Šventovėje – vakaras su Šekspyru

Šakių meno mokyklos jaunosios smuikininkės

Renginio sumanytoja režisierė Nida Martinkaitienė (antra iš kairės) ir klebonas kun. Sigitas Matusevičius (antras iš dešinės) dėkojo skaitovams. Trečia iš dešinės - improvizuotoja dailininkė Serena Pečiūnaitytė

„Kaip man prailgsta pilko kelio juosta“ – tokiu pavadinimu pakvietė šakiečius grupė skaitovų, muzikantų, giedotojų ir išraiškos šokio atlikėja pabūti kartu su Šekspyru, pajusti jo sonetų įtaigą ir galią.

Sausio 9-ąją po vakarinių šv. Mišių iš Šakių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios žmonės nesiskirstė. Skambant fleitos garsams, skaitovai padalijo žvakeles, tarytum primindami, kad šv. Mišių aukos šviesa gali sutvirtinti žmogaus dvasiškojo ir kūniškojo prado harmoniją. Iš tikrųjų profesionaliai skaitomi renginio sumanytojos režisierės Nidos Martinkaitienės, Rimos Rauktienės, Laimos Mackevičienės, Bernardo Vainiaus, Dariaus Talalos Šekspyro sonetai krito kiekvienam į širdį, vertė susimąstyti. Juk, pasak autoriaus, kiekvienas žino:

Kad mes į šviesą stiebiamės savaime,
Lyg tai pavasario daigai žali.
Ir, vos išaugę, matome su baime,

Jog drebanti senatvė netoli...

Skaitovų žodžiai ir meno mokyklos moksleivių smuikininkų melodijos vienijosi su puikiomis išraiškos šokėjos, dailininkės Serenos Pečiūnaitytės improvizacijomis. Grupelė giedotojų, savo darnia giesme dėkodami Aukščiausiajam ir Mergelei Marijai, vėl tarytum sujungė klausytojus ir žiūrovus su Padėkos liturgija.

Atlikėjai puikiai suprato ir įrodė, kad Šekspyro sonetai – tai tarytum lyrinis žmogaus dienoraštis, atskleidžiantis kiekvieno vidaus pasaulį, filosofiškai įprasminantis žmonių santykius, būties egzistencijos suvokimą, atveriantis didelę interpretavimo laisvę.

„Gera buvo, šviesu buvo, buvo reikalinga“, – panašias mintis išsakė dėkodami parapijos klebonas kunigas Sigitas Matusevičius, miesto seniūnas Alfonsas Jakas, savivaldybės administracijos Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė. O pakeliui į namus ne vieno dalyvio mintyse vis dar skambėjo žodžiai:

Aš nežinau, ką man likimas žada –
Ar giedrą, ar perkūną ir žaibus,
Kur ir kada mes galim laukti bado,

Kuris valdovas laimingesnis bus?!

Ramutė VYŠNEVECKIENĖ

Šakiai

Gedimino Jokūbaičio nuotraukos

© 2005 "XXI amžius"