Ar jaunimas pilietiškai aktyvus?

Savanoriškos kraujo donorystės akcija „Tau – mano jaunas kraujas“

Dažnai kyla klausimas: ar tautiškas Lietuvos jaunimas? Kad ne visuomet jis pilietiškai aktyvus, tai galima patvirtinti, tačiau ar daug tokio sąmoningo jaunimo, kuris save identifikuoja kaip Lietuvos Respublikos pilietį? Lietuvoje apskritai tautiškumas susilaukia mažai dėmesio. Vis dažniau surandama priežasčių atsisakyti vartoti lietuvių kalbą. Nors ji yra valstybinė, tačiau akademinė visuomenė labiau vertina darbus, publikuotus anglų, o ne lietuvių kalba. Galime daug kalbėti apie pilietiškumą, tačiau jeigu nebevertiname gimtosios kalbos, reikia susimąstyti, kur einame. Todėl visai nenuostabu, kad ir jaunimas vis mažiau vertina lietuviškumą. Pilietiniam aktyvumui taip pat įtakos turi ir politiniai reiškiniai. Deja, vis dažniau galima išgirsti jauną žmogų sakant, kad į rinkimus balsuoti neis. Čia dažnai jaunimas pasiskirsto į dvi grupes: vieni ragina aktyviai dalyvauti rinkimuose ir išreikšti savo valią, kiti nesitikėdami nieko geresnio, net negalvoja, kokia politinė jėga palankesnė Lietuvai. Iš tikrųjų tai ne tik jaunimo problema: balsuoti kaskart susirenka vis mažiau Lietuvos rinkėjų.

Pasaulyje vyrauja tendencijos, kad kosmopolitiškumas yra geriausias kultūros reiškinys. Tačiau kosmopolitiškumas tiesiog veržte įsiveržia į tautos gyvenimą, nepaisydamas jau ten gyvuojančios kultūros. O būtent jaunas žmogus yra imliausias ir lengviausiai pasiduodantis naujovėms. Lietuvos jaunimas dažnai net nepagalvoja, kokią kultūrą jis perima. Nevertėtų pamiršti, kad kiekviena tauta yra nuėjusi skirtingą istorinį ir kultūrinį kelią. Tad kas tinka Amerikai, kartais visai nepriimtina Lietuvai. Todėl ir sąmoningų Lietuvos jaunuolių, kurie suvokia savo tautos istoriją ir kultūrą, neabejingų savo krašto raidai, atrodo, vis mažėja. Nors dažnai kalbama, kad turime branginti ir vertinti lietuvišką kultūros paveldą, bet tuo pačiu dažnai vos ne idealizuojama Europos kultūra. Neretai jaunas žmogus susižavi naujovėmis ir pažanga užsienio šalyse vos ten nuvykęs. Toks jaunuolis vos ne kategoriškai pareiškia, kad Lietuva neturi perspektyvų, o visavertis gyvenimas jaunam žmogui atsiveria tik užsienyje. Tačiau nevertėtų pamiršti, kad per vasarą pamatytos naujovės – dar ne visas vaizdas apie šalį. Jos privalumai ir trūkumai atsiveria tik ilgesnį laiką joje pagyvenus. Tad ir teigti, kad vienos šalies kultūra geresnė nei kitos, nevalia.

Atsivėrusios Europos Sąjungos sienos ir galimybė laisvai judėti iškėlė ir kitą problemą. Vis daugiau jaunimo iškeliauja laimės ieškoti už Lietuvos ribų. Tad kaip vertinti jaunimo migraciją į užsienio šalis? Vieni laisvu judėjimu tarp šalių džiaugiasi, kiti mano, kad verta pradėti nerimauti. Čia galima prisiminti liaudies išmintį, kuri byloja, kad lazda turi du galus. Yra duomenų, kad vien Londone gyvena apie dešimt tūkstančių lietuvaičių. Dauguma jų – jaunimas. Galimybė laisvai keliauti jaunam žmogui reiškia, kad jis turi puikią galimybę pamatyti pasaulio. Ir užsidirbti. Galima nerimauti, kada jaunas žmogus iš Lietuvos išvažiuoja su mintimi čia nebegrįžti. Tačiau kai išvažiuoja padirbėti laikinai, pasisemti patirties, kad ją galėtų panaudoti dirbdamas Lietuvoje, šis reiškinys neatrodo toks baisus. Deja, tokių pavyzdžių negausu.

Tačiau nevertėtų būti tokiems kategoriškiems. Vis dėlto pilietiškai aktyvaus jaunimo Lietuvoje dar esama. Ir yra vilties, kad jo vis daugės. Kas aktyviausiai agitavo už narystę Europos Sąjungoje? Galbūt vyresniosios kartos žmonės mato daugiau šios bendrijos povandeninių srovių (jų atmintyje dar gyvi prisiminimai apie Sovietų Sąjungą), tačiau šis jaunimo aktyvumas parodo, kad ir jaunam žmogui rūpi, kokiu keliu eina Lietuva.Vis daugėja pilietinių akcijų. Vieni aktyviausių jų dalyvių (neretai ir organizatorių) – jaunimas. Dar visai neseniai Kauno studentai surengė akciją „Papuoškime Kauną“. Nemuno krantines papuošė užrašai „Aš myliu Kauną“ ir „Aš myliu Lietuvą“. Deja, pati akcija didelio susidomėjimo nesulaukė ir krantinėse prakaitavo ne itin gausus būrys. Tačiau faktas, kad tokių iniciatyvų esama, suteikia vilties.

Jolanta JONČAITĖ

© 2005 "XXI amžius"