Žmonos ir vyro poreikiai santuokoje

Dėmesys šeimoms Šiaulių vyskupijoje

Kun. dr. Kęstutis A.TRIMAKAS

Kun.dr.Kęstutis Trimakas po paskaitos ir diskusijų su Šiaulių vyskupijos šeimų ugdymo vadovais

Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio pakviestas, kunigas psichologas dr. Kęstutis Trimakas lankėsi Šiauliuose. Su vyskupijos ganytoju jis dalyvavo šeimų grupių susitikimuose bei namų pašventinimo apeigose. Didelį įspūdį jam padarė Šiaulių vyskupijos ganytojo artimas bendravimas su žmonėmis, tiek su jaunomis šeimomis, tiek su vyresniaisiais.

Vyskupijoje aktyviai veikia Pasauliečių tarnyba šeimoms. Rugsėjo 29 dieną kun. dr. K.Trimakas šeimų vadovų susirinkime vadovavo diskusijoms, kaip praktiškai skatinti sutuoktinių meilę, atsižvelgiant į vienas kito poreikius (prelegento parengtą sutuoktinių poreikių sąrašą spausdiname žemiau).

Vyro poreikiai santuokoje

Vyrai ir moterys patiria trauką viens kitam – ir ne vien lytinę, bet ir psichologinę. Pagal tą trauką jie sudaro santuoką. Merginos sako: „Noriu tokio vyro, su kuriuo jausčiausi saugi, kuriuo galėčiau remtis“. Kita žiūri į buitinius reikalus: „Noriu gerai uždirbančio vyro“. Dar kita vejasi skubantį laiką: „Kad tik ištekėčiau ir nelikčiau senmergė“. Jauni vyrai iš pradžių ieško gražios ir patrauklios. Vėliau būna praktiškesni: „Ieškau tokios, kuri būtų puiki šeimininkė ir gera vaikų motina“. Su daugėjančiais metais kai kam mažėja romantika ir didėja apskaičiavimas.

Vis dėlto santuoka yra tarpusavis vyro ir moters dalijimasis - ir gyvenimu, ir savimi. Tad svarbu žinoti, ko kiekvienam reikia, kad būtų galima tuos poreikius patenkinti ir vienas kitą, kiek įmanoma, padaryti laimingą.

Tad kokie yra vyro ir moters poreikiai santuokoje? Šiame straipsnyje pasvarstysime apie vyro poreikius, kitame – apie moterų.

1. Vyrui reikia žmonos, ne mamos. Nors pasitaiko vyrų, kurie lieka „mamos sūneliai“, bet tokių labai nedaug: ir jiems neišeina į naudą santuokoje turėti „mamą“. Tikri vyrai nemažomis pastangomis „išaugo“ iš vaikystės. Kuo skiriasi žmona nuo mamos? Mama reikalinga sūneliui: jam ji duoda daug, bet jis jai beveik nieko. Žmona dalijasi su vyru gyvenimu ir savimi. Tokios moters vyrui kaip tik santuokoje reikia.

2. Vyro didysis (psichologinis) poreikis – kad jis pasijustų gyvenąs su brandžia moterimi, su kuria gali dalytis gyvenimu, jo džiaugsmais ir vargais. Taip jausdamasis jis gali atsiduoti jai ir junta, kad ir ji atsiduoda jam.

3. Tame poreikyje yra ir lytinis poreikis. Vyrui reikia partnerės lyties srityje: toji sritis yra ne tik biologinė, bet ir psichologinė, net ir dvasinė. Biologinė, laikui bėgant, gali blėsti, bet psichologinė visada išlieka. Vyras ir moteris vienas kitą papildo jiems būdingomis savybėmis, kurios reikalingos tiek jų santuokiniam sugyvenimui, tiek ir jų vaikų auginimui bei auklėjimui.

4. Vyrui reikia (pagrįstai) jaustis, kad jis yra svarbiausias asmuo žmonai. Neturi būti kito asmens; tad ir nė žmonos tėvų (motinos ar tėvo, kuriais ar kuriuo nors vienu jų gali jai tekti pasirūpinti). Klausimas gal tik gali kilti dėl žmonos ir vyro vaikų: ar jie žmonai, per jį tapusiai jų motina, gali tapti svarbesni? Subrendusiam vyrui įmanoma „užleisti“ tą svarbiausią vietą savo (ir jos) vaikų naudai. Net ir čia tikra jo gyvenimo draugė lieka jo subrendimo rėmėja ir liudytoja: tad ir čia jis lieka jai svarbiausias, tik gilesne, dvasine prasme.

5. Vyrui reikia žmonos paramos, kad būtų paremtas savo darbe. Ji turi rodyti susidomėjimą ne tiek darbu, kurį jis atlieka, kiek juo pačiu darbe : kaip jis darbo paveikiamas - jaučia sunkumus ar džiaugias laimėjimais, ar patenkintas, ar pavargsta. Jei jo darbas yra kūrybinis, didelė parama būtų jam, jei ji domėtųsi jo paties kūryba.

6. Vyrui reikia tokios gyvenimo draugės, kuri priimtų jį tokį, koks jis yra, t.y. tiek su jo geromis savybėmis, tiek su silpnybėmis ir klaidomis (kurias jam pačiam sunku pripažinti). Čia kalbama apie jo gerbimą. Mums visiems reikia kitų, o ypač artimo, net artimiausio asmens, kuris mus gerbtų (nepaisant to, ką mes iš silpnumo padarome ar dėl ribotumo nepadarome; čia nekalbama apie pateisinimą ar toleravimą mūsų kvailysčių – jei tokių neatsikratome). Kai kurios žmonos mėgaudamosi, vyro klaidą padėjusios po didinamuoju stiklu, jį gali „zulinti“ net ilgą laiką. Toks vyro menkinimas yra priešingas vyro poreikiui: taip žmona pati praranda pagarbą vyro atžvilgiu.

7. Tradicinį „šeimos galvos“ vaidmenį užimančio vyro poreikis šiais laikais darosi sudėtingas ir labai priklauso nuo sutuoktinių sugebėjimų ir tarpusavio santykių sprendžiant praktiškus, platesnius šeimos reikalus. Ideali padėtis būtų, kad tokius sprendimus priimtų sutuoktiniai kartu pasitarę. Tad net vyrui esant „šeimos galva“, ir šiandien reikia, kad jo žmona būtų šalia: viską svarstytų ir spręstų kartu. Šiuo atžvilgiu jam reikia sugebančios ir savimi pakankamai pasitikinčios žmonos. Suprantama, kad ir jis šiuose reikaluose gali praktiškai orientuotis ir sugeba išmintingai spręsti. Nepageidaujama ir žalinga, kai žmona visiškai perima šią sritį. Tai ypač žeidžia vyro savigarbą. Atgauti „šeimos galvos“ vaidmenį ar net ir tame vaidmenyje bręsti tuo labiau reikalinga, kad žmona būtų šalia vyro, ne aukščiau jo.

Išvados

1. Ši vyro poreikių apžvalga parodo, kad jam gyvenimo draugės reikia visose srityse: bendrame abiejų gyvenime (santuokoje), kartu auginant ir auklėjant vaikus (šeimoje), jo darbe, taip pat toliau bręstant kaip suaugusiam asmeniui, vyrui ir tėvui.

2. Tačiau tuose poreikiuose turi būti lankstumo. Jie pritaikomi pagal paties vyro polinkius ir pagal jo ir žmonos sugebėjimų bei sugyvenimo dinamiką.

3. Galime jau dabar nujausti, jog žmonos poreikiai bus panašūs į vyro poreikius, t.y. tuos, kurie susiję su bendru veikimu santuokoje bei šeimoje. Tačiau jie bus skirtingi specifiškose, lyčiai būdingose srityse.

Žmonos poreikiai santuokoje

Vyrai veda moteris, o moterys už jų išteka visokiais sumetimais. Vieni savo tikslus išreiškia žodžiais, kitų tikslus tenka nuspėti.

„Populiariuosius“ norus paminėjome ankstyvesniame straipsnyje. Tie „populiarieji“ norai – siauroki: daug kas nutylėta ar net nesuprasta. Sutuoktiniams reikia visapusiškesnio ir gilesnio žvilgsnio, kuriuo būtų pagrįstas vienas kito pažinimas. Jau pateikėme išsamesnę ir visapusiškesnę, nors ir trumpą, vyro poreikių apžvalgą. Dabar panašiais bruožais aptarsime žmonos poreikius santuokoje.

1. Moteriai santuokoje reikia gyvenimo draugo – tokio, kuris papildytų ją savo teigiamomis vyriškomis savybėmis: fiziškai stipresnis, psichologiškai – racionalus, dalykiškas, kuriuo galima pasitikėti ir jaustis saugiai, ypač jei susilauktų vaikų.

2. Žmonai reikia vyro, kurio gyvenimą ji papildytų moteriškomis savybėmis – jausminėmis, intuityviomis, su kuriuo dalytųsi bendru santuokiniu bei šeimyniniu gyvenimu ir kuris ją laikytų nė kiek ne žemesnę, bet lygią sau, branginamą labiau negu bet kurį kitą asmenį.

3. Vyras turi sugebėti atsižvelgti į žmonos jausmus, kreipti atitinkamą dėmesį į jos emocines-asmenines savybes, gal skirti daugiau dėmesio lyties sričiai, kuri, žmogiškai žiūrint, niekada nėra vien biologinė, bet išreiškianti asmeninį-psichologinį ryšį. Taip pat jis turi vertinti josios asmenišką rūpinimąsi juo ir jų vaikais.

4. Moters prigimtinis poreikis yra tapti motina. Santuokoje tas poreikis tinkamiausiai pasiekiamas su vyru turint savo vaikų. Vaikus gimdant, auginant ir jais rūpinantis išsipildo moters, kaip motinos, prigimtinis poreikis. Šį jos poreikį įtinkamai patenkinti yra būtina visu gyvenimu dalytis su vyru, kuris yra psichologiškai pajėgus būti vaikams atsidavęs tėvas: ne tik aprūpinantis ją ir vaikus materialinėmis gėrybėmis, bet ir su ja besidalijantis vaikų auklėjimu.

5. Žmonai reikia vyro, kuris atsižvelgtų į ją, kuriam rūpėtų tai, kas ir jai rūpi; kuris jai sudarytų sąlygas išpildyti jos troškimus, viltis bei svajones – pagal jos gabumus ir socialinius polinkius, ypač kai, užaugus vaikams, jai atsiranda daugiau laisvo laiko ir galimybių.

6. Jai reikia vyro, kuris nuoširdžiai vertintų jos pastangas ruošiant valgį, tvarkant namus, kartkartėmis meilę jai išreikštų žodžiais ir dovana (pavyzdžiui, gėlėmis) ir kartu rūpintųsi jai padėti, ją paremti bei suteikti atgaivą, poilsį.

7. Vyras turi paremti žmoną „šeimos širdies“ vaidmenyje, taip pat atsižvelgti į jos nuomonę ir išklausyti jos norus. Atlikdamas „šeimos galvos“ vaidmenį, jis turi parodyti atitinkamą lankstumą, kad atsižvelgtų į žmonos sugebėjimą srityse, kuriose, bent kai kur, ji gali pralenkti ir jį patį.

Išvados

1. Ką pastebėjome vyro atžvilgiu, tai tinka ir moteriai: jai reikia tokio gyvenimo draugo, kuris būtų artimiausias asmuo visose srityse: bendrame abiejų gyvenime (santuokoje), kartu auginant ir auklėjant vaikus (šeimoje), taip pat jai pačiai bręstant – kaip suaugusiam asmeniui, kaip žmonai ir motinai.

2. Dėl moters prigimtinio poreikio tapti vaikais besirūpinančia motina: tam reikia palankių sąlygų, kurių svarbiausia – psichologiškai subrendęs vyras, norįs būti savo vaikais besirūpinantis tėvas.

3. Kaip vyro, taip ir žmonos poreikiuose turi būti lankstumo – stebėti, vertinti ir panaudoti abiejų gabumus. O lankstumą užtikrinančios savybės yra pastabumas, atjauta, atviras išsikalbėjimas ir sugebėjimas, reikalui esant, daryti kompromisus. Išmintingu kompromisu pasiekiama tai, jog ir vieno, ir kito norai dažnai patenkinami, bet kai kada ir vienam, ir kitam tenka kai ko atsisakyti, nusileisti kito gėriui. Bet kurio vieno iš sutuoktinių dominavimas nuskriaudžia silpnesnį (arba vis nusileidžiantį „dėl šventos ramybės“) ir kliudo santuokos darnai. Pagaliau šiuo atsižadėjimu įvykdomas vienas svarbiausių poreikių: įrodyti savo meilę kitam (kaip įrodysi, jei ji nieko „nekainuotų“?).

Arba abu laimingi, arba nė vienas

Ši žmonos ir vyro poreikių apžvalga buvo pateikta tam, kad sutuoktiniai atsižvelgtų į vienas kito teisėtus, įgimtus ir pagrįstus norus, vienas kito neskriaustų, bet kartu siektų darnos ir norimos laimės. Tik darnoje galima tikėtis laimės abiem – tokios, kuri įmanoma čia, žemėje.

Santuokoje negalima būti tik vienam laimingam, o kitam - ne. Arba abu bus laimingi, arba – nė vienas. Tad, mylint vienas kitą, tenka patenkinti vienas kito poreikius, nes už jų slypi bendros laimės paslaptis.

© 2004 "XXI amžius"