Didėja mokymosi krūviai, daugėja beraščių...

Elvyra Žeižienė

Vis dažniau girdime tėvų ir moksleivių nusiskundimų, kad mokymosi krūviai mokyklose vis didėja. Moksleiviai, nesusidorojantys su vis augančiais mokymosi reikalavimais, šią problemą sprendžia įvairiai: vieni samdosi korepetitorius, kiti, to padaryti neišgalintys, paprasčiausiai meta mokyklą. Pernai vien Kaune bendrojo lavinimo mokyklas dėl įvairių priežasčių paliko per pusė tūkstančio skirtingo amžiaus jaunuolių . Visuomenė susirūpinusi – didėja beraščių, mokyklas nelankančiųjų bei nusikalstančiųjų gretos.

Išlyginamosios klasės

Švietimo ir mokslo ministerija, spręsdama šią opią problemą, jau treti metai siūlo mokiniams, kuriems sunkiau sekasi įveikti bendrojo lavinimo mokymosi programas, pasimokyti išlyginamosiose klasėse. Jos skirtos mokiniams, kurie po dešimtos klasės dar norėtų pasimokyti kai kurių arba visų dalykų ir tinkamai pasirengti mokytis vidurinės mokyklos vienuoliktoje klasėje. Savivaldybė tokias klases gali steigti vienoje iš rajono mokyklų, jei susirenka penkiolika (mieste) arba dešimt (kaime) mokinių. Išlyginamosiose klasėse, panašiai kaip ir jaunimo mokyklose, vakarais gali mokytis skirtingo amžiaus jaunimas.

Kauno savivaldybės sprendimu, išlyginamosios klasės įsteigtos Kauno Juozo Urbšio vidurinėje mokykloje. Jau trečius mokslo metus šioje mokykloje pradėjo aštuoniasdešimt išlyginamųjų klasių moksleivių. Norai buvo geri, tačiau tikrovė yra kitokia.

Visi jie - skirtingų šio miesto mokyklų moksleiviai, turintys mokymosi bei socializacijos sunkumų ir nutraukusieji mokslą nuoseklioje mokymosi sistemoje. Daugelis jų pašalinti iš savo mokyklų už netinkamą elgesį, pamokų nelankymą, kai kurie mokslą metė todėl, kad nesutarė su savo mokyklos pedagogais. Skirtingas šių mokinių amžius - nuo 16 metų iki 25-erių. Patirtis taip pat marga. Kai kurie jau turi šeimas ir vaikus. Dalis šių moksleivių dirba. Keletas yra lygtinai nuteisti už vagystes ir smulkų chuliganizmą. Teistumas atidėtas su sąlyga, jog jie tęs mokslą. Čia jiems turi būti suteikiama galimybė atverti naują ir švarų savo gyvenimo puslapį. O kaip yra iš tikrųjų?

Sugrįžę iš šalikelių

Šešiolikmetė Jurgita (merginos vardas pakeistas, pakeisti ir kitų moksleivių vardai), graži juodaplaukė mergina, bendrojo lavinimo mokyklą metė prieš penkerius metus. Jos tėtis - čigonas, mama - lietuvė. Šeimos rūpesčiai gulė ant motinos pečių. Jurgita šeimoje vyriausia. Mokyklą metė anksti. Kiek pabuvusi, įsidarbino autoparduotuvės pardavėja. Drauge su vairuotoju sukiužusiu autofurgonu po atokiausius kaimus vežiojo maisto prekes, skalbimo miltelius ir kitką. Tokios autoparduotuvės dažniausiai tampa priedanga kaimuose pardavinėti nelegalų alkoholį bei cigaretes. Jurgita mokėjo tik suskaičiuoti pinigus. Skaitė vos vos, o rašyti visai nemokėjo. Kokių tik nuotykių nepatyrė! Taip ir būtų trankiusis po kaimus, jei kažkas nebūtų pakalbinęs vykti uždarbiauti į Angliją. Kaip gauti pasą, jei nei skaityti, nei rašyti nemoka? Tuo labiau nemokėjo nė vieno padoraus žodžio angliškai. Draugai patarė: „Eik į „Urbšį“, ten ne tokius mauglius išmokina rašyti... Mokyklą surasti visai lengva – čia pat „dvidešimtpenkmečio‘‘ turgelis“. Mergina mokyklą surado ir vienerius metus uoliai krimto mokslus. Deja, šiemet čia ji nesugrįžo. Tame pačiame turgelyje dabar prekiauja kosmetika. Jurgita nepanoro kalbėti apie tai, kodėl vėl metė mokyklą...

Rimantui – devyniolika, tačiau žilstelėję paausiai ir skvarbios rudos akys išduoda jį mačius ir šilto, ir šalto. Vaikinas - buvęs Kauno „Aušros“ gimnazijos moksleivis. Pasak jo, mokyklą metė būdamas aštuntoje klasėje, nes mokymosi krūviai šioje mokykloje jam buvo nepakeliami. Mokykloje mėgo sceninio judesio bei šokių pamokas. Jų ilgisi iki šiol. Šiaip apie buvusią mokyklą gero žodžio nepratarė. Sakėsi, buvo įsivėlęs į muštynes, turėjo reikalų su teisėtvarka. Savo mokymąsi čia motyvavo tuo, jog supratęs, kad profesinio mokymo mokyklos pažymėjimo jam nepakaks. Rimantas ne tik mokosi, bet ir dirba apdailininku. Pasak jo, ypatingais pasiekimais, mokantis išlyginamojoje vienuoliktoje klasėje, pasigirti negalįs, tačiau šioje mokykloje vienuoliktokas jaučiasi gerai. Jis tikisi kaip nors gauti trokštamą brandos atestatą.

Šio „popieriaus‘‘ stinga dvidešimtpenkiametei Ilmai, kad gautų darbą. Prieš tai ji dirbo tėčio įmonėlėje, tačiau, jai žlugus, ištekėjusi moteris niekur negali gauti darbo. Sakėsi, net įstojo į Darbo partiją, bet ir ši nieko nepagelbėjo...

Dešimtokas Tomas dar mokosi ir Maisto pramonės mokykloje. Vaikinas papasakojo, jog dabar laikinai yra išėjęs iš namų, nes neturi galimybių mokytis ir ramiai gyventi. Mama turi problemų dėl alkoholio. Penkias dienas ji buvo ištikta komos po apsinuodijimo alkoholiu. Jis lankydavo mamą ligonininėje, todėl praleido nemažai pamokų. Vaikinas tvirtino, kad mokytis labai nori, tik dar tvirtai šioje mokykloje nesijaučia. Ramaus būdo vaikinas prisipažino, kad klasėje pritampa sunkiai. Be to, pasiguodė, jog labai sunkiai sekasi matematika. Dešimtokas sakėsi pasiryžęs, jei prireiks, kartoti kursą, kol pavyks sėkmingai išlaikyti brandos egzaminus.

Pedagogai sunerimę

Pasak išlyginamųjų klasių kuratoriaus Mindaugo Samuolio, dirbti su tokiais mokiniais nėra paprasta. Jaunas pedagogas papasakojo, jog, bendraujant su šilto ir šalto savo gyvenime ragavusiais jaunuoliais, laikomasi svetimšalių legionierių bendravimo principų. „Stengiamės jų neklausinėti apie praeitį, reikia jiems suteikti galimybę pradėti iš naujo“, - sakė pedagogas ir paaiškino, jog mokykloje, be kita ko, vykdoma ir kryptingo meninio ugdymo programa, čia mokosi skirtingos socializacijos moksleiviai. Tad šios mokyklos pedagogai turi patirtį dirbant su socialinių problemų turinčiais moksleiviais.

Pedagogų nuomone, veiklos troškimas - tai darbas su kitais bei greta kitų, todėl šiuo metu formuojasi darbo ir lygių galimybių supratimas. Pedagoginė psichologija įspėja, jog vaiko identiškumo jausmas pažeidžiamas ilgam, jei jis pajunta, kad jo socialinę vertę lemia ne noras ir pasiryžimas mokytis, bet odos spalva, iš kokių jis namų ar dėvimų drabužių kaina. Neturėdamas galimybės atsiskleisti, jaunuolis ima gintis ir bandyti išsikovoti teisę save realizuoti. Jis bėga iš mokyklos, į kompanijas, gaujas, nusikalstamą ar narkotikų pasaulį. Užima gynybinę poziciją, psichologų vadinamą atsitraukimu.

Pasak M.Samuolio, dėstančio šiose klasėse biologiją, šie išlyginamųjų klasių moksleiviai neturėjo galimybės atsiskleisti ir identifikuoti savąjį Aš . „Iš pradžių jaunuoliai buvo gana agresyviai nusiteikę, - pasakojo jis. - Kai kurie mokytojai bijojo jiems vesti pamokas. Sakė, gal reikėtų prašyti policijos pagalbos, kad dažniau užsuktų į mokyklą. Skeptikai klausė, kuo pavirs garbingą vardą turinti mokykla, priėmusi viso miesto mokyklų „broką“. Antra vertus, prie kiekvieno tokio mokinio policininko nepastatysi. Labai svarbu, kad į jaunimo netolerantiškumą atsakytume supratingumu, o ne pamokslais, gąsdinimu, draudimu.“

Vienuoliktosios išlyginamosios klasės auklėtoja Jadvyga Bartašienė, trisdešimt metų dirbanti fizikos mokytoja, sakėsi randanti bendrą kalbą su savo auklėtiniais, nors visų jų socialinė padėtis ir mokymosi motyvacija skirtinga. Šių klasių mokiniai įvairių mokyklos švenčių proga surengia išradingesnius koncertus nei kiti mokyklos bendraamžiai, besimokantys normaliose klasėse. Pedagogė neneigė, jog su kiekvienu išlyginamųjų klasių moksleiviu reikia bendrauti individualiai.

Mokytis nenori, tingi...

Kaip minėta, išlyginamosios klasės skirtos mokiniams, kurie po dešimtos klasės dar norėtų pasimokyti kai kurių arba visų dalykų ir tinkamai pasirengti mokytis vidurinės mokyklos vienuoliktoje klasėje.Tačiau ką daryti pedagogui, jei turi pradėti nuo abėcėlės? Tokių pavyzdžių, kaip Jurgitos, mokykloje būta ne vieno. Pedagogai pasakojo, jog praėjusiais mokslo metais į šią mokyklą kreipėsi šešiolikmetis, nemokantis nei skaityti, nei rašyti. Nuo ko pradėti lyginti tokio moksleivio žinias? Tokiems reikia atskirų neraštingumo likvidavimo klasių. Dabar minėtasis paauglys mokomas pagal individualų planą. Ir tokių beraščių daugėja. Kiek jų dar bastosi miesto gatvėse nerasdami kelio į mokyklos suolą, keldami grėsmę visuomenei, niekas tiksliai valdiškose institucijose pasakyti negali. Ir ar tai kam nors nuoširdžiai rūpi?

Išlyginamųjų klasių kuratoriaus M. Samuolio nuomone, aplinkinėse mokyklose mažėja pradinių klasių, o daugėja ateinanančiųjų į išlyginamąsias klases. Praėjusiais mokslo metais išlyginamosiose klasėse mokėsi šešiasdešimt mokinių ir tik keletas jų sugrįžo į savo buvusias bendrojo lavinimo klases. Šiais mokslo metais aštuntose – vienuoliktose išlyginamosiose klasėse mokosi trečdaliu daugiau mokinių. Aišku, be darbo tokių klasių pedagogai neliks, tačiau tai kelia pagrįsta nerimą. Ne viskas mūsų mokykloje gerai. Iš ten, kur jautiesi saugus, mėgstamas, vertingas toks, koks esi, nebėgama ir nemaištaujama. Dauguma tokių, iš savo mokyklų atsitraukusių mokinių, dabar yra praradę mokymosi džiaugsmą. Jiems tereikia tik „popieriaus“ - atestato. Išlyginamosiose klasėse dėstantys pedagogai sakė, kad dirbti su šiais moksleiviais įdomu, tačiau labai sunku. Kartais mokytojai atšaunama: „Atsiknisk, žiurke,vis tiek parašysi dešimt...“ (pateikta sušvelninta pasakymo versija, be rusiškų keiksmažodžių). Arba pareiškiama, jog atėjo metas parūkyti, ir tai darys atsidaręs klasės langą...

Statybininkai sako, kad dešimtkart lengviau pastatyti naują statinį, negu taisyti kitų broką. Per pastaruosius septynetą metų vien Kauno miesto mokyklas paliko pusė tūkstančio moksleivių. Tik nedidelė dalis jų su tėvais išvyko į kitas vietoves ar emigravo. Dominuojančios priežastys, kodėl nelanko. Daugiau nei šimtas atsakė, jog nenori mokytis, pusšimtis pareiškė, kad tingi, ir dar tiek pat jaunuolių valkatauja. Kitas pusšimtis pasakė, jog negali mokyklos lankyti dėl asocialios šeimos. Beveik trisdešimt teigė, kad į mokyklą neleidžia tėvai. Apie dešimt nelanko mokyklos todėl, kad neįveikia mokymo programų ar konfliktuoja su mokytojais. Tik pora pareiškė, jog nori mokytis jaunimo mokykloje, keletas pageidauja dirbti ir mokytis amato. Kitų atsitraukusiųjų iš mokyklos suolo priežastys nežinomos.

Liaudies patarlė sako: „Iš didelio rašto išėjo iš krašto...“ Švietimo ir mokslo ministerija jau susigriebė, kad kai kurių Lietuvos aukštųjų mokyklų mokymosi programos neatitinka kokybės standartų. Tačiau ar ne laikas peržiūrėti bendrųjų lavinimo mokyklų programas? Specialistai teigia, jog būtina optimizuoti mokymo programas. Ekspertų skaičiavimais, jeigu mokiniai norėtų įsisavinti visą medžiagą, kuri yra pateikta programose, jie turėtų mokytis ne dvylika, bet dvidešimt vienerius metus. Programos turi būti peržiūrėtos, jas reikėtų sisteminti, išskirti svarbiausius ir atsisakyti neesminių klausimų.

Keliant kartelę, didinant mokymosi krūvius ir egzaminų reikalavimus abiturientams, nepastebima, jog auga moksleivių skaičius, kuriems ši „kartelė’’ neįveikiama. Jie paprasčiausiai meta mokyklas.

Kam tai turėtų rūpėti? Tarp Europos Sąjungos šalių jau esame pagarsėję, kaip labiausiai korumpuota valstybė. Ar netapsime dar ir beraščių kraštu?

Kaunas

© 2005 "XXI amžius"