In memoria
Šviesiam mylimos dukros Ievos atminimui
|
Šiaulių J.Janonio gimnazijos
abiturientė Ieva Juknaitė
|
Jau daugiau kaip du mėnesiai, kai mano dukros
Ievutės Juknaitės, Šiaulių J.Janonio gimnazijos abiturientės, nekaltą
kraują sugėrė pavasariu alsuojanti Italijos žemė, o jos jaunas ir
gražus kūnas ilsisi šventoje Lietuvos žemėje.
Kovo 29-osios naktį gavome baisią žinią, kad Ievutė
netoli Milano patyrė avariją, padėtis yra labai rimta, o vilties,
kad išgyvens mažai.
Kitą dieną su viltimi ir nerimu leidžiuosi Milano
oro uoste. Netrukus atsiduriu modernios ligoninės reanimacijos palatoje,
kur mano šviesulėlio gyvybę palaiko aparatai ir medikamentai. Medikų
akyse matau užuojautą, man padėkoja, kad atvykau ir praneša, kad
dukros padėtis labai sunki.
Kitą dieną pasako, kad atlikta dar viena galvos
smegenų operacija, o radiologiniai tyrimai rodo, kad smegenų kraujotaka
nebefunkcionuoja. Susivokiu, ką tai gali reikšti. Iškviečiamas ligoninės
kapelionas, kuris, man dalyvaujant, atlieka savo šventą darbą.
Šešias sunkias kaip gyvenimas dienas esu šalia,
laikau jos mielas rankas savosiose, kalbuosi, planuoju ateitį, meldžiuosi.
Pasakoju jai, kad susitariau dėl specialaus lėktuvo skristi į Lietuvą,
kur savi daktarai tikrai padės, kaip padeda gimtųjų namų sienos.
Nuolatinis ryšys su artimaisiais Lietuvoje palaiko mane.
Deja, italų gydytojai sako, kad kelionės lėktuvu
ji neatlaikys ir, pagal Italijoje nustatyta tvarką, priima sprendimą
- atjungti jos gyvybę palaikančias sistemas.
Paskutinė, baisioji, septintoji diena. Rytą pradedama
smegenų veiklos matavimo procedūra. Trečias tyrimas atliekamas po
pietų. Smegenų veiklos pėdsakų prietaisai nenustato. Man praneša,
kad gyvybę palaikantys aparatai bus išjungti 18 val. 30 min. Pateikia
man pasirašyti raštą dėl organų donorystės, atsisakau.
Baisiausia mano gyvenimo diena ėjo į pabaigą.
Mano valia jau nieko nebereiškė, tačiau nusprendžiau likti su dukra
iki galo. Kada buvo išjungti aparatai, laikiau jos mielą ranką savojoje
ir prieš save mačiau tiesėjančią jos jaunos širdies ritmų kreivę.
Nesuvokiau, kiek tai truko kelias minutes ar amžinybę. Realybė
grįžo tada, kada sustojo plakusi jos širdis ir ji, atsisveikindama
su manimi, stipriai paspaudė man ranką. Pašiurpęs surikau daktarams,
kas įvyko, o jie man atsakė, kad taip gali būti. Supratau, jog mano
saulelė šitaip pasakė man sudie.
Tai, kas atsitiko, priimu kaip Dievo valią. Suvokiu,
kad pati baisiausia mano gyvenimo diena jau įvyko ir suprantu, jog
geresnių dienų už tas, kurios buvo iki jos išėjimo Amžinybėn, nebebus.
Ievutė rengėsi rugpjūtį važiuoti į Vokietiją,
į jaunimo susitikimo dienas su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Tikiu,
kad ji jau susitiko su Jonu Pauliumi II danguje, mūsų ribotais protais
nesuvokiamose erdvėse ir matavimuose. Būdamas ramus už ją, lieku
savo skausme, kurį priimu kaip likimo išbandymą. Neturiu priekaištų
nei Dievui, nei žmonėms. Atsiprašau tų, kuriuos esu įžeidęs, ar
buvau neteisingas jų atžvilgiu. Garbę ir Tikėjimą suprantu kaip
aukščiausią žmogaus pareigą.
Prašau Dievo, kad Jis man padėtų nugyventi likusią
mano gyvenimo dalį taip, kad galėčiau susitikti mano mylimą dukrelę
Ievą amžinuose Dievo Tėvo soduose.
Tave mylintis tėvas,
taip pat mama ir brolis
Post scriptum. Po desperatiškų pastangų
gelbėti mūsų mergaitę, po jos mirties ir laidotuvių, atmintyje išlieka
jos gražaus gyvenimo vaizdai ir klausimas, kodėl protinga ir atsargi
mergaitė prieblandoje, nežinomoje vietoje, sėdosi ant svetimo dviračio?
Kodėl niekas jos neperspėjo, nesulaikė? Kodėl?
Tikiu į Dievo valią, nes mergaitė grįžo iš
ekumeninio Taizė vienuolyno, o jos mirtis sutapo su popiežiaus Jono
Pauliaus II išėjimu pas Dievą.
Amžinybės ryšį su mūsų buvimu čia ir ten paliudijo
šermenų dieną virš mūsų šeimos namo praskridęs gulbių karavanas.Virš
mūsų galvų gagenančios gulbės gal pareiškė užuojautą, gal atsiprašė,
kad negalėjo padėti išsaugoti mano mergaitę. Mat prieš trejus metus,
būdamas netoli nuo tos lemtingos vietos, rizikuodamas savo gyvybe,
išgelbėjau Alpių upės krioklio vandens užplaktą gulbiną. To vakaro
gulbės susišaukė su mūsų mergaitės, rašiusios eiles ir muziką, atliekama
daina abiturientų šimtadienio proga: Mes išskrisim paukščių takais,
leiskit mums sparnus išskleist. Ši daina dar kartą nuskambėjo be
jos, prie jos karsto, atliekama trijų gyvenimui likusių jos draugių.
Suvirpa širdis prisiminus neseniai Lietuvos
istorijos archyve surastą mano mamos protėvių herbą, kurio skyde
pavaizduotas avinėlis su kraujo žymėmis ant šono. Žinoma, kad ši
giminė, savo herbe pasirinkusi atpirkimo simbolį, jau kelis šimtus
metų kovojo už tikėjimą, teisybę ir garbę. Pateisindamas giminės
vardą, mamos brolis Alfredas savo kraują praliejo Kuršo pelkėse,
kovodamas šiose vietose prieš nacius. Kitas jos brolis Steponas,
Lietuvos partizanų Vyčio apygardos Pilėnų tėvonijos vadas, žuvo
1954 metų rudenį Biržų girioje. Tikiu, kad ir mūsų dukrelės kraujas,
nekaltai pralietas Italijos žemėje, irgi turi savo prasmę.
Algimantas JUKNA
Šiauliai
© 2005 "XXI amžius"
|