Ar laimingi mūsų vaikai?

Ar suaugusieji pakankamai skiria dėmesio vaikams? Tomo Černiševo (ELTA) nuotrauka

Paminėjome Birželio 1-ąją, Tarptautinę vaikų gynimo dieną, norėdami, kad vaikai būtų laimingi, augtų sveiki, lankytų mokyklą ir turėtų abu tėvus.

Tarptautinių tyrimų duomenimis, Lietuvos moksleiviai priskiriami prasčiausiai savo sveikatą vertinančių šalių grupei. Kauno medicinos universiteto profesoriaus A.Zaborskio duomenimis, 2002 metų apklausoje 24 proc. berniukų ir 41 proc. mergaičių pareiškė, kad jų sveikata yra blogesnė nei vidutinė. Mažiausius rodiklius turinčiose šalyse tik 6,7 proc. Graikijos berniukų ir 10,2 proc. Šveicarijos mergaičių pareiškė tą patį. Tik 76,9 proc. berniukų ir 73,4 proc.mergaičių jautėsi laimingi, galvodami apie savo gyvenimą, o Olandijoje tokių berniukų buvo 95,9 proc., mergaičių -92,6proc. Optimizmo suteikia tai, kad per aštuonerių metų laikotarpį nesijaučiančių laimingų moksleivių dalis turėjo tendenciją mažėti.

Tačiau kai kurie kiti moksleivių socialinę aplinką atspindintys rodikliai kelia didelį susirūpinimą. Pavyzdžiui, net 15 proc. 11-15 metų berniukų ir 25 proc. mergaičių jaučiasi vieniši. Mažiausia tokių berniukų buvo Danijoje - 4 proc., mergaičių – Norvegijoje - 8 proc. Lietuvoje labai aukštas jaunų žmonių savižudybių rodiklis.

Ar mes, suaugusieji, pakankamai skiriame dėmesio vaikams, ar mokome juos atsilaikyti prieš gyvenimo sunkumus? Tikriausiai ne visada, nes dar daug vienišų, liūdnų ir nelaimingų vaikų.

Vienos kaimo mokyklos mokiniai atsakė į mano pateiktus klausimus: kaip supranta laimę, koks yra laimingas žmogus ir ko žmogui reikia, kad jis būtų laimingas?

Nemažai vaikų laimę supranta ir tada, kai gauna gerus pažymius, turi pinigų, gerą šeimą, draugų, kai niekas neskriaudžia ir nepravardžiuoja. (Dar nemažai mūsų vaikų patiria kitų moksleivių patyčias.)

Laimė - tai labai labai svarbus dalykas, kai jautiesi mylimas bei sveikas, turi tėvus ir jaukius namus. Tačiau tokių nuomonių buvo nedaug. Kiti teigė, jog laimė - tai nuostabus jausmas, kai šeimoje myli vienas kitą, kai niekas nepyksta ant vaikų.

O koks yra laimingas žmogus?

„Mūsų auklėtoja“, – atsakė vienas mokinys. Puiku, kai vaikai mato šalia laimingus žmones, tada jie ir patys nori būti laimingi. Laimingas žmogus, kai jį liūdną paguodžia ir jis būna linksmesnis ir geras.

Nemažai vaikų teigė, kad laimingas žmogus – tai geras žmogus. Tai jų patirtis, nes pikti žmonės neretai be reikalo bara vaikus, skriaudžia, net tyčiojasi. Ar gali piktas žmogus būti laimingas? Tikriausiai ne! Laimingas žmogus neturi priešų, jį visi myli, jis turi šeimą ir namus. Deja, ne visi vaikai turi pilną šeimą, neretai vaikus augina tik mama, o skyrybų vis daugėja, daugėja ir vaikų, gimusių ne santuokoje. Ar ne per dažnai tėvai iš vaikų pavagia laimę? Laimingi tie, kurie šypsosi ir turi daug draugų, pasitiki savimi. Matyt, neturintys draugų jaučiasi ne visai laimingi ir galbūt nepasitiki savimi.

Ko reikia žmogui, kad jis būtų laimingas? Gerų pažymių, gero gyvenimo, šeimos, draugų, kad turėtų su kuo bendrauti, kad niekas neskriaustų ir mylėtų mama. Reikia darbo, tėvų, gerumo, laimės ir visko po truputį, laimingos šeimos.

Visuose atsakymuose vaikai ilgisi meilės, gerumo, o vienas mokinys atsakė, kad žmogus būtų laimingas, reikia, kad kas nors jį mylėtų... Taigi vaikai per daug neprašo materialinių dalykų, bet jiems labiausiai trūksta artimų žmonių meilės, kuri nieko nekainuoja, tačiau nušviečia visą gyvenimo kelią, suteikia jėgų ir pasitikėjimo. Saugokime ir ginkime vaikus nuo pykčio, patyčių, smurto, prievartos ir mylėkime ne už gerus pažymius ar kitus dalykus, o mylėkime besąlygiškai, kad jie vaikai, didžiausia mūsų laimė, džiaugsmas ir turtas. Išgirskime vaikų prašymus, – ir jie bus laimingi, nesijaus vieniši.

Ona ŠULCIENĖ,
Kauno visuomenės sveikatos centro
Kėdainių filialo vyr.gydytoja,
LKD Kėdainių skyriaus pirmininkė

© 2005 "XXI amžius"1