Ji nepaprastai mylėjo vaikus

Taip laikinai aš atėjau čia,
Kad pamatyčiau Žemę žaliąją...
Kad išsakyčiau Žemės jausmą
spalvomis...
Ir saulės šviesoje sutirpčiau,
Kad susiliečiau su erdve
Ir meilę išsakyčiau

Oskaras Milašius

Kauno 75-ojo lopšelio-darželio direktorė Kristina Kindurienė norėjo gyventi. Ji matė Gyvenimą optimistiškai, šviesiai, visada tikėjo, kad meilė, grožis, gėris yra nenugalimi, yra šalia mūsų, reikia tik norėti pamatyti.

Ji nepaprastai mylėjo vaikus. Jie visada buvo šalia. Ji buvo jų apsupta ir judrumu, energija, linksmumu buvopanaši įjuos.

Ji mylėjo ir tikėjo Dievą. Tai buvo jos brangiausias turtas, paslaptis ir Gyvenimo ašis.

Pamenu, vasaros pradžioje sutikau Kristiną su dukra Laisvės alėjoje. Ji buvo pablyškusi, bet graži, švytėjo ir tarytum visa esybe sakė ligai „ne!”. Bet jos paskutiniai žodžiai buvo: „Nebijau nieko. Bus taip, kaip Dievas panorės. Viskas bus gerai”.

D.Kazragytė

Gražus Ji buvo žmogus. Nepasiduodanti nevilčiai, daug išgyvenusi, pasiaukojusi savo darbui, atkakliai keliaujanti Dievo nurodytu keliu. Ji neklaidžiojo. Ėjo narsiai į tikruosius namus.

Savo išleistoje knygelėje vaikams „Žemės širdies paslaptis” paskutine pastraipa Kristina kviečia: „Įsiklausykite į savo širdį, kaip ji bendrauja su Kūrėju ir Žeme. Pieškite, ką matote vaizduotėje. Mintyse apjuoskite Žemę vaivorykšte, šviesa ir Meile...”.

O jos minčių ciklas „Žvelgiu Dievo akimis” kupinas gelmės ir išminties: „Kuriu tyras teigiamas mintis”, „Viską man ir mano artimiesiems gali duoti Dievas. Todėl kuo arčiau Dievo, tuo daugiau galiu padėti” ir t.t.

Kristina tikėjo, kad svarbiausia gyvenime - mylėti. Tik meile esame panašūs į Dievą.

Visi, kuriuos Tu mylėjai, ateis pas Tave.
Meilė — amžina.
Ir šviesa amžina tešviečia Tau.
Pagaliau Tu laisva.
Todėl, mylima sese, mes sakome Tau
                              „Iki pasimatymo!”

       Tave mylinti bendruomenė

© 2004 "XXI amžius"