Per Europą – darbo ieškoti

Julė Kilčiauskienė

(Tęsinys. Pradžia Nr.7,8)

Parke

Didelis, aptvertas aukšta vielos tvora, pasipuošęs palmėmis ir kitais įspūdingais augalais, suolais ir grįstas takeliais, šis parkas skirtas užsieniečiams, dirbantiems čia, Fratamadžiorėje. Parkan užsieniečiai renkasi ketvirtadieniais ir sekmadieniais po pietų, savo išeiginėmis valandomis. Čia susipažįsta, randa draugų ir darbų, kuriuos perleidžia važiuojantys namo ar pasiūlo čia ateinantys italai.

Buvo vasario 10 diena. Oras labai drėgnas, apniukęs, protarpiais krapnojo šaltas lietus. Ant kai kurių suoliukų parke mažomis grupelėmis susėdusios kalbasi moterys. Dairydamiesi vaikštinėja pagyvenę vyrai. Prie mūsų suoliuko sustoja du italai. Aš pusbalsiu, kaip eilėraštį, kartojau virtuvėje reikalingus žodžius: pendola... patela... taca... bikeri... piata... (puodas... keptuvė... puodelis... stiklinė... lėkštė...). Vienas iš vyrų pradėjo šnekinti, dažnai kartodamas žodį „bela, bela“. Nežinojau, ką reiškia tas „bela“, juokaudama ir jiems pasiunčiau: e voi bela, bela... Italas įsikarščiavo, džiaugsmingai ėmė kviesti į barą išgerti kavos. Palikome juos ir skubėjome iš parko, nenorėdamos veltis į pažintis.

Kitais kartais, jau dirbdama, ieškojau likimo sesių, klausiausi jų gyvenimo istorijų. Nors laužyta rusų kalba (rusiškai kai kurios ukrainietės kalba silpniau už mus), galėjome vienos kitas paguosti ir pamokyti. Pajutau dvasinę paramą. Padėtis dar pagerėjo, kai sutikau lietuves. Nedidelis mūsų pulkelis (iš pradžių trys), bet jau sava kalba, ta pati gimtinė. Jautėmės kaip šeima - atsakingos viena už kitą.

Darbas

Labai skirtingas čia užsieniečių stažas. Vienos pirmus, antrus, kitos - devintus metus dirba. Galima sutikti įvairių tautybių, bet daugiausia iš buvusios „SSSR“. Darbo rinką faktiškai valdo ukrainietės, jų daugiausia, jos seniausiai čia gyvena (dar šiek tiek didesnę įtaką turi lenkės, nes daug kas, kaip ir aš, pirmą kartą atvažiuoja per jų įdarbinimo firmas). Tai joms ir lengviausia, jaučiasi vos ne namuose... Eidamas gatve dažnai išgirsi jų kalbą. Išvažiuodamos savo darbus perleidžia kitoms, dažniausiai už 100 eurų. Kartą, taip nusipirkusi vietą, lietuvė negalėjo dirbti, nes prižiūrimas senelis reikalavo miegoti vienoje lovoje (kaip prieš tai dirbusi ukrainietė). Suprantama, šis pavyzdys gal vienintelis... Dauguma moterų vengia slaugyti vyrus, nes, jei šie neparalyžiuoti ir ne prie mirties slenksčio, vėliau gali pareikšti seksualinių pretenzijų. Nepaklūstanti moteris galiausiai bus priversta išeiti. O štai viena penkiasdešimtmetė, gruodį negaudama darbo (žiemą įsidarbinti labai sunku - iš laukų ir šiltnamių į namus grįžta ukrainietės), sutiko slaugyti neseną, Parkinsono liga sergantį vyrą. Jis gyveno su žmona, tačiau ligoniu rūpintis, jį aptarnauti ir net viename kambaryje miegoti turėjo ji – slaugytoja. Pas „monstrą“, kaip ji vadino savo ligonį, ištvėrė vos mėnesį. Vyriškis norėjo, kad slaugytoja dirbtų visas 24 valandas. Naktį ją keldavo, kad pavedžiotų po kambarį, pasėdėtų šalia, nuvestų į tualetą ir padėtų atlikti visus tuštinimosi reikalus. Nors jis savo reikalavimus suversdavo ligai, slaugytoja aiškiai matė, kad tai tik pretekstas. Kitą lietuvę išgąsdino slaugomo senelio sūnaus persekiojimai. Ji paralyžiuota pateko į medicininę įstaigą. Išėjus iš ligoninės grįžti į buvusią vietą nebegalėjo, nuėjo pas „energingą moteriškę“ (įdarbinimo tarpininkę). Ši, pasakiusi, kad nenorinti turėti bėdą su ligone, moterį išvarė. Nenorėčiau gąsdinti. Pavyzdžiui, patekus pas ramų, geraširdį senuką, dirbti daug lengviau negu prie irzlios, kaprizingos ir vis besistengiančios pažeminti senės. O ką jau kalbėti apie senmerges - sinjorinas. Taip pat galiu pradžiuginti, kad ne visos globojamos senutės yra „raganos“. Daug ukrainiečių toje pačioje vietoje dirba jau trečius, penkerius ir daugiau metų. Jos yra tapusios šeimos narėmis, padeda spręsti slaugomų ligonių ir jų šeimų problemas, nors ukrainietės, bet dirba legaliai, nes šeimininkai už jas moka valstybei mokesčius.

Kaip pastebėjo mano pažįstamos, daugumą senų italių vargina psichozės ir neurozės, bet jos turi ir pranašumų - nesiskundžia retėjančiais kaulais ar sąnarių ligomis. Šeimininkės suskystėjęs protelis, kaprizai aptarnaujančią, neturinčią teisės gintis moterį kartais greičiau už galiūną vyrą gali paguldyti į patalą, šį kartą ligos... Todėl „kompanijoje“ ne visos ištveria. Nes šis darbas yra įtemptais nervais, be ramybės. Štai pas labai gerą senyvą italę mokytoją dirbanti keturiasdešimtmetė ekonomistė ukrainietė, turinti aukštąjį išsilavinimą, jau sunerimo. Nuo pirmųjų darbo Italijoje dienų ją kankina nemiga. Kodėl – nežino. Grįžti namo ukrainietė negali. Už vizą sumokėta du tūkstančiai eurų. Šeima laukia paramos. „Taip, - sako Marija, – daugelis iš mūsų labai norėtume grįžti namo, tačiau ką pasakys vaikai? Kokią ateitį jiems galėsime pasiūlyti?“ Ir ne viena jų su nostalgija prisimena sovietinius laikus, kada nereikėjo dėl duonos kąsnio trenktis į tokius tolius, ir mokslas buvo visiems pasiekiamas, nemokamas, ir nebuvo tokios diskriminacijos turtiniu atžvilgiu... Jos piktinasi valdžia, kuri, kaip chameleonas pakeitusi tik savo odos spalvą, be jokios sąžinės ir įstatymų, susišlavė tautos uždirbtą gėrį arba jį piktdžiugiškai sunaikino. Ir – nieko nebeliko... Ukrainietės klausinėja, koks gyvenimas Lietuvoje, mat anksčiau jos aplankydavo Vilnių, Kauną, Klaipėdą, atostogaudavo Palangoje... Ir dabar norėtų atvažiuoti, kviečia mane pas save, prie Juodosios jūros. Ką aš galėjau papasakoti, kuo pasididžiuoti?

Nesijaučia čia moterys laimingos, nors dalis jų turi didelį būrį savų ir vietinių pažįstamų, draugų. Štai mano bendraamžė Nadiežda sunkiai tramdo ašaras: „Jau pusė metų, kaip čia esu, ir negaliu priprasti, verkiu, verkiu. Ilgu, labai ilgu“. Suprantu jos geliantį ilgesį – ir man ne lengviau... Bandau raminti. O gal jai geriau važiuoti namo, kol nesusirgo? Ne, negali – šeima sunkiai verčiasi, turi skolų, ji privalo čia likti, viską ištverti. „Graži Italijos žemė, tačiau nepriima mūsų“, - sako buvusi inžinierė Klavdija. Ji čia treti metai. Iš pradžių dirbo dieną naktį. Pavargo. Dabar nuomoja butą ir dirba slauge tik dieną. Atlyginimas per mėnesį 350 eurų (dieną naktį dirbdama gautų 400-550 eurų ir išlaikymą). Nedaug sutaupo. Panaši ir rusės Natašos situacija. Dukra mokosi medicinos mokykloje, svajoja būti gydytoja. Vėliau stos į medicinos universitetą, tam reikalingi dideli pinigai – 7000 eurų. Natašos vyras pensininkas, silpnesnės sveikatos, tad aukojasi ji. Tik ta auka ne tokia paprasta. Iš pradžių su drauge nuvažiavo į Portugaliją, dirbo fabrike. Fabrikas žlugo, atlyginimų nesumokėjo... Ir čia, atvykus į Italiją, nelabai sekasi. Mėnesį už 400 eurų dieną naktį dirbo pas sunkia neuroze sergančią 87 metų „panelę“. Paskui - tik naktimis ne pas geresnę už 200 eurų. Irgi tik mėnesį... Po to du mėnesius buvo be darbo, nuomojo kambarį, susirgo plaučių uždegimu. Taip „išplaukė“ visi pinigėliai... Dar bandė laimę fabrike. Man išvykstant namo, grįžo pas panelę „neurozę”: „Einu į kalėjimą. Neturiu išeities, reikia pinigų. Nežinau, kiek ištversiu - mėnesį ar du“. Jos žodžiai teisingi, neilgai ištvers. Juk visos, ten dirbusios, išlekia po mėnesio, ilgiausiai – po dviejų (aš išdirbau keturis su puse...). Taip, jai tikrai striuka. Jau antri metai iš namų išvykusi, tačiau kelionei ir vizai pinigų dar neuždirbo, o ką kalbėti apie svajotus 7000 eurų dukros studijoms. Ne visoms taip nesiseka. Nataša išlepinta vyro lakūno, visą gyvenimą valdiško darbo nedirbusi – negali prisitaikyti. Kodėl negrįžta namo? Sužlugdys šeimos svajones, paskęs skolose.

Be moterų, parke visada yra ir vyrų: ukrainiečių, rusų, arabų ir kt. Kaip jau pasakojau, tarp jų ir vietinių pusamžių ar gerokai senstelėjusių italų. Ką vietiniai vyrai veikia užsieniečių parke? Tarp savęs kalbasi, vieną kitą moterį pakalbina... Kadangi šioje šalyje skyrybos nemadingos, kai kurie italai taip leidžia laisvalaikį, nors su žmonomis gyvena kartu. Šitokie „prasiblaškymai“ karštakraujams pietiečiams padeda išsaugoti kad ir formalią, bet vis dėlto savo šeimą, kurioje jau užauginti vaikai, yra bendrai užgyventas turtas. O ką apie tai mano užsienietės? Visokių yra. Jei vienų su pagaliu į tokias pažintis nenuvarysi, kitoms jos – savotiška pramoga. Italai – ne arabai, kultūra kita – bus taip, kaip moteris norės. O jie ne patys vargingiausi – „ratuoti“, apylinkes aprodo, saldainiais, kavute pavaišina.

Nustebino viena rusė. Vos sužinojusi, kad esu iš Lietuvos, ėmė prašyti padėti susirasti jaunystės draugą lietuvį, kuris prieš 30 metų tarnavo armijoje jos gimtajame mieste. Mylėjo vienas kitą, tačiau ji buvo jaunutė, ir mama neleido tekėti. Po to ji sukūrė šeimą, užaugino sūnų, bet jos santuoka iširo. Ne per seniausiai jaunystės dienų mylimasis lankėsi jos mieste, surado jos namus, tik moters tuo metu nebuvo. Pakalbėjęs su kaimyne, išvyko pasakęs, kad grįš. Po kiek laiko grįžo, bet pasikalbėti su ja negalėjo, nes buvo ne vienas. Nueidamas pasakė: „Mums viskas bus gerai“. Ir ji laukia. Laukia jo paskutinių žodžių ir jo paties. Nori nors trumpai kartu pabūti, jaunas dienas prisiminti, o gal sugrąžinti? Kaip surasti, kaip prisišaukti? Ji dabar Italijoje, jo tik vardą žino ir tarnavimo metus...

Be darbo dieną ir naktį („kompanijos“), dar yra valymas („policija“). Ten eina jaunesnės. Už valandą – penki eurai. Jos, kitaip negu „kompanijoje“, pačios turi išsilaikyti. Dviejų kambarių nuomojamas butas su elektra per mėnesį kainuoja apie 200-300 eurų, maistas – 150-200. Tokiuose butuose dažniausiai apsigyvena trys keturios moterys arba šeima. Valydamos butus, per mėnesį uždirba 600-800 eurų. Taip pat galima vasarą įsidarbinti kaime, laukuose arba šiltnamiuose daržoves auginti. Turint vietinių pažįstamų ir gerą sveikatą, galima į parduotuvę ar fabriką „įlįsti“. Kadangi Italijoje moterims ir merginoms dirbti bare ar kavinėje negarbinga, ir ten priimamos užsienietės, daugiausia jaunos.

Vyrai dirba statybose, tačiau darbai nesimėto. Štai balandžio mėnesį iš Rusijos atvyko vidutinio amžiaus moteris su sūnumi gydytoju. Juos sutikome prie parko laukiančius darbo. Abu liūdni, nes jau savaitė čia, ir jokių rezultatų. Pakalbinau moterį. Kodėl važiavo, juk sūnaus tokia gera specialybė? Ji atsiduso: „Atvykome, kad išgelbėtume anūkėlę. Mergytei metukai, labai sunkiai serga – reikalingi dideli pinigai“. Taip, niekas čia neatvažiavo pramogai... Visus vargas atvarė ir didesni planai.

Ar sunku? Taip. Ne fiziškai pirmiausia. Kertama per nervus, širdį. Nėra tvirtos darbo bei atlyginimo garantijos. Jei išeini neišdirbusi viso mėnesio, gali negauti atlyginimo. Ir nebus kam pasiskųsti. Todėl geriausia tyliai, kantriai kentėti, stengtis išlaikyti gerus santykius su šeimininkais ir su pačia slaugomąja. Praeina metai, kiti, treti – gali grįžti namo pasiekusi tikslą, užsidirbusi, kiek tikėjai.

Tačiau yra ir nepadoriu būdu riebius pinigėlius glėbiančių, kaip ir visur... Štai atostogų namo važiuodama, 25 metų daili ukrainietė ieškojo, kas ją mėnesiui pakeistų - tik ne su geltonais dantimis, kaip prašė darbdavys... Ši mergina dirba kaip visos ir dar „kitaip“... Per mėnesį gauna: 500 plius 500, tai yra 1000 eurų.

Prie parko, automobilių aikštelėje, sekmadieniais būriuojasi daug ukrainiečių. Čia atvažiuoja jų mikroautobusai („busai“) su maisto produktais, artimųjų laiškais. Apsipirkę žmonės įduoda namo parvežti itališkas maisto ir drabužių siuntas. Net keista, kaip ukrainiečiai „švarina“ parduotuvėse makaronų, kruopų lentynas...

„Caritas“

Sekmadienis. Skamba bažnyčių varpai kviesdami į šv. Mišias. Nedaug imigrantų užsuka. Vieni skuba aplankyti draugus, kiti – telefonu pasikalbėti su namiškiais, treti yra musulmonai ar kito Rytų tikėjimo. Po vidurdienio, nuo pusės pirmos, miesto centre atgyja „Caritas“ valgykla. Čia pietų renkasi ukrainiečiai, rusai, lenkai, lietuviai, rumunai, bulgarai, juodaodžiai, arabai. Maitinama nemokamai ir sočiai. Aptarnaujantys savanoriai italai visiems yra labai dėmesingi, pagarbūs. Lėšas skiria S.Sossio bažnyčia.

Eidavau į šią vietą ne tik pavalgyti, bet ir pailsėti tarp panašių, kartu su jais pabūti – „kompanijoje“, kuri man buvo daug mielesnė. Vaizdas nekoks: žmonės pavargę, neramūs. Kaip greitai ir godžiai vyrai suvalgo savo davinį. Nespėju gerai apsižvalgyti, ir stalai jau tuštėja, visi keliasi, užleisdami vietą kitai pamainai. Vestibiulyje esame vaišinami itališka kava, o per šventes – ir tradiciniu skaniu pyragu.

Išeinu soti, nors labai prislėgta žmonių vargo. Apie jį čia niekas nekalba, bet jis žvelgia iš pabalusių, liūdnokų veidų, iš nežinios, kuri supa. Juk esame antrojo, net trečiojo pasaulio žmonės. Antrojo, nes atvykstame tarnauti ir būname priklausomi nuo vietinių. O trečiojo pasaulio kraštais galiu pavadinti dar neįstojusius į Europos Sąjungą. Iš ten atvykusieji ir dirbantys yra gaudomi karabinierių, baudžiami ir išsiunčiami namo... Kartą jie užsipuolė šiukšles išnešusią lietuvę. Tačiau sužinoję, kad iš Lietuvos, nieko nesakę pasitraukė... Skaudu, kai visa tai matai šalia. O juk dauguma mūsų tautiečių net neįsivaizduoja, kaip svetur išvykusiems sekasi, kad pirmiausia ten pasitinka didelis vargas ir nežinia.

Kaip sužinojau, dirbančius užsieniečius globoja ir Neapolio „Caritas“. Gal tai šio krašto Bažnyčios tradicija? Tradicija, kokios nėra net turtingiausioje pasaulio šalyje - Amerikoje... Ir mes esame dėkingi už ją.

Muštynės

Teko valgykloje stebėti labai nemalonią sceną. Skaudu, bet muštynes sukėlė Lietuvos moterys. Tuo metu jau turėjome subūrusios nemažą saviškių grupę. Džiaugėmės, juk visos skirtingų charakterių, skirtingą laiką čia gyvena ir darbus ne vien „kompanijoje“ dirba. Tai, reikalui esant, galėjome lengviau susisiekti, pasikalbėti, malšindamos namų ilgesį, pasitarti darbo klausimais. Jautėmės saugiau.

Ką tik atvykusi ir nesėkmingai visą savaitę ieškojusi darbo Vita paprašė jau metus čia dirbančios Gitanos (vardai pakeisti) padėti. Ši (per italą) rado jai darbą ir už tai paėmė 120 eurų. Tačiau Vita, vos dvi paras padirbusi, metė darbą: slaugoma senutė nemiegojo naktimis, nevaikščiojo, buvo didelė ir stambi... Per tas dvi paras Vita buvo be miego, vartant ir kilnojant 90 kg sveriančią ligonę, ėmė skaudėti stuburą. Ji paprašė Gitaną gražinti 120 eurų. Gitana atidavė tik 20 eurų, pasiteisinusi, jog 100 atidavė italui. Vita nenusileido ir valgykloje įsiplieskė ginčas. Kai Gitana ėmė iš Vitos tyčiotis, ši nesusivaldė, stvėrė arčiausiai stovėjusį jau atidarytą butelį mineralinio vandens ir, atsukusi į Gitaną, stipriai suspaudė iš apačios... Buvome „pakrikštyti“ ir šalia esantys... Gitana, gal „karatė“ lankiusi, gal policijoje dirbusi ar su savo vyru dažnai imtynių ėjusi – žaibiškai apvertė jas su Vitą skyrusias kėdes, o po to ir Vitą tiesė ant grindų ir įpykusi ėmė spardyti. Vita bandė keltis, gintis, tačiau Gitana jau dirbo „visom keturiom“. Tai buvo labai netikėta. Išsigandome.

Žaibiškai išdygo augūs „Caritas“ apsaugininkai ir išskyrė „lietuviškus gaidžius“. Mums, kitoms lietuvėms, buvo labai gėda. „Caritas“ žmonės ir valgę tuo metu užsieniečiai incidentą suprato, nes matė, kad jis susijęs su darbu ir apgavyste. Gitana valgykloje nebesilankė, nutrūko ir draugystė su ja. Pasmerkėm ir Vitą. Bet jos buvo gaila. Pasikalbėjome, išaiškinome, kad neturėjo asmeninių reikalų spręsti viešoje vietoje, ypač tokioje, kurią visi gerbėme ir tokiu būdu, kuris nedaro garbės mūsų šaliai. Juk visi žinojo, kad pliekiasi lietuvės. Vita išgyveno, sakė nesuprantanti, kaip galėjo taip pasielgti, bet jau ne pirmą kartą Gitana lipo kitiems ant kulnų, nesusivaldė...

Tikiuosi, tai pirmas ir paskutinis „sudegęs“ mūsiškis blynas Italijoje...

© 2005 "XXI amžius"