik laimino visus kelyje sutiktus geradarius, vaikus, bet ir,
palikęs grupę, suko iš kelio į vienkiemį padrąsinti vežimėlyje sėdinčios
moters. Kai vyskupas toks energingas, ir dalyviai negali būti kitokie,-
pasakojo jau šeštoje maldingoje kelionėje dalyvaujanti piligrimė.
Kasdienės dvasinės duonos reikėjo ne tik keliaujantiems
piligrimams. Pakelės sodybose gyvenantys žmonės siūlė keliauninkams
obuolių, slyvų, kriaušių, malšino troškulį pienu, gaiviu vandeniu,
sula ir čia pat klaupėsi, prašydami vyskupo palaiminimo. Viena močiutė,
jau beveik nematanti dėl senatvės, aplink ją sustojusiems maldininkams
deklamavo ilgiausius posmus apie kunigo pašaukimą, viltį, mokėjimą
atleisti sau suklydus ir grįžti prie To, kuris laukia ir trokšta
dovanoti meilę.
Sutiktųjų gerumas, šypsenos, padrąsinimo žodžiai
lengvino nuovargį, mažino nutrintų kojų, raumenų skausmą. Ir būtent
tie, kuriems skaudėjo, kurie ėjo basi, nebegalėdami batais apauti
kojų, šypsojosi plačiausiai, jų akys švietė ryškiausiai žvelgdamos
į tolių paslėptus, tačiau su kiekvienu žingsniu vis artėjančius
Šiluvos bažnyčios bokštus, baltą koplyčią, stebuklingąjį Švč. Mergelės
Marijos su kūdikiu paveikslą, teikiantį paguodos, vilties, sveikatos.
Sekmadienio popietę, vienas kitam padėję, ganytojo
paskatinti, Šventosios Dvasios pakylėti ir sustiprinti, piligrimai
įžengė į Šiluvą, kur XVII a. pradžioje piemenėliams pasirodė Švč.
Mergelė Marija su kūdikiu ant rankų. Ji suteikė tada drąsos tikintiesiems.
Jai pasiguosti, nepaisydami kareivių draudimų, rinkosi žmonės sunkiu
sovietmečiu, Jos garbei pinami maldų vainikai ir šiandien.
Šiluva svetingai ir su džiaugsmu pasitiko maldininkus.
Marijos šventovėje trijų dienų piligrimystę apvainikavo Šventoji
Eucharistinė auka. Šv. Mišias aukojo Kauno arkivyskupas S.Tamkevičius.
Tikrieji piligrimai, anot ganytojo, yra tie, kurie ne tik moka keliauti
tėvynės keliais, bet jau sugeba ieškoti Dievo ir savo gyvenimo prasmės.
Ačiū, jaunime, už jūsų piligriminę kelionę į Šiluvą, - dėkojo
arkivyskupas. Kalbėdamas apie netikrąsias vertybes, siūlomas jaunimui
skirtuose žurnaluose, televizijos ekranuose, arkivyskupas S.Tamkevičius
teigė, jog brangiausias žmogiškas vertybes reikia įgyti prakaito
kaina. Gražų gyvenimą galima susikurti, tik tada, kai turi aiškią
kryptį ir vadovą. Kas vadovu pasirinko Jėzų, vedantį žmones 2000
metų, tas nepasiklys, - sakė ganytojas ir kvietė maldoje prisiminti
visus jaunus žmones, ypač pasiklydusius žemiškuose malonumuose.
Su meile širdyje juos visus priglauskime prie Jėzaus širdies ir
paveskime Marijos globai, ragino arkivyskupas.
Po Šv. Mišių maldininkai plojimais padėkojo vyskupui
E.Bartuliui už įveiktą kelionę, dar kartą pasivaišino kareiviška
koše, pabuvo kartu koncerte, ir tikiu, jog skirstėsi išsiveždami
širdyse po saulės dalelę, kuria dalysis su visais sutiktaisiais.
Inesė RATNIKAITĖ
© 2004 "XXI amžius"
|