"XXI amžiaus" priedas jaunimui, 2005 m. birželio 10 d., Nr. 6 (67)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Smuikuojančios aštuntokės
akys krypsta į fiziką

Bronius VERTELKA

Aštuntokę Kristiną Lauciūtę
ima pyktis, kai girdi dejuojant,
kad jaunimui Panevėžyje
nėra kuo užsiimti
Autoriaus nuotrauka

„Būdama mokykloje, aš jaučiuosi taip, kaip ir už tėvelio pečių. Traukia į ją todėl, kad čia dirba supratingas direktorius, pagarbos verti mokytojai. Elgtis pavyzdingai ir neatsilikti moksle įpareigoja ir tai, kad mokykla pavadinta šviesios atminties kunigo vardu“, - teigė Panevėžio A.Lipniūno vidurinės mokyklos aštuntokė Kristina Lauciūtė. Gegužės 15-ąją ji šventė savo penkioliktąjį gimtadienį.

Iškalbingą moksleivę pastebėjo vyskupas

Mokykloje veikia lipniūniečių būrelis, kuriam vadovauja istorijos mokytoja Skaidrė Zavadskienė. Viena aktyviausių jo narių – K.Lauciūtė. Moksleivė išstudijavo Štuthofo koncentracijos stovykloje kalėjusio kunigo A.Lipniūno ganytojišką veiklą ir gyvenimą. Ji dalyvavo moksleivių rašinių konkurse, kurio tikslas buvo geriau pažinti šį žmogų. Naujai atėjusiems mokytis į A.Lipniūno vidurinę mokyklą, Kristina sugeba įtaigiai papasakoti apie nepaprastą asmenybę - kunigą.

Kuriant dokumentinį filmą apie kun.A. Lipniūną, Kristina išsakė įdomių minčių apie vokiečių okupantams nepaklususį dvasininką. Sklandžiai pasisakiusią moksleivę pastebėjo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Ganytojas pasiteiravo aštuntokės, ar ji nesutiktų vykti kartu į Katalikų radijo Mažąją studiją, kur bus rengiama laida apie A.Lipniūną. Laidos įrašą Vilniuje rengė kalbos vedėja. Į jos klausimus Kristina atsakinėjo taip, tarsi būtų gliaudžiusi žirnius. Kaip garbės viešnia, ji buvo pakviesta dalyvauti kun. A.Lipniūno 100-mečiui skirtame renginyje Vilniuje, tačiau išvykti į sostinę aštuntokei sutrukdė liga.

Skubanti gyventi Kristina yra ir kudirkaitė. Moksleivei teko dalyvauti jų stovykloje Kačerginėje, kur buvo suvažiavę bendraminčiai iš įvairių Lietuvos vietovių. Laukė nepamirštami susitikimai su retų profesijų ir įdomių likimų žmonėmis. Jų išskirtiniai pasakojimai praturtino panevėžietės žinių akiratį.

Sujaudino tėvelio pasakojimas

Eiti į bažnyčią Kristinai tapo vos ne poreikiu. Neraginama ji eina melstis. Dažniausiai užsuka į Kristaus Karaliaus Katedrą. Čia yra giedojusi jaunimo šv. Mišiose bei skaičiusi skaitinius. Nuvykusi pas savo senelį į Subačių, ji būtinai aplanko ir miestelio bažnyčią. Čia Kristiną jau pažįsta kaip choro giesmininkę. Aštuntokė jaučia malonumą būti senovę menančioje šventovėje, jai patinka didinga ir įsimenanti jos architektūra.

Kristina auga katalikiškoje šeimoje. Maža būdama iš savo tėvelio išgirdo pasakojimą, kaip jį išgelbėjo nuo galimos mirties. Juliukas augo kaime ir tuo metu jis buvo gal penkerių metų. Tą rudenį nuo stiprių liūčių retai prasigiedrydavo dangus. Kaimui grėsė potvynis. Išbėgęs į kiemą palakstyti, vaikas nepastebėjo, kaip atsidūrė vandens sklidinoje duobėje. Bandė šauktis pagalbos, tačiau kas išgirs, kai mama ir jo vyresnioji sesuo tolokai rovė linus. Tai išnyrantį, tai po vandeniu dingstantį vaiką pastebėjo gal už puskilometrio nuo nelaimės vietos važiavęs vyras. Jis ir šūktelėjo Juliuko namiškiams, kad šie pultų gelbėti skęstantį mažylį. Atbėgusi vyresnioji sesuo ištraukė broliuką iš vandens ir pasikišusi jį po pažastimi parnešė į šiltą trobą. Bėgant metams, Julius vis aiškiau ėmė suprasti, kad tik Aukščiausiojo valia išliko gyvas, dabar turi dvi dukras ir sūnų. Šį tėvelio pasakojimą Kristina savo atmintyje išsaugojo iki dabar.

Daug kur skubanti, bet ir visur suspėjanti

Į bet kokį klausimą Kristina sugeba atsakyti beveik negalvodama. Jos atsakymai yra svarūs bei argumentuoti. Aštuntokė nepasimeta, patekusi net į didesnį žmonių sambūrį. Išminties jai suteikia daugybė perskaitytų knygų. Panevėžietę traukia ne vien proza, bet ir poezija. Ji knygą skaito atsidėjusi, joje patikusią mintį kartais užsirašo. Moksleivei pakako drąsos, kad parašytų laišką Vytautui Račickui ir jo paklaustų, kaip sekasi kurti. Vilniuje gyvenantis rašytojas rado laiko jai atsakyti. Kristina ir pati bando eiliuoti. Vienas jos eilėraštis, skirtas Velykoms, buvo išspausdintas „Sekundės“ laikraštyje. Įkvėpimo panevėžietė semiasi iš mėgstamiausių poetų Antano A.Jonyno, Salomėjos Nėries, Maironio kūrinių. Nuo savo geriausių draugių Kristina to neslepia.

Moksleivė buvo pakviesta į „Lino žiedo“poezijos konkursą, kuris vyko Upytėje. Ten ji skaitė pačios sukurtą eilėraštį „Širdis“. Nors netapo konkurso laureate ar prizininke, tačiau dovanų gavo lino gaminį. Jį savo kambaryje saugo kaip itin brangią relikviją.

K. Lauciūtė yra žinoma ir kaip skaitovė. Patinka jai skaityti A. A.Jonyno, V.Mačernio, Maironio poeziją. Kristinai teko dalyvauti dviejuose skaitovų konkursuose, kurie vyko Lėlių vežimo teatre ir miesto 4-ojoje vidurinėje mokykloje. Ten prizinių vietų neužėmė, bet tokie renginiai jai paliko gerą įspūdį. Panevėžietė neatsisako būti mokykloje vykstančių renginių vedėja.

Laisvalaikiu, kurio Kristina turi ne tiek daug, ji skuba į Vytauto Kupšio lėlių teatrą. Vaidinti mergina pamėgo dar mokydamasi pradinėse klasėse. Kartą ji atsitiktinai perskaitė laikraštyje, jog kviečiami žmonės, turintys aktorinių sugebėjimų ir norintys vaidinti lėlių teatre. Prisistatyti ten iš pradžių buvo baisoka. Išvydęs, ką scenoje sugeba naujokė, režisierius ėmė šypsotis. Susipažinus su spektaklių statytoju arčiau, pasirodė, jog tai itin geras ir švelnus žmogus bei puikus pedagogas. Kristinai jau teko atlikti raganos, katės, lapės vaidmenis. Paskutiniame pastatyme vėl jai patikėtas raganos vaidmuo.

Vasarą laukia išvyka į Ispaniją

Dabar Kristina intensyviai rengiasi baigiamiesiems egzaminams muzikos mokykloje. Septyneri metai čia jai prabėgo nepastebimai. K.Lauciūtė lanko smuiko klasę, kur vadinama gabia muzikante. Mieste statytoje roko operoje „Romeo ir Džiuljeta“ jai buvo patikėta smuikuoti. Kristina – muzikos mokyklos smuikininkų ansamblio dalyvė. Šią vasarą jai atsirado galimybė pasiekti Ispaniją, kur vyks jaunimo festivalis. Kartu su Panevėžio jaunaisiais smuikininkais jame rengiasi dalyvauti ir Velžio gimnazijos moksleivių choras. Tarp jo ir ansamblio – artimi ir patikimi ryšiai. Miesto smuikininkai grojo iškilmėse, kurių metu Velžio vidurinei mokyklai buvo suteiktas gimnazijos statusas.

Kelionė į Ispaniją bus K. Lauciūtės pirmoji didelė išvyka į užsienį. Netgi pasimetus nuo draugų, šioje šalyje jai nebūtų baisu. Lankantis Rygoje, atsitiktinai panevėžietė susipažino su viena angle ir su ja sugebėjo susikalbėti. Tuomet Kristina buvo penktokė. Dabar Kristina angliškai šneka visiškai neblogai. Be to, mokosi kalbėti vokiškai. Bando prašnekti ir rusiškai. Ko jau yra pasiekusi kalbose, kartais ją bando egzaminuoti Subačiuje gyvenantis senelis, mokantis rusų kalbą, truputį suprantantis ir vokiškai.

Moksleivė K.Lauciūtė savo ateities negalvoja susieti su muzika ar su kitais menais. Panevėžietė sako, jog įgytas muzikinis išsilavinimas niekada jai nebus našta. Lankydama koncertus, ji jau dabar supranta, kuris muzikantas groja gerai, o kuriam sekasi prasčiau. Tačiau ne muzika ar humanitariniai mokslai, bet tikslieji dalykai ją traukia stipriausiai. Ateityje Kristina norėtų studijuoti fiziką.

Panevėžys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija