Ar išgelbės Lietuvą studentė Justė?

Algirdas MEILUS

Justiną Rakauskaitę pažįsta visas Molėtų jaunimas. Į ją atkreipia dėmesį ir vyresnieji, netgi pensininkai. Jos visur pilna, kaip sakoma, ji sukasi kaip vijurkas. Su visais moka bendrauti, kiekvieną sugeba suprasti. Tokia jau nuo pat mažens augo Marytės ir Algio Rakauskų vyresnioji dukra, kurią vadina trumpai – Justė. Šeimoje auga ir kita mergaitė, bet jaunesnioji Rakauskų duktė šiek tiek kitokio būdo negu Justė: ji ramesnė, lėtesnė, drovesnė. Abi mergaitės doros, pareigingos, pavyzdingos. Tai didelis nuopelnas tėvų, kurie eina katalikiškuoju keliu, lanko bažnyčią, dalyvauja tikinčiųjų bendruomenės gyvenime.

Negalima sutikti su nuomone tų, kurie teigia, kad dabar visas jaunimas blogas, sugadintas. Žinoma, yra visokių jaunuolių. Ne paslaptis, kad keturiolikmečiai, penkiolikmečiai plėšia, prievartauja, netgi žudo senukus, neįgalius asmenis, iš mažesnių vaikų atiminėja centus, juos terorizuoja, įsakydami iš namų atnešti pinigų, cigarečių, degtinės, kitų svaigalų. Nepaneigsime ir to, kad nepilnamečiai rūko, vartoja narkotikus. Tai šiandieninė tiesa!

O kas kaltas dėl to?

Ilga sovietinė okupacija padarė ne tik materialinę, bet ir moralinę žalą. Nudvasino žmonių kartą, kurios vaikai dabar eina blogu keliu. Jie mokosi iš savo mamyčių ir tėvelių (kartais ir iš senelių), kurie praėjo komunizmo statybos mokyklą be doros, meilės ir Dievo.

Kokį pavyzdį šeimoje gauna vaikas, kai tėvų pagrindinis tikslas – tik pinigai?

Ką išgyvena mažylis, kai mama parsiveda naują tėtį ir jį labiau myli negu savo vaiką?

Ką jaučia pusalkanis paauglys, kai mato nuolat girtą tėvą (kai kur ir motiną), kai nebelieka pinigų duonai ir druskai?

Kokią pamoką gauna šiandieninis jaunimas, kai iš televizorių ekranų seimūnai, ministrai ir kiti valdininkai šaukia, kad jie gauna per mažus atlyginimus, kuriuos būtina didinti, kad ministras nepripažįsta savo vaikų, vaikaičių, kad privačius interesus valdžios vyrai vis dažniau ir įžūliau maišo su valstybiniais, asmeninės atostogos svarbesnės negu priesaika rinkėjams?

Yra tūkstančiai šeimų Molėtuose, Utenoje, Ignalinoje, Anykščiuose, Zarasuose, Panevėžyje, Klaipėdoje... visoje Lietuvoje, kur auga du trys vaikai, o mėnesinį šeimos biudžetą tesudaro 600-700 Lt. Brangsta dujos, kuras, maisto ir kitos prekės. Kaip pragyventi, kaip išleisti vaikus į mokyklą, kuo juos apauti, aprengti?

– Mano vaikai saldainių paragauja tik vieną kartą per metus, – sakė keturių vaikų dora mama, viena išlaikanti šeimą, – kai Kalėdų Senelis atneša po maišelį šventinių dovanų. Pati neįstengiu nupirkti, nors taupau kiekvieną centą.

Vaikai viską mato ir supranta. Jeigu seimūnui, ministrui mažai 4000-6000 Lt per mėnesį, tai kaip gyventi pensininkui, visą gyvenimą dorai dirbusiam ir sudariusiam sąlygas dabartiniams valdininkams augti, mokytis, įgyti universitetų ir kitų mokyklų diplomus, kai jis per mėnesį gauna 300-350 Lt pensiją. Jam reikia vaistų nusipirkti, už paslaugas susimokėti, pavalgyti... Labai norėtų į ekskursiją išvažiuoti, po pasaulį pasižvalgyti, kaip daro vokiečių, olandų, švedų ir kitų Europos šalių pensininkai. Ir sanatorijoje skaudančius sąnarius reikėtų pasigydyti, ir vaikaičiams dovanėlių gimtadienio proga nupirkti.

Bet...

Molėtiškiai jau kelintą kadenciją Seimo nare renka Kazimirą Prunskienę (dabar žemės ūkio ministrė), uteniškiai daug vilčių dėjo ir gausiai balsavo už Algimantą Matulevičių, o dabar išsirinko Edmundą Pupinį. Gal šis ką nors daugiau padarys gero? Nei anykštėnai, nei zarasiškiai, nei visaginiečiai, rinkdami savo patikėtinius į šalies valdymo postus, permainų nepajuto – gyventi nelengva.

Po 1918 m. vasario 16-osios Lietuva greičiau atsigavo, nes Vyriausybės vairą paėmė mažiau traumuoti, turintys daugiau sąžinės ir dvasingumo žmonės. Dabartiniai šalies vadovai – komunistinio auklėjimo daigai. Nemažai tokių, kurie yra baigę Maskvos, Sankt Peterburgo ir kitas aukštąsias partines mokyklas. Komunistų partijos nomenklatūrininkai didžiavosi, kad šių mokyklų auklėtiniai – geriausi psichologai, kurie dabar ir diktuoja savo norus.

Ir dar diktuos, nes jų sekėjų (marksistų-leninistų) dar nemažai dirba mokyklose (ypač aukštosiose), ministerijose, departamentuose ir kitose organizacijose, kuriose įsigali kultas, panašus į stalinizmą. Įstaigų vadovai save laiko visagaliais dievukais, jie nesigėdi pasiimti atlyginimą, kelis kartus didesnį negu Seimo nario, ministro ar Prezidento. Pamiršta tuos, kurie, gaudami minimalų atlyginimą, turi gyventi ir išlaikyti šeimą, paniekina suvargusį, ligų kankinamą pensininką, kuris kadaise dėjo pamatus šiandieniniams biurokratams.

Ar ilgai Lietuvoje jausime praeities tvaiką?

Ar išgelbės šalį studentė Justė?

Auga nauja karta. Tokių kaip J.Rakauskaitė – tūkstančiai, jų yra kiekviename mieste, rajone, kiekviename universitete, kolegijoje, mokykloje. Tik gaila, kad dar trūksta tokių pedagogų, valdininkų, kurie nukreiptų gabų ir perspektyvų jaunimą tinkama linkme. Džiugu, kad Justina, baigusi Molėtų gimnaziją, pasuko mokytis į Vilniaus pedagoginį universitetą. Ji studijuoja socialinę pedagogiką (yra pirmakursė). Šalies mokykloms reikia naujų vėjų, dorų, naujai mąstančių ir sąžiningai dirbančių žmonių.

Justė – viena iš jų. Ji nuo pat vaikystės linksta į kūrybą, ieškojimus. Siekia būti visur, kur vyksta aktyvus gyvenimas. Justė rašo eiles, kuria dainas, ima į rankas gitarą ir dainuoja, skambina. Dalyvauja jaunųjų literatų stovyklose rajone, apskrityje ir šalyje. Ne kartą buvo tapusi literatūralogo Kazio Umbraso konkurso, kurį rengia Molėtų savivaldybė, viešoji biblioteka ir rajono literatų brolija, ir kitų renginių laureate bei prizininke. J.Rakauskaitės poezija verta dėmesio.

Molėtų krašto muziejaus etnografė Nijolė Aleinikovienė maždaug prieš dvejus metus pradėjo vykdyti edukacines programas. Jos įvairios: Molėtų krašto tautiniai drabužiai, Kūčių papročiai, duonos atsiradimas, velykiniai kiaušiniai, juodoji keramika. Justė į šią veiklą įsitraukė viena iš pirmųjų (tada dar buvo Molėtų gimnazijos abiturientė). „Siuvinėjo, mezgė, audė mano senelės ir prosenelės, turiu ir aš išmokti visa tai daryti“, – sakė J.Rakauskaitė.

Per atostogas Justė aktyviai dalyvavo edukacijos programoje „Siūlo ir adatos keliu“ ir visą savaitę su kitomis mergaitėmis mokėsi senųjų gudrybių, kurias perteikė Alantos verslo ir technologijos mokyklos mokytojos garsios tautodailininkės Janina Čekelienė, Ramutė Žiagūnienė, Teresė Sabaliauskienė ir kitos. Po savaitę vykusio praktinio darbo jaunosios siuvinėtojos ir jų mokytojos Alantos technologijos ir verslo mokykloje surengė darbų parodą. Lankytojus maloniai sutiko ir supažindino su eksponatais Justė.

„Nesigailiu, kad sugaišau savaitę, – sakė po edukacinės programos Justina. – Pati daug ko išmokau ir kitus dabar galėsiu pamokyti“.

Justė iš Molėtų išvyko į Vilnių, prasidėjo studijos, naujas gyvenimo tempas, bet nepamiršta Molėtų, stengiasi susitikti su tais, kuriems ji reikalinga, kam gali padėti.

Molėtuose veikia vaikų globos namai, kuriuose randa prieglobstį mažesni ir didesni paaugliai iš visų rajono pakraščių. Dauguma jų turi tėvus, bet neturi normalių sąlygų gyventi ir mokytis. Jiems labai reikia su kuo nors bendrauti, plėsti savo akiratį. Justė su šia mokykla seniai palaiko ryšius, o dabar, studijuodama universitete, jie tapo dar glaudesni. Ji organizuoja vakarones, susitikimus su sostinės aukštųjų mokyklų studentais, kitais atlikėjais, meno meistrais. Vaikų globos namų auklėtiniai pamatė stilizuotą pasaką „Raudonkepuraitė“, jos iniciatyva vyko poezijos, dainų, šokių vakarai. Studentė susitinka su vaikų globos namų auklėtoja Ona Purliene ir kitais pedagogais, siūlo savo paslaugas.

Kai baigs studijas J.Rakauskaitė, kai daugiau turėsime tokių jaunų specialistų, būsime tikri, kad Lietuva garbingai žengia į Europą, kad nedarome gėdos pasauliui, rūpindamiesi tik savo piniginėmis, bet ne šalies gerove.

Molėtai

© 2005 "XXI amžius"