„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2005 m. gruodžio 16 d., Nr. 12 (73)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Vaikai nori savų namų

Benjaminas ŽULYS

Jie išėjo pas svetimus

Lietuvoje yra apie 14 tūkst. savo tėvų globos ir priežiūros netekusių vaikų. Kiekvienas vaikas – su savo jausmais, siekiais, viltimis ir visomis kitomis žmogiškomis savybėmis. Pagaliau nereikia daug aiškinti, kad vaikai, jaunimas – tai mūsų ateitis, o tie tūkstančiai tėvų globą ir namų šilumą praradusių vaikų yra tos jaunuomenės dalis.

Adolfo Klimo laisvojo žodžio forumas, įsikūręs Kaune, surengė atvirą pokalbį apie mūsų jaunimą iš atviros visuomenei programos pokalbių ciklo „Lietuva Europoje – pagarba ir teisės žmogui“. Susitikimas įvyko Kaune, viešbutyje „Takioji Neris“. Renginio organizatoriai priminė, kad A.Klimo laisvojo žodžio forumas yra nepartinė, nevyriausybinė organizacija ir nė vieno visuomenės požiūrio specialiai nepropaguoja. Tad ir šiame susitikime su visuomene, jaunimu vyravo laisva nuomonė, savas požiūris į aptariamą temą, nepriimant jokių rezoliucijų, nutarimų, kreipimųsi.

Pirmiausia buvo plačiau kalbėta apie tėvų globą praradusius vaikus. Šią ir kitas su jaunuomene susijusias temas analizavo ir į klausimus atsakė pedagogai, Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja Janina Dabašinskienė, Švietimo ir mokslo ministerijos Socialinės politikos departamento direktorius Rolandas Zuoza. Savo mintimis pasidalijo kai kurie vaikų globos namų auklėtiniai, kalbėjo kiti susirinkusieji.

J.Dabašinskienė pastebėjo, kad iš maždaug 14 tūkst. šalyje esančių našlaičių tik 9 proc. yra tikri našlaičiai, o visi kiti – šeimų netekę dėl įvairių kitų priežasčių, pavyzdžiui, 14 proc. tėvų atlieka bausmę įkalinimo vietose ir rūpintis jų vaikais, išskyrus valstybę, dažnai nėra kam. Kiti vaikai šeimoje patiria tėvų smurtą, seksualinę prievartą, kai kurie tėvai įjunkę į alkoholį ar narkotikus, netgi į azartinius žaidimus. Gaunamą iš valstybės finansinę paramą jie prageria, kitur išmėto, o vaikai lieka be valgio, drabužių. Tai socialinės rizikos šeimos. Kai kurie tėvai dėl turimos negalios, skurdo, socialinių įgūdžių stokos negali ar nemoka prižiūrėti vaikų. Jie ir patenka valstybės globon – ji tesirūpinanti…

Beje, didžiuosiuose miestuose be tėvų globos likusių vaikų mažėja. Tai iš dalies galima paaiškinti Kauno rajono, kurio atstovė yra J.Dabašinskienė, pavyzdžiu. Čia esama nerimą keliančių situacijų. Mat iš Kauno miesto į rajoną keliasi savo butus mieste pardavusios ar kitaip juos praradusios socialinės rizikos šeimos su vaikais. Rajone, ypač atokesnėse vietovėse, jos pigiai įsigyja kuklius gyvenamuosius būstus. Kitos tokios šeimos įsikuria skurdžiuose sodų bendrijų nameliuose.

Be to, kaimuose žmonės vieni apie kitus nemažai žino, nuo viešumos nuslėpti be priežiūros paliktus alkanus ar kitaip skriaudžiamus vaikus sunku, ir žinios apie tokias šeimas greit pasiekia valstybines tarnybas. Miestuose ši informacija plinta lėčiau, čia žmonės, ypač daugiabučiuose namuose, yra labiau susvetimėję.

Tad vienintelė išeitis apsaugoti vienišus vaikus – jų socialinė, dorinė, kultūrinė globa, rūpyba kitose šeimose, šeimynose, institucijose. Kaip byloja LR Civilinis kodeksas, vaiko globos (rūpybos) tikslas – užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą tokioje aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai, tinkamai augti,vystytis ir tobulėti.

Yra kelios vaikų globos formos. Tai vaiko laikinoji globa – laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas, atstovavimas jo teisėms ir teisėtiems interesams bei gynimas šeimoje, šeimynoje ir institucijoje. Vaiko laikinosios globos tikslas – grąžinti vaiką į šeimą. Nuolatinė vaiko globa, rūpyba nustatoma tiems vaikams, kurie jau negali grįžti į savo buvusią šeimą.

Vaiko globa šeimoje – tai ne daugiau kaip penkių vaikų globa natūralioje šeimos aplinkoje, pirmumą teikiant vaiko giminaičiams. Vaiko globa šeimynoje – tai globos forma, kai šeimos aplinkoje globojami šeši ar daugiau, bet ne daugiau nei dvylika vaikų. Už šį darbą globėjams mokamas atlyginimas. Šios globos formos vaikams yra labiau priimtinos, nes šeimoje, nors ir svetimoje, jaučiamas namų jaukumas, vienas kito dvasinis artumas.

Kai nėra galimybės likusį be tėvų vaiką apgyvendinti šeimoje ar šeimynoje, vaikas įkurdinamas valstybinėse įstaigose ar nevyriausybinėse organizacijose. Bet valdiškuose globos namuose gyvenantys vaikai, paaugliai susiduria su daugeliu problemų. Pirmiausia čia neugdomas savarankiškumas, šeimininkiškumas. Vaikams sudaryta griežta darbotvarkė – kada keltis, eiti valgyti, kada ir kiek jis turi laisvo laiko, kada gultis ir pan. Viskas už juos sugalvota, nuspręsta, belieka visa tai vykdyti. Žinoma, ir tikruose namuose gyvuoja tvarka, bet ji taip nevaržoma, vaikui taip nekomanduojama kaip valdiškoje įstaigoje. Be to, joje įvairūs apyvokos ir kiti daiktai, išskyrus asmeninius, yra bendri, valdiški. Čia ir mažesnis vaikų saugumo jausmas. Vaikai nelabai nori mokytis, nors yra ir gerai besimokančių, studijuojančių aukštosiose mokyklose ar jas jau baigusių. Be to, šiose įstaigose stinga kvalifikuotų specialistų, kurie žinotų vaiko psichologiją, mokėtų ir norėtų su juo gražiai bendrauti.

Gyvendami valstybiniuose, nevyriausybiniuose namuose vaikai žino, kad tai ne tikri jų namai, o laikina prieglauda. Kai jie sulauks pilnametystės, į jų vietą ateis kiti nelaimėliai vaikai, paaugliai, neturį savo šeimos. Gyvendami globos namuose, vaikai pirmiausia svajoja grįžti į savo tikrus namus arba patekti į gerą, rūpestingą šeimą, kurioje drauge su kitais tos šeimos žmonėmis, kaip lygiateisiai jos nariai, galėtų gyventi visavertį gyvenimą.

Palanki vaikams forma yra globa šeimose, įvaikinimas. Bet mūsų visuomenėje ji dar nėra populiari, nes į betėvius vaikus dar žiūrima nepalankiai. Užtat mūsų vaikus noriai įsivaikina kai kurie užsienio piliečiai. Štai šiemet mūsų šalyje buvo įvaikinta 200 vaikų, o iš jų pusę įvaikino užsieniečių šeimos. Gerai ar blogai, kad mūsų vaikai iškeliauja į užsienį? Ten jie dažniausiai praranda lietuviškumą, užmiršta savo gimtąją vietą. Ne vieno susitikimo dalyvio nuomone, tai yra daug geriau, negu būti be savo šeimos, be artimų žmonių dėmesio. Svarbiausia, kad vaikui būtų gerai. Vien užpernai be tėvų globos mūsų šalyje buvo per 14 700 vaikų, iš jų šeimose buvo globojami per 7600, gyvavo 44 šeimynos.

Ypač svarbu, kad, palikę valdišką prieglaudą, jaunuoliai pirmiausia susiduria su gyvenamojo būsto problema. Tiesa, išeidami jie gauna 6000 litų pašalpą kaip tik tam būstui įsigyti. Tačiau kokį būstą šiais laikais už tokią sumą galima nusipirkti? Be abejo, čia labai reikalinga gyvenamojo būsto įsigijimo lengvatinio kreditavimo sistema. Be to, pirmą kartą gyvenime gavę tokią įspūdingą sumą pinigų, jaunuoliai kai kada juos lengva ranka iššvaisto į kairę ir dešinę. Gerai, kad neseniai Kaune po ne vienerius metus trukusių miesto valdžios pažadų Partizanų gatvėje esančiame socialinių paslaugų centre atidarytas 45 kambarių bendrabutis jauniems benamiams, tai yra globos namus palikusiems jaunuoliams, kuriame jau apsigyveno 70 buvusių globos namų auklėtinių. Tiesa, statybininkai čia paliko daug savo darbo broko, netvarkos. Tačiau jau yra stogas virš galvos, lova, komunaliniai patogumai. Naujakuriai sakė patys susitvarkysią.

Be to, reikia priminti ir tai, kad kiekvienas iš globos namų išėjęs besimokantis jaunuolis iki 24 metų kas mėnesį gauna po 500 litų. Nors nelengvai, bet gyventi galima.

Labai svarbu turėti darbo vietą, specialybę. Dažnai jaunuoliai darbą renkasi ne pagal savo pomėgį, o tą, kur galima tikėtis greičiau gauti būstą ar jam įsigyti greičiau užsidirbti pinigų. Jaunuoliai taip pat nori įsigyti tinkamą, dažnai – aukštąjį išsilavinimą, profesiją, kas būsią vienas gero gyvenimo garantų.

Būstas, šeima, profesija

Švietimo ir mokslo ministerijos departamento vadovas R.Zuoza toliau plėtojo ne vien tėvus praradusių vaikų ir jaunimo socializacijos problemas. Kaip sakė svečias, socializacija – tai ėjimas į visuomenę, gebėjimas gyventi pagal savo ir visuomenės poreikius. Ar pakankamai dėmesio skiriama vaikų ir jaunimo užimtumui mokyklose, ar pedagogai pasirengę šiai veiklai? Vieni iš jaunimo auklėjimo prioritetų, kalbėtojo nuomone, turėtų būti vaikų teisių apsauga, amoralių šeimų prevencija. Nuo 2001 metų kai kuriose mokyklose pradėjo dirbti socialinių reikalų pedagogai, tačiau pastangos dar ne itin rezultatyvios. Štai vienas toks pedagogas turėtų tekti 400 moksleivių, o tenka vienas visai mokyklai, kurioje mokosi 1000 moksleivių. Žinoma, ne su kiekvienu jų šiam pedagogui reikia bendrauti, drauge spręsti opius gyvenimo klausimus, bet vis tiek krūvis didelis. Pernelyg dideli krūviai pačių mokymo programų, vaikai pervargsta, pasidaro irzlūs, viskuo nepatenkinti ir pan. Taip tarsi buvo pamiršta, kad pirmiausia turi rūpėti vaikų interesai. O ką kalbėti, jei kai kurių vaikų šeimose vyrauja nesantarvė, jose girtaujama, triukšmaujama. Jau yra valstybinės sveikos gyvensenos, alkoholio, rūkalų ir kai kurios kitos prevencinės programos. Tik kažin ar visuomenė apie jas ką nors plačiau žino.

Kai kuriose užsienio šalyse (R.Zuoza pagal savo darbo kryptį stažavo JAV, Čekijoje, Anglijoje, Prancūzijoje ir kitur) veikia neformalios tėvų mokyklos, kuriose pavyzdingi tėvai savo patirtimi dalijasi su kitais tėvais, taip pat – su asocialiomis šeimomis. Vokietijoje gyvuoja gatvių pedagogai, kurie bendrauja su benamiais ar šiaip besibastančiais vaikais, taip pat su „gatviniais“ suaugusiaisiais. Daug kur užsienyje didesnis dėmesys skiriamas ne vien kuriam nors vaikui ar tėvui, bet visai šeimai. Tokia šeima – tėvai ir vaikai – mėnesiui apgyvendinama geroje sanatorijoje, kur visi nemokamai gauna maistą ir visą kitą išlaikymą. Jiems rengiamos kultūrinės, švietėjiškos programos, su jais bendrauja patyrę pedagogai, psichologai. Visas su tuo susijusias išlaidas padengia valstybė.

Žinoma, apie kai ką mes tegalime pasvajoti, bet pažangos esama ir pas mus. Pavyzdžiui, nepasiturinčių tėvų vaikai mokyklose gauna nemokamą maitinimą, jiems nuperkama vadovėlių. Veikia vaikų krizių centrai, yra valstybės išlaikomų globos namų ir kt. Metas turėti ir šeimų krizių centrus.

Pagal statistinius duomenis, šiemet Lietuvoje nesimoko apie 540 mokyklinio amžiaus vaikų (tai visu šimtu daugiau negu pernai). Bet, ne vieno susitikime dalyvavusiojo nuomone, nelankančiųjų mokyklas yra gerokai daugiau negu skelbia statistika.

Pokalbyje dalyvavę buvusieji vaikų globos namų gyventojai Viktorija, Inga ir Antanas pasidalijo savo įspūdžiais iš gyvenimo tuose namuose. Merginos sakė, kad jas valdiškuose namuose varžė griežtas dienos režimas, juose daug vaikų triukšmo. Nors esi tarp bendraminčių, panašaus likimo jaunuolių, tačiau vis tiek – tarp didelio būrio svetimų vaikų, paauglių. Savoje šeimoje, namuose esi lygus su kitais, juose daugiau šilumos. Bet gyvenimas taip susiklostęs, kad tuos namus teko palikti. Artūras, kuris globos namuose praleido net aštuonerius metus, sakė, kad ten jam buvo daug geriau negu kažkada laikytuose savuose namuose, iš kurių jis turėjęs ištrūkti. Išeinant iš globos namų, jam buvo paskirta 6000 litų pašalpa būstui įsigyti, bet, pajutęs nevaržomą laisvę, jis tuos pinigėlius per labai trumpą laiką iššvaistęs. Laiku susigriebė – dabar studijuoja, nori baigti mokslus, rasti gerai mokamą darbą, įsitvirtinti gyvenime. Apie mokslus pirmiausia kalba ir abi merginos – tai būsiąs patikimas kelias į ateinančią dieną, tai būsiąs patikimas kelias į ateitį. Visi trys susiradę kur gyventi, o vėliau ketina įsigyti atskirą būstą.

Kai kas iš susitikimo dalyvių svarstė, kad reikia ne vien alkoholio ar kitų minėtų programų, bet visų pirma doros, gėrio programos. (Per visą susitikimo laiką nė vienu žodžiu nebuvo užsiminta apie Dievo, Bažnyčios reikšmę, įtaką vaikų, jaunimo gyvenime.) R.Zuoza paaiškino, kad Seimui jau parengta Šeimos politikos koncepcija. „Tik ar bus iš jos kokios nors naudos? – replikavo viena susitikimo dalyvė. – Kiek jau įvairių koncepcijų įvairiais klausimais būta…“

Dabar gyvuoja kai kurie pagrindiniai jaunimo norai ir siekiai. Tai – socialinės rizikos šeimų sumažėjimas; įvaikinimas, kaip pagrindinė tėvų globos netekusių vaikų globos forma; globėjai, pasirengę globoti probleminio elgesio vaikus; institucinės, valdiškos globos panaikinimas; įgyvendinta jaunuolių gyvenamojo būsto kreditavimo sistema; jaunuoliams sudarytos sąlygos dirbti ir užsidirbti. O viena iš gražiausių vilčių – tapti savarankišku, savimi pasitikinčiu, visateisiu ir visaverčiu visuomenės piliečiu.

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija