"XXI amžiaus" priedas jaunimui, 2005 m. balandžio 8 d., Nr. 4 (65)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

„Nūnai, Tėvyne, mūs likimai susipynė...“

Europos vidury tarp žvaigždžių, gintarų
Yra tokia šalis.
Europos vidury tarp Rytų ir Vakarų,
Ir tu ten gyveni.
Europos vidury vakarais tu girdi ošimą jūros
Ir nori būti, būti jos dalimi.

Taip dainuoja populiari lietuvių grupė. Jos nariai savo dainoje gana tiksliai apibūdina lietuvį, gyvenantį Europos viduryje ir labai daug svajojantį.

Neseniai draugų būrelyje kalbėjomės apie tai, ko kiekvienas tikimės iš savo ateities, kuo norime būti, ar galėtume ką nors pakeisti, padaryti, kad gyventume geriau, gražiau negu gyvenome iki šiol.

Labai daug ir įvairiomis temomis vyko diskusijos, o žodžiai liejosi lyg iš gausybės rago. Vieni norėjo tapti gydytojais, kiti – išvykti iš Lietuvos ir dirbti užsienyje, treti teigė, kad jiems geriausia čia, kur gyvena. Jie žadėjo Kernavėje – buvusioje Lietuvos sostinėje – sukurti „versliuką“ ir ilgai bei laimingai gyventi. Visi pasakojimai atrodo tarsi iliuzija, tarytum sapnas, kurio išsipildymo laukiame kiekvienas, o kol tai įvyks, dar daug vandens nutekės, dar daug pamatysime ir patirsime.

Kodėl visi apie tai šneka? Gal kiek su humoru, lengvabūdiškai. Nejaugi negalime pagalvoti apie praeitį, kuri Lietuvai nepagailėjo nei gerų, nei sunkių laikų? Jeigu gatvėje paklaustume praeivių, kas buvo Lietuvos karalius, koks kunigaikštis apgynė šalį nuo kryžiuočių Žalgirio mūšyje, įdomu, ar sulauktume neteisingų atsakymų. Kiekvienas apie šiuos įvykius nors kiek žino, na, o apie ne tokius didingus laikus, kai šalis kentė priespaudą, ar kas apie šiuos laikus ką nors girdėjo? Didžiuotis galima laimėjimais, didžiuotis galima ir bandymais laimėti.

2005 metai Lietuvai yra ypatingi, nes tai – penkioliktosios Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metinės. Galime drąsiai sakyti, kad mes esame lietuviai, vieninga, nesuskaldyta valstybė, kuri nepriklausoma gyvuoja jau 150 metų.

Lietuviai pirmuosius tautinio atgimimo žingsnius žengė 1988 metais sukūrę Lietuvos Persitvarkymo sąjūdį, kurio tikslas buvo atkurti nepriklausomybę. Lapkričio mėnesį lietuvių kalba buvo pripažinta valstybine. 1989 metais pirmą kartą sovietmečiu Lietuvoje viešai paminėta Vasario 16-oji. Vėliau lietuviai dar drąsiau ėmė reikalauti nepriklausomybės: 1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos kelyje lietuviai, latviai ir estai, susikibę rankomis, parodė trijų Baltijos šalių gyventojų vienybę. Šis įvykis dar ir dabar nėra užmirštas. Juk suburti tiek žmonių, kurie stotų šalia savo kaimyno, paduotų jam ranką ir kartu kovotų už savo ateitį, nėra taip lengva.

Kad ir kaip SSRS nenorėjo iš savo sudėties paleisti Lietuvos, kad ir kaip stengėsi sutrukdyti, visgi 1990 m. kovo 11 d. Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę. Žmonių ryžtas ir noras turėti nepriklausomą valstybę iškilo aukščiau už viską. Todėl dabar turime nulenkti galvas prieš tuos, kurie padėjo mums užaugti saugioje valstybėje, kurie nepabūgo grasinimų, kurie aukojosi vardan Lietuvos.

Šiandien gyvename nepriklausomoje valstybėje. Joje augame, mokomės, bendraujame, švenčiame įvairias šventes.

Prisimenu, kaip prieš dešimt metų Velykų sulaukiau pas senelius. Visa šeima buvo kartu, visi tokie gražūs, vieningi. Mes sėdėjome prie stalo ir daužėme margučius. Senelis raikė duoną, kuri pakvipo po visus namus. Buvo taip gera, jauku. Namuose jutome šilumą, sklindančią nuo židinio.

Tą vakarą senelių name suradau laikraštį. Paėmiau jį į rankas ir pradėjau vartyti. Nespalvoti paveikslėliai man nekėlė jokio įdomumo, todėl laikraštį numečiau šalia savęs ir ėmiau žaisti su savo mėgstamiausia lėle. Atėjusi senelė rado netvarkingai ant lovos numestą laikraštį. Ji pakėlė leidinį, pasisodino mane ant kelių ir ėmė garsiai skaityti. Ji skaitė lėtai, neskubėdama, pabrėždama kiekvieną žodį, sakinį. Baigusi skaityti senelė giliai atsiduso, dar kartą parodė nuotraukas, išspausdintas laikraštyje. Pajutau, kaip virpa senelės rankos, pakėliau į ją savo akis ir pamačiau jos žvilgsnį, gilų, susimąsčiusį. Skruostu riedėjo ašara, kurią lyg deimanto krislelį sugavo mano žvilgsnis. Paėmusi drebančias senelės rankas paklausiau, kas atsitiko. Senelė tada man tepasakė: suprasi, vėliau suprasi.

Dabar aš jau žinau, kodėl taip susigraudino mane senelė, skaitydama laikraštį. Prieš dešimt metų buvau per maža, kad suprasčiau, o dabar suprantu. Tą Velykų vakarą, degant židinyje ugnelei, aš atradau laikraštį, kuriame buvo aprašyti Sausio 13-osios įvykiai. Mano seneliai šį laikraštį saugojo labai ilgai, jis priminė, kiek daug žmonės paaukojo vardan nepriklausomybės. Suprantu, jau moku išskaityti ir ašarą, riedėjusią skruostu.

Nebežinau, ar dabar dar rasčiau laikraštį ar kitokį leidinį, išspausdintą tuo laiku. Gal daugiau į rankas nebepaimsiu tokių skaudžių Lietuvai įvykių liudytojo. Vis dėlto džiaugiuosi dėl vieno dalyko: aš pagaliau žinau, ką žmonėms reiškia nepriklausomybė.

Ne visi tai žino, ne visi tai vertina. Dauguma žmonių laimės nori ieškoti toli, už jūrų marių. Dauguma nebijo rizikuoti ir dėl takelio meta kelią. Juk tiek daug lietuvių šiandien gyvena toli nuo Tėvynės. Vieniems pasiseka, o kiti svetimoje šalyje kenčia dar didesnį vargą. Ir mūsų turistai vis dažniau renkasi užsienio poilsiavietes, kurortus. Nejaugi neliko vietų, kurių neaplankė lietuvis savo gimtinėje?

Ta laimė, kodėl kiekvienas negali jos rasti tose vietose, kur gyvena? Juk jos nereikia taip toli ieškoti. Ji čia pat, tik gal ne visi yra tokie akyli, kad ją pastebėtų?

O kur manoji laimė vėl prapuolė,
Nejaugi dingo ji slapčia?
Kodėl man niekas nepasakė,

Kad ji išėjo tyliai su audra?
O gal nedingo laimė, ne?
Gal vis dar laukia ji šalia,
Kol aš atrasiu vėl iš naujo ją.

Šį eilėraštį sukūriau, kai man buvo liūdna. Gal ir aš tada nepastebėjau laimės, kuri buvo man už nugaros, kuri tyliai laukė, kol vėl į ją prabilsiu. O juk man laimė yra tėvynė, šeima, namai. „Ar daug žmogui reikia?“ – klausė vienas poetas.

„Nūnai, tėvyne, mūs likimai susipynė. /Aš tavo dvasią savyje jaučiu/“ – rašė A.Mickevičius. Šie žodžiai man giliai įstrigo atmintyje. Tikiu, kad žmogus yra artimai susijęs su savo tėvyne. Šeima ir namai yra ten, kur jaučiame šilumą, tarpusavio supratimą, meilę, paramą. Mes – lietuviai, lietuviais esame gimę, ne veltui mūsų proseneliai šitaip kovojo. Jie tikėjo, kad ateinančios kartos padarys pasaulį gražesnį ir laimingesnį. Neturime teisės nuvilti tų, kurių vardai jau nubluko. Turime savyje išgirsti Tėvynę!

Eglė MISEVIČIŪTĖ,
Širvintų rajono Musninkų vidurinės
mokyklos 9 b klasės mokinė

Rašinys laimėjo M.Remienės paskelbtą konkursą
„Ką man reiškia 1990-ieji metai“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija