Savo vaikus patikėkime tik doriems mokytojams
Amo netekau perskaičiusi, jog viena ketvirtokėlių
mokytoja savo mokinukams aiškino, kad Dievo nėra esą tai tik mitas.
Ačiū mamai Vilijai, kuri išdrįso apie tai prabilti
viešai. Jos mažylė stropiai lanko tikybos pamokas. Tikiu, ši jauna
mama nori mergaitę užauginti doru, sąžiningu, Dievą ir tėvynę mylinčiu
žmogumi. Atrodo viskas šaunu: tėvelių gražiai auklėjama mergytė
auga paklusni, švelni, mandagi, gerai mokosi.
Vaikams, ypač pradinukams, mokytojas yra didelis
autoritetas. Kaip gali mokytoja luošinti vaikus, kokiomis moralės
normomis ji vadovaujasi? Tegul savo atžalas mokytoja auklėja kaip
išmano, bet šitaip luošinti mūsų vaikų neleiskime. O gal sugrįžta
sovietiniai laikai?
Pažvelkime į tą kartą, kuri užaugo be Dievo. Dabar
jiems nereikia tėvų, nereikia Dievo, apie artimo meilę nenori nė
girdėti. Juos užvaldęs gobšumas, jie tapę pinigų vergais, kaimynas
kaimyno nepažįsta, o jei prireikia kaimynui pagalbos, stengiasi
nematyti, negirdėti. Visi kaimynai žino, kad už sienos gyvena senutė,
kuri turi vaikų. Tik kas iš to? Jie nelanko senolės. Kada tik pažvelgsi
į senelės langą, ji vis žiūri į žmones
Turi keturis vaikus, būrelį
vaikaičių. Žino visų gimtadienius, bet kas iš to: jie nelanko savo
močiutės. Štai kokie žmonės užaugo be Dievo!
O tokių mokytojų, kaip minėjo Vilija, tikrai neturi
likti mūsų mokyklose. Nebijokime juos iškelti viešumon. Gaila, kad
nebuvo parašyta, kokiame mieste tai vyko. Tas straipsnis buvo išspausdintas
Moters savaitėje (Nr. 6) Tad gal atidžiau pažvelkime, kokie mokytojai
moko ir auklėja mūsų vaikus, ir savo atžalų bet kam nepatikėkime.
O gal yra tokių, kurie didžiuojasi tokiomis mokytojomis? Tada jie
neverti lietuvio vardo!
Ieva S.
Akmenė
© 2005 "XXI amžius"
|