Marijapolis Rojaus kampelis
|
Jaunuoliai susibūrė pasidalyti
savo mintimis ir rasti atsakymus
|
|
Iškyloje svarbu visiems būti kartu
|
Marijapolis miestas, kurio nėra nė viename Lietuvos
žemėlapyje. Tai nesustabdo norinčių praleisti dalį atostogų Marijos
mieste, kai kurių vadinamame tiesiog rojaus kampeliu. Liepos 1-5
dienomis čia buvo susirinkę apie 240 žmonių iš įvairiausių Lietuvos
kampelių ir netgi iš kaimyninės Latvijos ir Estijos.
Marijapolį stato ir meilės darbais puošia ekumeninė
fokoliarų organizacija, įkurta Kiaros Liubič Italijoje. Lietuvoje
pirmoji fokoliarų stovykla vyko 1985 metais miške, nes teko slapstytis.
Susirinko 20 žmonių. Nuo tada stovyklos rengiamos kiekvienais metais
ir į jas atvyksta vis daugiau žmonių. Šiais metais Marijapolyje
pirmą kartą susirinko visų trijų Baltijos valstybių atstovai.
Marijapolio 2005 metų susitikimo tema: Prisikėlusiojo
tauta. Jėzus, Prisikėlusysis, įvairiais būdais yra Bažnyčioje.
Stovykloje vykusių užsiėmimų metu buvo stengiamasi atskleisti šiuos
būdus. Tai Jo buvimas bendruomenėje, kasdienos gyvenime, vienybėje.
Fokoliarai Christina ir Nikas prisipažino, kad Prisikėlusiojo
mintis buvo vystoma jau pirmojoje krikščionių bendruomenėje, kai
aplinkiniai stebėjosi jų tarpusavio meile. Mes norėtume padėti
Bažnyčiai iš naujo tapti gyva, kad joje būtų juntamas Prisikėlusiojo
buvimas, sakė Nikas. Fokoliarams svarbu įgyvendinti Jėzaus įsakymą:
Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau. Besąlygiška meilė ir
yra tai, kas traukia ir jungia žmonės, kurios dėka į stovyklą atvažiuoja
vis daugiau norinčių išmokti mylėti. Vienas stovyklos organizatorių,
Robertas, mano, jog svarbesnė nei tautų kultūra yra brolybės, Evangelijos
kultūra: Man svarbu mano gyvenime daryti viską, kad ši kultūra
būtų visame pasauly. Kita organizatorė neslėpė, kad jai šioje stovykloje
svarbiausia buvo ne kažką padaryti, bet būti su tais, kuriems to
reikėjo: Jėzus tarp mūsų stebuklas, kuris atsitinka kiekvienais
metais. Džoja kaip vieną svarbiausių stovyklos organizavimo tikslų
įvardijo dvasingumo perdavimą: Svarbu perduoti dvasingumą, kad
žmonės galėtų tuo gyventi ir patys kitiems perduoti. Kad vienybės
dvasia labiau paplistų Lietuvoje, visame pasaulyje.
Tik vienybės dvasios veikimu ir galima būtų paaiškinti,
kaip tokio skirtingo amžiaus (nuo pusės metų iki 80 metų) bei pomėgių
(buhalteriai, namų šeimininkės, gydytojai, mokytojai, kirpėjos...)
žmonės rado sau tinkantį poilsį, įdomių užsiėmimų, džiaugėsi būdami
kartu. Marijapolis man yra visiškai laimingo žmogaus Marijapolis.
Norisi mylėti, šypsotis ir nešti Prisikėlusįjį į pasaulį, sakė
Giedrė iš Kauno. Tai tarsi meilės mokykla, kurios pamokas prisimenam
visus metus, atviravo kita pašnekovė. Čia užmirštu savo problemas
ir rūpesčius, čia aš iš tiesų ilsiuosi. Čia rojus žemėje, Jaučiu,
kad prisipildžiau meilės ir dabar galiu dalytis tuo su kitais,
sakė viešnios iš Latvijos.
Norėtųsi dar kartą pasvarstyti, kaip šie keli
žmonės: Nikas, Christina, Vytautas, Utė, Pierluidžis, Sonja, Robertasa,
Jolanta, Saulena, Jasela ir Regina suburia ir praturtina tiek daug
žmonių. Galima būtų viską grįsti organizavimo kruopštumu. Stovykloje
buvo net trys vaikų grupės, vakaro kavinė bei užsiėmimai jaunimui,
pasidalijimai, atviri suaugusiųjų pokalbiai, visas amžiaus grupes
jungianti iškyla ir kartu atliekamos sportinės rungtys. Tačiau vien
tai nepaaiškina kiekvienais metais vis gausėjančio Marijapolin vykstančiųjų
būrio.
Žmones čia traukia tikrumas, nesumeluotas nuoširdumas.
Labai svarbi kasdienė šv. Mišių auka, bendrumo, Dievo buvimo šalia
išgyvenimas. Taip pat tai, jog su vienoda meile priimamas kiekvienas:
katalikas, protestantas, metodistas ar tikėjimo dar neatradęs. Matau
tikrumą jūsų meilės Dievui ir vienas kitam, sakė Marijapolyje
apsilankęs Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Ganytojas mokė,
kad niekada nesugebėsim visko atlikti vieni, todėl svarbu visiems
tikintiesiems pasijusti viena šeima. Tokia šeima, anot vyskupo,
yra fokoliarai. Labai svarbu, kad fokoliarų judėjimas plėstųsi,
uždegtų aplinkinius žmones... Teiginys Jėzus yra tarp mūsų turi
ateiti į praktinį gyvenimą, sakė ganytojas. Stovyklautojai džiaugėsi,
kad vyskupas ne tik atvažiavo į susitikimą, bet ir kartu dalyvavo
pokalbių grupelėje, įliejo į ją dvasingumo, šilumos, pasidalijo
savo mintimis.
Didelį įspūdį visiems paliko atsisveikinimo vakaras.
Džiugino pačių mažiausiųjų paruoštas spektaklėlis Zuikių mokykla,
vyresniųjų meilės samprata, išreikšta Laimingojo princo inscenizacija,
jaunimo giesmės, suaugusiųjų pasirodymai. Gaila, jog taip greit
turime išsiskirti, tačiau aš dar grįšiu, žadėjo septyniolikmetė
Kotryna. Jau dabar laukiu kitos vasaros, prisipažino kuršėniškė.
Norėčiau visada ir visur su jumis, fokoliarai, būti, rašė šiaulietė
Dana. Išvažiuoju su ramybės kupina širdimi..., atviravo Joana
iš Kauno. Šie žodžiai tik sustiprino vysk. E.Bartulio išsakytą mintį,
kad nesvarbu kokioje pasaulio šaly sutiksi fokoliarus, gali būti
ramus, jog tau bus gera.
Inesė RATNIKAITĖ
© 2005 "XXI amžius"
|