"XXI amžiaus" priedas jaunimui, 2005 m. sausio 21 d., Nr. 1 (62)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Vienus keiksmai gąsdina ir baugina, o kitiems jie tapo pilka kasdienybe

Rūta JONUŠKIENĖ

„Keiksmažodžiai yra šių dienų problema“, - sako Utenos lopšelio-darželio „Želmenėlis“ folklorinio ansamblio „Kupolytė“ vadovė Elena Kiškienė, Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete, studijuojanti etnologijos programą ir kursiniam darbui renkanti dabartinėje kalboje gyvuojančius keiksmažodžius. Tai įdomi ir plačiau nenagrinėta tema, tačiau, iš arčiau susipažinusi su dabartiniais keiksmais, moteris buvo apstulbusi - senųjų lietuviškų keiksmų jaunimas moka nedaug, o dabartiniai tokie, kad joks kultūringas žmogus net ištarti jų neišdrįstų.

Vyresnieji bijo, o jaunieji nebeturi tabu

Susidomėjusi keiksmažodžiais, E.Kiškienė pirmiausia vartė smulkiosios lietuvių tautosakos rinkinius, S. Daukanto raštus, kitus leidinius ir juose ieškojo, kaip keikėsi senovės lietuviai.Tačiau lietuviškų keiksmų rado nedaug.Tuomet nusprendė sudaryti anketą ir patyrinėti, kaip dabar keikiasi žmonės. Į skirtingus anketos klausimus atsakė lopšelio-darželio „Želmenėlis“ darbuotojos, grupė garbaus amžiaus žmonių bei moksleiviai.Pastebėjusi, kad dalis žmonių, keiksmus laikančių žmogų žeminančiu reiškiniu, nenori nurodyti savo pavardžių, vėliau pateikė anonimines anketas, kuriose reikėjo pažymėti, ar į anketą atsakė vyras ar moteris, vaikinas ar mergina, bei nurodyti savo amžių. Kaip anketos buvo išplatintos įvairiose miesto mokyklose, E.Kiškienė paslapties neišdavė.

„Vyresni žmonės iki šiol mano, jog keiktis yra pavojinga, nes tai tam tikra magija, galinti atsisukti prieš keiksmus siunčiantį žmogų. Gaila, bet jaunimui taip neatrodo, - įsitikinusi moteris, kurią pribloškė moksleivių nurodyti kasdienėje kalboje nuolat vartojami keiksmai. - Rupūžė, velnias - tai beveik malonybiniai žodeliai jaunimo leksikoje. Keiksmuose vyrauja lietuviški ir slaviški lyties organų pavadinimai, iškreiptų lytinių santykių apibūdinimai, fekalijų „dėjimas“ kur tik įmanoma ir visokie kitokie dalykai, kuriuos skaitant šiurpsta oda. Kai visus tuos atsakymus perskaitėme su vienos miesto mokyklos pavaduotoja, padarėme keistoką išvadą - taip kalbėdami ir keikdamiesi, vaikai nebeturi tabu ir nebebijo taip elgtis.“ E.Kiškienė mano, kad kasdienė kalba veikia žmogaus pasaulio supratimą ir elgesį bei nukreipia jį konkretiems veiksmams. Jos nuomone, pedagogai, tėvai ir kiti vaikus supantys suaugusieji turi stengtis, kad vaikų sąmonę pasiektų kuo mažiau bjaurasties, sklindančios per nepadorius keiksmus.

Daugybė kasdienę kalbą darkančių keiksmų yra tapę savotišku jaunų žmonių elgesio stiliumi ar tarpusavio bendravimo pertaru, kai žodžiai it vanduo liejasi nestabdomi ir nekontroliuojami. Tarp 50 anketų, kuriose klausiama, kodėl kasdienėje kalboje vartoja keiksmažodžius, tik trys jauni žmonės - dvi mergaitės ir vienas vaikinas – atsakė, kad jie nesikeikia arba stengiasi nesikeikti. Šie jaunuoliai anketoje parašė tik po kelis senuosius keiksmažodžius: eik tu, rupūže plaukuotom akim, eik tu, velnio kantapli, eik tu, kiaulės kinka ir kt.

Jauni žmonės turi daug psichologinių problemų

Dauguma jaunuolių nuolat savo kalboje vartojamus keiksmus pateisina nurodydami, kad juos „užkniso“ toks gyvenimas, kuriame viskas nervina, kad jie pyksta ant pasaulio ir draugų, kad keiksmai yra būdas „išlieti“ savo įtūžį ir blogus jausmus. „Tokie ir panašūs atsakymai rodo, kad jauni žmonės turi daug psichologinių problemų. Jiems trūksta meilės, nuoširdaus bendravimo, tėvų ir draugų supratimo. Jeigu pasaulis vaikinui ar merginai atrodo svetimas ir juodas, reikia ieškoti priežasčių, kodėl jis toks, kodėl jame nėra šilumos. Jei net merginos keikiasi šlykščiausiais žodžiais ir joms tai atrodo natūralu, tai kažkas mūsų visuomenėje nebe taip“, - su nerimu kalba E.Kiškienė.

„Gražiausias ir populiariausias jaunimo anketose nurodytas keiksmas buvo „birbink genį“. Dar galima paminėti: „Kad tave š... sutrauktų“, „Velnio išmislas“, „Kad tave žaibai nutrenktų“ (senuosiuose keiksmuose sakoma perkūnas, griausmas). Dar minimas asilas, kiaulė, karvė, arklys. Tai beveik visi „padorieji” lietuviški keiksmai. Kitus, kurių dauguma, sakyti garsiai ir nepadoru, ir baisu. Daug rusiškų keiksmų, tačiau dalis moksleivių ir jaunų žmonių rusiškai keikiasi dar ir dėl to, kad nežino, ką tie žodžių junginiai reiškia lietuviškai. Viena mergina, sužinojusi jos vartojamų posakių reikšmę, neturėjo kur dėtis iš gėdos“, - sakė E.Kiškienė, rodydama kelis puslapius tokių žodelyčių, kad ir akmeninei skulptūrai ausys užkaistų.

Tarp užrašytų keiksmų yra ir naujadarų, kurie sudaryti nežinant iš senosios lietuvių tautosakos atėjusių žodžių reikšmės. Posakis „gyvate neraliuota“ yra negalimas, nes raliuojama (grojama lumzdeliu, birbyne) buvo ganomiems galvijams, taip juos raminant ar šaukiant. Neraliuotas galvijas - vadinasi, ganytas be meilės, be muzikos, be švelnumo. „Bet man toji neraliuota gyvatė ar rupūžė purvina š... yra žaismingi posakiai. Vis geriau negu vien antras galas“, - sako Elena, kuri surinko per 170 ypatingai bjaurių keiksmų, 150 senesnių, iš kurių tik apie 10 atitinka pačias senąsias archaines reikšmes.

Turėjo magiškų galių

Laikui bėgant, keiksmai keičiasi. Jei seneliai sakydavo: „Lįsk tu vabalo blauzdon“, tai jaunimas linki: „Lįsk tu tarakono blauzdon“, nes šis vabzdys yra dažnas daugiabučio „gyventojas“.

Tarp pagyvenusių žmonių populiariausi keiksmai yra su velnio, gyvatės, rupūžės, galvijo, karvės, kiaulės paminėjimais, su mirtį lemiančiais palinkėjimais eiti skradžiai žemės, nugarmėti pragaran, būti nuneštam liucipieriaus ir kt. E.Kiškienė sako, kad kai kurie posakiai senovėje buvo vartojami kaip prakeiksmai ir, manoma, turėjo magiškų galių. Užuominų apie tai randama sakmėse ir pasakose, kai, tėvui ar motinai pasiuntus sūnų ar dukrą skradžiai žemės, jie nugarmėdavę amžiams.

„Keiksmai yra daug rimtesni dalykai, negu daugeliui atrodo. Tai yra užkoduoti magiški žodžiai, kuriuos senovėje vartodavo tik tam tikro luomo atstovai - žyniai, burtininkai, o ne paprasti žmonės. Dabar populiarūs keiksmai su perkūno ir velnio paminėjimu - su dangaus ir požemių jėgomis, - ko gero, buvo žinomiausi ir senovėje“, - įsitikinusi E.Kiškienė.

Bijodavo ištarti baisius žodžius

Kartais atrodantys visai nekalti keiksmai turi neįtikėtinai baisią prasmę. Pavyzdžiui, posakis: „Kad tave zuikiai subadytų“ reiškia palinkėjimą mirti, nes iš rašytinių šaltinių žinoma, kad karalius Mindaugas, išjojęs medžioti, grįždavo atgal, jeigu kelią perbėgdavo kiškis. Manyta, kad jei bėgdamas zuikis grįžteli ir pasižiūri į žmogų, toks ženklas pranašauja nesėkmę ar net mirtį.

Ištarti perkūno ar velnio vardą irgi buvo vengiama bijant, kad likimas neatsisuktų prieš žmogų. Būtent dėl to velnias buvo vadinamas nelabuoju, kipšu, šėtonu, raguotuoju, net rusišku čiortu.

„Mano sena tetulytė niekada nesakydavo: „Kad tave perkūnas“. Žodį perkūnas ji keisdavo žodžiu morkūnas, bet tai nebuvo konkretaus žmogaus pavardė. Manau, kad taip kilo ir posakiai: „Kad tave per krūmus“ arba „Kad tave griausmas“, kurie daugiau susiję su gamtos reiškiniu, o ne su pagonių dievu”, - įsitikinusi keiksmažodžius tyrinėjanti moteris.

Domėtis tokia problema pavojinga

Pradėjusi domėtis keiksmažodžiais ir juos rinkti, moteris sulaukė priekaištų iš savo artimųjų, kurie tikino, kad gilintis į tokią problemą gana pavojinga, nes keiksmažodžiai yra kalbos bei žmonių santykių purvas. Tačiau Elenai iki šiol atrodo, kad keiksmai, kuriuos kai kas vadina kalbos druska, yra mažai nagrinėta įdomi tema, kurios dažniau negu kalbininkai imasi psichoterapeutai ir psichologai. Įdomu, pasak E.Kiškienės, yra tai, kad keiksmažodžiai tikriausiai „slepiasi” mūsų smegenyse ne ten, kur kalba, o ten, kur emocijos. Šią mintį moteris, pasitarusi su medikais, ketina kelti savo tyrinėjimuose.

„Juk net mandagiausi žmonės, nusimušę pirštą ar pargriuvę, nevalingai nusikeikia, minėdami velnią ar perkūną, - sako E.Kiškienė. - Medicinoje žinomos ligos, susijusios su keikimusi. Tai kaprologija, kaprolalija, kaprografija, kaprofemija ir kiti susirgimai, kuomet sergantis žmogus, nepriklausomai nuo jo išsiauklėjimo, nevalingai keikiasi, kalba nepadoriomis temomis ar „puošia” sienas nepadoriais užrašais. Tačiau nemažai žmonių keikiasi suprasdami, ką daro - jiems tai yra savotiškas įvaizdis, saviraiška, kai tarp „daugiaaukščių” keiksmų įterpiama vos keletas bendrinės kalbos žodžių.”

Kur pirmąkart išgirstami keiksmažodžiai? Moksleiviai į šį klausimą atsakė įvairiai: kasdienėje aplinkoje, iš draugų, televizijos laidose, internete.

Meilės reikia ir gėlei, ir žmogui

„Kad ir kaip būtų, keiksmažodžiai yra mūsų smulkiosios tautosakos dalis, kurią būtina žinoti ir nagrinėti. Dabar jau daug kas praradę magiškąją galią, daug ką darome ne iš tikėjimo, o todėl, kad prasminga ir gražu prisiminti, atgaivinti, parodyti. Juk, švęsdami Šv. Martyno dieną, netikime, kad, apvedus ožį aplink medį tris kartus, ateis žiema, bet švęsti įdomu ir smagu. Taip yra ir su keiksmais. Nebe kiekvieną senąjį keiksmą žmonės supranta. Sakysim, vaikai vadina vienas kitą neraliuotais, bet jie jau nežino, kad tai reiškia, jog jie buvo nemylimi, jiems niekas nedainavo lopšinių“, - sakė E.Kiškienė.

Moteris papasakojo interneto svetainėse aptikusi įdomaus tyrimo aprašymą. Dvi vandens pripiltos stiklinės buvo pastatytos skirtinguose kambariuose ir į viena jų buvo keikiama dvi valandas be perstojo. Vėliau tuo vandeniu buvo užpilti ir daiginami grūdai. „Prakeiktu” vandeniu pagirdyti sudygo tik 15 proc. grūdų, o paprastu - apie 85 proc. Taip yra ir su žmogumi - rūpestingai prižiūrimas ir su meile auklėjamas jis tampa kitokiu, negu tas, kurį nuolat lydi keiksmai ir prakeiksmai.

Utena

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija