Surado tikruosius namus

Jolita ŽURAUSKIENĖ

Konstantinui patinka groti gitara

Po šv. Kalėdų Konstantinui Skorochodovui sukako septyniolika. Vaikinas drauge su jaunesniu broliu Dimitrijumi ir seserimi Diana aštuonerius metus gyvena pas Danutę ir Aleksandrą Joteikas, kuriuos vadina savo tikraisiais tėvais. „Tokių žmonių galėtų būti daugiau. Kai mus paėmė, daugelis priekaištavo, kad dėl pinigų. Pagyvenęs supratau, kad tai „dūšios“ žmonės, paėmę mus iš meilės. Mūsų neatskiria nuo savų vaikų. Esame bendra šeima“, – sako Konstantinas.

Draugiška šeima

Į Ukmergės globos namus K.Skorochodovas buvo atvežtas prieš dešimt metų. Nors brolis ir sesuo gyveno tame pačiame pastate, Konstantinas su jais nesimatė. Rusakalbis berniukas, baigęs tris klasės, vėl sėdo į „Šilo“ vidurinės mokyklos pirmoko suolą. Danutė Joteikienė taip pat į šią klasę atlydėjo savo jaunesniąją dukrą Sandrą. „Sandra mane pakvietė į svečius. Susipažinau su jos vyresniuoju broliu Alanu. Kartu visi žaisdavome, smagiai leisdavome laiką. D.Joteikienės dėka susitikau su savo broliu ir seserimi. Tuomet visi kartu šioje šeimoje praleisdavome savaitgalius“, – pasakoja jaunuolis. Danutė prisimena skausmingas išsiskyrimo minutes, kuomet mažieji Skorochodovai verkdavo, prašydavo nepalikti Globos namuose. Šeima pasitarusi nusprendė visus vaikučius įsivaikinti. Skorochodovai šį Joteikų pasiūlymą mielai priėmė. „Kartais pagalvoju, kodėl mano šeima negalėjo būti tokia darni, draugiška, mylinti savo vaikus? Su dabartiniais tėvais viską sprendžiame, išsiaiškiname. Kartu švenčiame visas šventes, gimtadienius, išvykstame į Vilnių, Kauną, prie jūros. Tėvas Aleksandras, dirbantis AB „Vienybė“, kiekvienais metais pakviečia į Kalėdų šventę“, – džiaugiasi Konstantinas.

Globėjai moko gyvenimo tiesų

Tuo metu, kai pagausėjo šeimyna, Danutė dirbo siuvykloje. „Mažieji vaikai buvo taip prisirišę prie manęs, kad niekur nenorėdavo išleisti. Jei tekdavo savaitgaliais dirbti, juos vesdavausi į darbą. Meistrė leisdavo. Praėjus aštuoneriems metams, galiu drąsiai sakyti, kad vaikai labai geri, jokių problemų neturime. Pamilau juos kaip tikruosius savo vaikus. Kiekvieną dieną visiems kartoju, kad nevogtų, mylėtų darbą, būtų mandagūs, mokėtų suprasti ir užjausti žmogų“, – mintimis dalijosi pašnekovė. D.Joteikienė visus Skorochodovų vaikus pakrikštijo. Jie priėmė Pirmąją Komuniją, Konstantinui suteiktas Sutvirtinimo sakramentas. Vaikinas nuo mažens lankė bažnyčią. Dievo namų nepamiršta ir dabar. Jis Šv.Petro ir Povilo bažnyčioje patarnauja šv. Mišių metu, gieda bažnyčios chore, kuriam vadovauja vargonininkė A.Adamonienė. Čia jis susipažino su kunigu Rimantu Laniausku, su kuriuo bendrauja ir dabar. Balninkų klebonas kun. R.Laniauskas visuomet maloniai pataria įvairiais klausimais, neatsisako padėti. Konstantinui patinka muzika. Prieš kelerius metus jis grojo Kultūros centro orkestre. Dabar, mamos Danutės padedamas, nusipirko gitarą, mokosi groti. Laisvalaikiu vaikinas lanko tautinių šokių repeticijas. „Šilo“ vidurinės mokyklos penktokas Dimitrijus lanko muzikos mokyklą. Jį groti akordeonu moko mokytoja metodininkė Danutė Pliskienė. Trečiokė Diana lankė krepšinį, tačiau jos širdelė linksta prie dailės.

Lankėsi vienuolyne

Vasarą Konstantinas kartu su klebonu kun. R.Laniausku lankėsi Šv. Benedikto vienuolyne, Kelmės rajone. Ten vyko rekolekcijos. Tėvas Žeraras iš Prancūzijos skaitydavo Šventąjį Raštą. Vaikinas teigė, jog, būdamas vienuolyne, pailsėjo nuo miesto šurmulio, dvasiškai sustiprėjo, geriau pažino vienuolius. Liko sužavėtas gražiai sutvarkyta vienuolyno aplinka, maloniu bendravimu. Konstantinas pasmalsavo, kaip tėvas Žeraras pasirinko vienuolio kelią. Ir išgirdo paprastą atsakymą, jog vaikystėje, važinėjant su draugu dviračiais, juos užklupo audra. Žeraras nuo lietaus pasislėpė vienuolyne, į kurį vėliau įstojo. Neatsitiktinai K.Skorochodovas brangina kunigo dovanotą knygą „Mikas Magonė“, kurioje rašoma, kaip berniuko gyvenimą pakeitė pažintis su kunigu. Jis tikina, jog pažintis su klebonu Rimantu ir naujaisiais tėvais taip pat pakeitė jo gyvenimą. „Šv. Mišių metu visas maldas skiriu savo globėjams, prašau Dievo palaimos ir sveikatos. Likimas lėmė, kad negaliu būti su savo tėvais, bet radau kitus labai nuoširdžius, gerus žmones, kurie yra mano gyvenimo ramstis“, – pasakoja Konstantinas.

„Šilo“ vidurinės mokyklos aštuntokas vakarus praleidžia prie knygų, kompiuterio. Jis mėgsta rašyti apie įdomius žmones, naujai aplankytas vietas. Savo rašinius kol kas patiki tik kompiuteriui.

Ukmergė

Reginos MACKELIENĖS
nuotrauka

© 2005 "XXI amžius"