"XXI amžiaus" priedas jaunimui, 2005 m. birželio 10 d., Nr. 6 (67)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

In memoria

Šviesiam mylimos dukros Ievos atminimui

Šiaulių J.Janonio gimnazijos
abiturientė Ieva Juknaitė

Jau daugiau kaip du mėnesiai, kai mano dukros Ievutės Juknaitės, Šiaulių J.Janonio gimnazijos abiturientės, nekaltą kraują sugėrė pavasariu alsuojanti Italijos žemė, o jos jaunas ir gražus kūnas ilsisi šventoje Lietuvos žemėje.

Kovo 29-osios naktį gavome baisią žinią, kad Ievutė netoli Milano patyrė avariją, padėtis yra labai rimta, o vilties, kad išgyvens – mažai.

Kitą dieną su viltimi ir nerimu leidžiuosi Milano oro uoste. Netrukus atsiduriu modernios ligoninės reanimacijos palatoje, kur mano šviesulėlio gyvybę palaiko aparatai ir medikamentai. Medikų akyse matau užuojautą, man padėkoja, kad atvykau ir praneša, kad dukros padėtis labai sunki.

Kitą dieną pasako, kad atlikta dar viena galvos smegenų operacija, o radiologiniai tyrimai rodo, kad smegenų kraujotaka nebefunkcionuoja. Susivokiu, ką tai gali reikšti. Iškviečiamas ligoninės kapelionas, kuris, man dalyvaujant, atlieka savo šventą darbą.

Šešias sunkias kaip gyvenimas dienas esu šalia, laikau jos mielas rankas savosiose, kalbuosi, planuoju ateitį, meldžiuosi. Pasakoju jai, kad susitariau dėl specialaus lėktuvo skristi į Lietuvą, kur savi daktarai tikrai padės, kaip padeda gimtųjų namų sienos. Nuolatinis ryšys su artimaisiais Lietuvoje palaiko mane.

Deja, italų gydytojai sako, kad kelionės lėktuvu ji neatlaikys ir, pagal Italijoje nustatyta tvarką, priima sprendimą - atjungti jos gyvybę palaikančias sistemas.

Paskutinė, baisioji, septintoji diena. Rytą pradedama smegenų veiklos matavimo procedūra. Trečias tyrimas atliekamas po pietų. Smegenų veiklos pėdsakų prietaisai nenustato. Man praneša, kad gyvybę palaikantys aparatai bus išjungti 18 val. 30 min. Pateikia man pasirašyti raštą dėl organų donorystės, atsisakau.

Baisiausia mano gyvenimo diena ėjo į pabaigą. Mano valia jau nieko nebereiškė, tačiau nusprendžiau likti su dukra iki galo. Kada buvo išjungti aparatai, laikiau jos mielą ranką savojoje ir prieš save mačiau tiesėjančią jos jaunos širdies ritmų kreivę. Nesuvokiau, kiek tai truko – kelias minutes ar amžinybę. Realybė grįžo tada, kada sustojo plakusi jos širdis ir ji, atsisveikindama su manimi, stipriai paspaudė man ranką. Pašiurpęs surikau daktarams, kas įvyko, o jie man atsakė, kad taip gali būti. Supratau, jog mano saulelė šitaip pasakė man „sudie“.

Tai, kas atsitiko, priimu kaip Dievo valią. Suvokiu, kad pati baisiausia mano gyvenimo diena jau įvyko ir suprantu, jog geresnių dienų už tas, kurios buvo iki jos išėjimo Amžinybėn, nebebus.

Ievutė rengėsi rugpjūtį važiuoti į Vokietiją, į jaunimo susitikimo dienas su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Tikiu, kad ji jau susitiko su Jonu Pauliumi II danguje, mūsų ribotais protais nesuvokiamose erdvėse ir matavimuose. Būdamas ramus už ją, lieku savo skausme, kurį priimu kaip likimo išbandymą. Neturiu priekaištų nei Dievui, nei žmonėms. Atsiprašau tų, kuriuos esu įžeidęs, ar buvau neteisingas jų atžvilgiu. Garbę ir Tikėjimą suprantu kaip aukščiausią žmogaus pareigą.

Prašau Dievo, kad Jis man padėtų nugyventi likusią mano gyvenimo dalį taip, kad galėčiau susitikti mano mylimą dukrelę Ievą amžinuose Dievo Tėvo soduose.

Tave mylintis tėvas,
taip pat mama ir brolis

Post scriptum. Po desperatiškų pastangų gelbėti mūsų mergaitę, po jos mirties ir laidotuvių, atmintyje išlieka jos gražaus gyvenimo vaizdai ir klausimas, kodėl protinga ir atsargi mergaitė prieblandoje, nežinomoje vietoje, sėdosi ant svetimo dviračio? Kodėl niekas jos neperspėjo, nesulaikė? Kodėl?

Tikiu į Dievo valią, nes mergaitė grįžo iš ekumeninio Taizė vienuolyno, o jos mirtis sutapo su popiežiaus Jono Pauliaus II išėjimu pas Dievą.

Amžinybės ryšį su mūsų buvimu čia ir ten paliudijo šermenų dieną virš mūsų šeimos namo praskridęs gulbių karavanas.Virš mūsų galvų gagenančios gulbės gal pareiškė užuojautą, gal atsiprašė, kad negalėjo padėti išsaugoti mano mergaitę. Mat prieš trejus metus, būdamas netoli nuo tos lemtingos vietos, rizikuodamas savo gyvybe, išgelbėjau Alpių upės krioklio vandens užplaktą gulbiną. To vakaro gulbės susišaukė su mūsų mergaitės, rašiusios eiles ir muziką, atliekama daina abiturientų šimtadienio proga: „Mes išskrisim paukščių takais, leiskit mums sparnus išskleist“. Ši daina dar kartą nuskambėjo be jos, prie jos karsto, atliekama trijų gyvenimui likusių jos draugių.

Suvirpa širdis prisiminus neseniai Lietuvos istorijos archyve surastą mano mamos protėvių herbą, kurio skyde pavaizduotas avinėlis su kraujo žymėmis ant šono. Žinoma, kad ši giminė, savo herbe pasirinkusi atpirkimo simbolį, jau kelis šimtus metų kovojo už tikėjimą, teisybę ir garbę. Pateisindamas giminės vardą, mamos brolis Alfredas savo kraują praliejo Kuršo pelkėse, kovodamas šiose vietose prieš nacius. Kitas jos brolis Steponas, Lietuvos partizanų Vyčio apygardos „Pilėnų“ tėvonijos vadas, žuvo 1954 metų rudenį Biržų girioje. Tikiu, kad ir mūsų dukrelės kraujas, nekaltai pralietas Italijos žemėje, irgi turi savo prasmę.

Algimantas JUKNA

Šiauliai

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija