"XXI amžiaus" priedas jaunimui, 2005 m. balandžio 8 d., Nr. 4 (65)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

„Kauno jaunųjų“ almanacho herojus

Gintaras Drūlia

Dienos šviesą išvydo almanachas „Kauno jaunieji“, leidžiamas Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus. Jo puslapiuose – ir Gintaro Drūlios (literatūrinis pseudonimas – Diemedis) kūryba. Neseniai rengto trečiojo Kauno technologijos universiteto jaunųjų korespondentų ir literatų klubo „Littera“ Kauno aukštųjų mokyklų studentų kūrybos konkurso poezijos grupėje šis Kauno medicinos universiteto pirmojo kurso studentas pelnė laureato vardą.

Konkurse dalyvavo daugiau nei trisdešimt jaunųjų kūrėjų. Jų kūrybą vertino Kauno technologijos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Lietuvių kalbos katedros vedėjas, rašytojas, istorikas doc. Rimantas Marčėnas, poetės Erika Drungytė ir Enrika Striogaitė. Negailėdami kritiškų pastabų ir pabrėždami originalias mintis, komisijos nariai tvirtino, jog yra gerai, kad studentai rašo, kuria, taip auga poetų ir rašytojų pamaina. Ką apie tai mano pats poetas, būsimasis medikas?

 

Gintarai, rašai labai seniai. Tavo kūryba ir pavardė jau buvo spaudos ir interneto puslapiuose. Tavo poezijos galima paskaityti internete, adresu: www.rasyk.lt. Kai prieš kelerius metus kalbėjomės po poezijos renginio Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje, apie mediciną net neužsiminei...

Ne tik apie mediciną nekalbėjau. Kai vienuoliktoje klasėje parodžiau savo kūrybą lietuvių kalbos mokytojai, ji nustebo, kad kuriu, nors eilėraščiai buvo spausdinami gal nuo penktos klasės.

Toks nepoetiškas tiksliųjų mokslų atstovas jai atrodei?

Gal… Nors nesutinku su teiginiu, kad poetai skiriasi nuo kitų žmonių. Gilių minčių turi visi, tik neišsako jų poezija. Save priskiriu prie gebančių rašyti, bet prie poetų – ne. Tiesiog perkeliu savas mintis ant lapo ir moku jas pridengti, kad ne visiems būtų aišku. Kam įdomu, tegul gilinasi, ką norėjau pasakyti. Į poeziją reikia gilintis. Jei perskaitai ir gali numesti nesigilinęs, kas norėta pasakyti, – tai ne poezija.

Ką galvoji apie šiuolaikinę poeziją?

Auga karta, kuri visko nori lengvo. Poeziją skaito, bet nenori mąstyti. Bet poezija, kuri neverčia mąstyti, – jau ne poezija. Į galvą atėjusią mintį apmąstau, ilgai galvoju. Stengiuosi gludinti mintį, kol žinau, kad sugebėsiu apginti ją nuo bet kokios kritikos. Jei negalėsiu savos minties apginti – ji bus bevertė, nes kiekvienas galės ją perdaryti. Į asmeninę savo poeziją pradėjau gilintis ir žiūrėti, ką parašiau, kreipti dėmesį į eiliavimo kultūrą gal prieš ketverius ar penkerius metus. Anksčiau to nedarydavau, nors kitų eilėraščiais domėjausi nuo mažens. Visuomet labai daug skaičiau, ir ne vien eiles. Skaičiau daug pasakų. Jas skaitau ir dabar. Ten labai daug išminties. Visuomet skaitau vakarais – poeziją ir apysakas, noveles. Pradėjus studijuoti, knygų turinys labai pasikeitė, mažiau laiko lieka literatūriniams skaitymams.

Ar yra skirtumas tarp studento ir moksleivio kūrybos?

Jaučiu, dabar mano kūryba ypač keičiasi, bet su medicina to nesieju. Keičiasi dėl aplinkos pasikeitimo, dėl bendravimo su kitais žmonėmis, dėl kintančio požiūrio į žmones.

Kokią poeziją pateikei studentų kūrybos konkursui? Jau studento ar ankstesnę?

Konkurso sąlygos nurodė pateikti dešimt eilėraščių. Kelis kūrinėlius siunčiau jau studentiškus, kiti – ankstesni. Nors aš jų nevadinu poezija. Tai mano mintys, paprasčiausios eilės, net ne visos eiliuotos ir rimuojasi, nes ne visada mintį geriau galima pasakyti eiliuotai. Savo kūrybą vadinčiau lyrine proza, bet ji priskiriama poezijai. Tegul bus taip. Esu kritiškas savo kūrybai. Kitų išsakytą kritiką vertinu, jei sakoma tikra nuomonė, o ne norima įžeisti ar padlaižiauti.

Rengiesi dalyvauti kituose konkursuose?

Taip. Reikia kartais vis pasitikrinti. Be to, įdomu bendrauti su kitais kuriančiais studentais. Tikiuosi, kad ir ateityje vyks studentų kūrybos konkursai.

Kam tau konkursai? Tavo kūrybos jau galima rasti ir paskaityti. Štai jos yra ir naujausiojo almanacho puslapiuose…

Rašančio žmogaus tikslas yra sava kūryba nešti gėrį kitiems, nuraminti vargstantį ir ieškantį, patikinti, kad ne dėl visų susiklosčiusių aplinkybių jis pats kaltas.

Prieš porą metų sakei, kad jauti gailestį žmonėms. Ar šis pojūtis išliko?

Taip. Aš stebiu aplinkinius. Negaliu praeiti pro kenčiantį žmogų, pro liūdintį. Man gaila jų, aš noriu padėti žmonėms. Todėl apie mediciną galvojau labai seniai. Be to, medicina aprėpia man įdomias mokslo sritis.

Atvirai kalbant, man, jau prieš dvejus metus klausant tavęs, tų mokiniui visai nebūdingų samprotavimų, buvo tikėtina, kad pasirinksi tarnystę žmogui, bet kitą – kunigystę. Be to, jau tada minėjai, kad esi perskaitęs Šventąjį Raštą.

Galvojau apie tai. Rinkdamasis profesiją svarsčiau, labai gerai viską apgalvojau ir nusprendžiau, kad, būdamas gydytoju, daugiau ir geriau padėsiu žmonėms.

Kas, tavo nuomone, sieja teologiją, mediciną ir poeziją?

Psichologija.

Norėtum dirbti užsienyje?

Ne. Esu įsitikinęs: kol nemačiau visos Lietuvos, į užsienį nėra ko nosies kišti. Net per atostogas. Labai mėgstu keliauti po Lietuvą traukiniais vasarą. Tik kelionė traukiniu gali padovanoti akimirkas, kurias atminsi visą gyvenimą, pavyzdžiui, pamatai, kaip ankstyvą vasaros rytą plyšta dangus ir pasirodo saulė…

Taip ateina poezija?

Aš nelinkęs pinti kasdienybės į poeziją. Ji ateina iš vidaus.

Kaip medžio žiedai? Todėl poezijos puslapiuose tu – Diemedis?

Man patinka Salomėjos Nėries kūryba. Patinka ir diemedis kaip medis – kuklus Dievo medelis, mažais žiedeliais.

Dėkui už pokalbį. Linkiu, kad tavo medžio žydėjimo nepakąstų jokios šalnos.

Kalbėjosi Džiuljeta KULVIETIENĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija