Ar tikrai jaunimas yra Lietuvos ateitis?
Jaunimas yra Lietuvos ateitis. Labai populiarus
šis politikų, mokytojų, akademinės bendruomenės, net paprastų Lietuvos
piliečių posakis, ypač susitinkant, bendraujant su didesniu ar mažesniu
būreliu jaunimo. Visi tai suvokia kaip savaime suprantamą dalyką.
O tai ir yra blogiausia: savaime suprantamais, savaime vykstančiais
reikalais nereikia rūpintis. Kam dabar tausoti, ugdyti, globoti,
investuoti - tai darysime ateityje, o ateitis ateis pati savaime.
Dabar tiesiog gyvenkime, o toliau ,,nu, bus matyt (pasak A.Brazausko).
Tokia buvo daugumos Lietuvos Vyriausybių pozicija atkūrus Lietuvos
nepriklausomybę, ne išimtis ir dabartinės Algirdo Brazausko vadovaujamos
Vyriausybės. Jos programoje skyrių Jaunimo politika sudaro keturi
punktai. Vyriausybė numato remti jaunas šeimas, stiprinti jaunimo
verslumo ugdymą, didinti jaunimo organizacijų teikiamų projektų
finansavimą ir spręsti visas kitas jaunimo problemas. Kokias problemas
ir kaip spręsti - net nebandoma detalizuoti. Tai pats mažiausias
Vyriausybės programos skyrius pagal apimtį. O pagal turinį? Tuomet
ir kyla klausimas - ar tikrai jaunimas yra Lietuvos ateitis? Koks
nors Vyriausybės atstovas į tokį klausimą atsakytų teiginiu, kad
jaunimo problemų sprendimas yra numatytas kituose Vyriausybės programos
skyriuose: švietimo ir mokslo, darbo, šeimos ir socialinės apsaugos
ir t.t. Tačiau apie jaunimą šiuose skyriuose randu tik vieną punktą,
kuriuo Vyriausybė įsipareigoja parengti ir įgyvendinti priemones
(kokias?), skatinančias ekonominius migrantus grįžti į tėvynę. Žinant,
kad dauguma tokių ekonominių migrantų yra jaunimas, suprantama,
jog Vyriausybė rengiasi padaryti taip, kad jaunimas ir Lietuvoje
galėtų gyventi ekonomiškai saugų gyvenimą. Puiku! Tik sunku tuo
patikėti, kai jaunimo politikai skiriama tiek mažai dėmesio.
Švietimo, mokslo, informacinės ir žinių visuomenės
skyriuje jaunimui skiriama šiek tiek daugiau dėmesio. Vienas iš
Vyriausybės uždavinių - tobulinti neformalųjį švietimą. Neformalusis
švietimas švietimas pagal įvairias švietimo poreikių tenkinimo,
kvalifikacijos tobulinimo, papildomos kompetencijos įgijimo programas.
Įdomu, kokiomis priemonėmis Vyriausybė tai ketina daryti, jei neformaliojo
švietimo teikėjų tinklą savarankiškai formuoja savivaldybių institucijos?
Gal pirmiausia reikėtų sukurti neformaliojo švietimo poreikių tenkinimo
galimybes, užtikrinti programų pasirinkimą ir prieinamumą? O tada
jau tobulinti. Ar Vyriausybė nurodys, kokias programas reikia tobulinti?
Ar nurodys jaunimui, kokiose srityse jam tobulintis? O gal sureguliuos
kainas nurodys, kiek už kokį pasirinktą tobulinimąsi reikia mokėti?
Tai tokie Vyriausybės uždaviniai įgyvendinant
jaunimo politiką.
Lietuvoje vyrauja mąstymas, kad jaunimo politika
yra visų kitų valstybės politikos sričių dalis. Jaunimas nėra pripažįstamas
kaip atskira visuomenės socialinė grupė, kurios problemas spręstų
viena institucija. Pagal Jaunimo politikos pagrindų įstatymą jaunimo
politiką įgyvendina Vyriausybė, ministerijos, savivaldybės institucijos
ir Valstybės jaunimo reikalų taryba. Taigi jaunimo mokymosi problemas
sprendžia Švietimo ir mokslo ministerija, karinės prievolės atlikimo
Krašto apsaugos ministerija, darbo Socialinės apsaugos ir darbo
ministerija ir t.t.
Vyriausybės programos Darbo ir socialinės apsaugos
skyrių sudaro net 31 punktas. Tai kuri programos dalis jiems bus
svarbesnė? Manau, atsakymas aiškus. Ne jaunimo reikalai. Natūralu,
kad kelioms valstybinėms institucijoms įgyvendinant jaunimo politiką,
ji tampa tik mažyte vienos ar kitos institucijos funkcijų dalimi.
Akivaizdu, jog posakis Jaunimas yra Lietuvos
ateitis Lietuvos Vyriausybei reiškia, kad jaunimu ir pasirūpinsime
ateityje. Pirmiau spręskime problemas, kurios yra svarbios dabar,
o jaunimo problemas spręsime ateityje. Jie jauni, jie gali palaukti.
Kęstutis SALICKAS,
LKD Jaunimo sekcijos Valdybos narys
© 2005 "XXI amžius"
|