Valančiukų žygis į Kauną
Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
|
Valančiukai Kaune su savo
ir tautine vėliavomis vakarėjant
Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotrauka
|
Vyskupo Motiejaus Valančiaus, tautos švietėjo,
rašytojo, blaivintojo, ganytojo, gyvenimo datos yra itin svarbios
jo idealus puoselėjančiam Vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdžiui.
Šiemet sukako 130 metų nuo šio veiklaus, kilnaus dvasininko mirties.
Ši data negalėjo likti nepastebėta jo sekėjų. Pritarus Kauno arkivyskupui
Sigitui Tamkevičiui, SJ, minėjimą nutarta surengti Kaune, mieste,
kuriame vysk. M.Valančius praleido ne vienerius gyvenimo metus,
kuriame mirė ir buvo palaidotas Arkikatedros kriptoje.
Rengiantis minėjimui, nemažai darbo įdėjo ir patys
jauniausieji sąjūdžio dalyviai valančiukai, globojami savo vadovų.
Jie piešė, lipdė, klijavo, rašė tai, kas, jų manymu, svarbiausia
jų organizacijai.
Lapkričio 25-ąją pilnas autobusas Vilniaus valančiukų
iš M.Daukšos vidurinės (vadovė mokyt. Milda Černiauskaitė), S.Stanevičiaus
vidurinės (vadovė mokyt. Nijolė Butkuvienė), A.Vienuolio pagrindinės
(vadovė mokyt. Regina Ivanauskienė), Vilniaus rajono Paberžės Verdenės
vidurinės (vadovė mokyt. Marija Mažeikienė) ir Pagirių vidurinės
Baltosios Vokės filialo (vadovė mokyt. Bronė Ušackienė) mokyklų
išdardėjo į Kauną.
Organizatoriai norėjo, kad moksleiviai kuo daugiau
sužinotų apie šį miestą, aplankytų jo žymiąsias istorines vietas.
Pirmas sustojimas Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis. Čia
vilniečiai susitiko su jau belaukiančiais Kauno Dainavos vidurinės
mokyklos (mokyklos direktorius Vytautas Kvedaraitis) ir Marijampolės
valančiukais (jų ir suaugusių blaivininkų vadovė mokyt. Regina Jadeikaitė)
bei pastarųjų kapelionu kun. Antanu Mickevičiumi. Marijampoliečių
autobusas irgi buvo pilnas.
Prie Laisvės paminklo sugiedotas Lietuvos himnas,
padėtos gėlės, deklamuoti patriotiniai posmai. Čia pat Nežinomo
kareivio kapas. Ir vėl gėlės, dainos, eilėraščiai.
Valančiukai organizuoti moksleiviai. Jų su kitais
nesupainiosi. Tvarkingai išsirikiavę, pasipuošę geltonais su žaliu
ąžuolo lapu, tvirtumo simboliu, kaklaraiščiais, nešini vėliavomis,
plakatais, jie žygiavo Laisvės alėja, skanduodami šūkius: Mes kuriame
blaivią jaunąją Lietuvą, Mūsų karalius Mindaugas, Mūsų karvedys
Vytautas Didysis, Mūsų vyskupas Motiejus Valančius ir kt.
Ne tik žygiavo, bet ir praeiviams dalijo šiemet išleistą knygelę
Saugokime vienas kitą.
Ir iš tikrųjų Vytautas Didysis tarsi laukė valančiukų.
Prie jo didingos skulptūros Laisvės alėjos ir L. Sapiegos gatvės
sankryžoje vėl skambėjo patriotiškos kalbos, dainos. Buvo prisiminta,
kad kunigaikštis nevartojo alkoholio. Kaipgi apsvaigęs būtų Lietuvą
išplėtęs nuo Baltijos iki Juodosios jūros!
Čia pat, prie paminklo, ir Kauno miesto savivaldybės
pastatas. Prie jo sustoję valančiukai ir valančininkai padėkojo
už vysk. M.Valančiaus pagerbimą paminklu, bet paragino savivaldybę
išlaikyti jos mero duotą žodį Kauno arkivyskupui S.Tamkevičiui
perkelti vysk. M.Valančiaus paminklą į garbingiausią vietą prie
Arkikatedros.
O štai ir Muzikinio teatro sodelis, Romo Kalantos
susideginimo vieta, pažymėta originaliu paminklu, ant kurio taip
pat padėtos gėlės.
Gėlės atsirado ir prie įėjimo į Arkikatedros vyskupų
kriptą, kurioje palaidotas ir vysk. M.Valančius, bei ant postamento
vos prieš trejetą mėnesių prie Kauno kunigų seminarijos pastatyto
paminklo vysk. M.Valančiui.
Šalia Kauno kunigų seminarijos Švč. Trejybės bažnyčios
valančiukus pasitiko Kauno arkivyskupas S.Tamkevičius ir maloniai
pakvietė į vidų. Bemat prisipildė jauki bažnyčia. Norintiems atsisėsti
teko gerokai susispausti. Šv. Mišias celebravo, ne vieną mielą žodį
tarė arkiv. S.Tamkevičius. Kartu dalyvavo arkivyskupo generalvikaras
vysk. Jonas Ivanauskas ir kiti kunigai. Giedojo seminaristų choras.
Vysk. J.Ivanauskas pasakė įsimintiną pamokslą.
Svetinga buvo Kauno arkivyskupijos kurijos pastogė.
Trumpas, įtaigus vysk. J.Ivanausko žodis, seminaristų montažas,
sukurtas iš vysk. M.Valančiaus rašytinio palikimo, klierikų choro,
vadovaujamo Vitos Vaitkevičienės, atliekamos dainos. Vytauto Didžiojo
universiteto profesorius Egidijus Aleksandravičius nuoširdžiai kalbėjo
apie tai, kaip reikia ir šiandien nepamiršti vysk. M.Valančiaus
priesakų dirbti, šviestis, mokytis. O didis vyskupe, Tu sėjai sėklą,
ji sudygo, žiūrėdamas į pilną salę valančiukų, džiaugėsi jų kapelionas
kun. A.Mickevičius.
Visa tai buvo nauja, įdomu, patrauklu. Niekam
nekilo noras pabaksnoti draugą ar paplepėti. Vaikų akys degė smalsumu
ir noru sužinoti dar ką nors negirdėta. Tačiau mokinių dėmesiu organizatoriai
nepiktnaudžiavo. Visi buvo pakviesti prie vaišių stalo.
Kai paklausėme valančiukų, kas tą dieną jiems
labiausiai patiko Kaune, nė vienas negalėjo atsakyti. Tik po kelių
dienų, kai susiklostė įspūdžiai, daugeliui atrodė, kad svarbiausia,
ką patyrė, buvo vyskupų, kunigų, klierikų parodytas dėmesys. Valančiukai
į savo mokyklas sugrįžo ne tik daug pamatę ir sužinoję, bet ir pajutę
savo vertę. Juk jie eina geru, teisingu Lietuvos keliu, kitiems
rodydami blaivystės, doros, santūros pavyzdį.
© 2005 "XXI amžius"
|