Krikščioniškumo mokykla
Kun. Kazimieras Ambrasas, SJ
Kas gi ten aukso spindulius beria,
Ko taip nušvito rytai ateities?
Širdys it rasą gaivinančią geria,
Sieloj tvirtybė ir galia vilties.
Ateitininkų
himnas,
žodžiai
J.Tilvyčio-Žalvarnio
Kiekvienais metais keliskart kuris nors Lietuvos
miestas ar bažnytkaimis sulaukia linksmų ir judrių svečių būrio.
Tai Moksleivių ateitininkų sąjungos (MAS) rengiamos pavasario,
vasaros ir žiemos stovyklos, kurias šis iš įvairių mūsų krašto rajonų
suvažiavęs jaunimas vadina akademijomis. Šįkart moksleivių ateitininkų
žiemos akademijai Moksleivių ateitininkų sąjungos valdyba pasirinko
ant Nemuno kranto prisiglaudusius Prienus, kur per moksleivių atostogas
pačioje praėjusių metų pabaigoje ir Naujųjų pradžioje (2005 12 27-2006
01 01) Žiburio gimnazijoje buvo surengtas šis jaunųjų sąskrydis,
pasirinkęs temą Manyje yra Kristaus tiesa (2 Kor 11,10). Peržiūrėjus
žiemos akademijos programą ir jos visus renginius, gerai išryškėja
ateitininkų veiklos užmojai, nes į šias akademijas ateitininkai
kviečiasi įvairių teologų, istorikų, kunigų, sociologų, politologų,
kalbininkų ir kitų sričių paskaitininkų, kurie čia susirinkusį
jaunimą iš tikrųjų daugiausia supažindina ne tik su krikščioniškos
ideologijos, svarbiausiais ir aktualiausiais katechezės pagrindais,
bet ir su aktualiais šiuolaikiniais religijotyros, demokratijos
ir kitais būtinais nūdienos politikos, kultūros, meno ir kultūros
reiškiniais. Į Prienus 2005 metų pabaigoje suvažiavę ateitininkai
sulaukė ne tik vieno iš savo vadų Vyganto Malinausko, Šv.Jono kongregacijos
brolio Stepono, prof. Eglės Laumenskaitės, Kauno jėzuitų gimnazijos
mokytojo Aurimo Šukio, mons. Juozo Užupio, bet ir Antano Saulaičio,
SJ, pasakojusio apie ekumenizmą ir diskriminaciją, Viešvėnų parapijos
klebono kun. Kęstučio Pajaujo, Vytauto Sadausko, SJ, Dievo Gailestingumo
šventovės rektoriaus kun.Vaido Vaišvilo, Gyvenimo ir tikėjimo instituto
darbuotojos teologijos magistrės Virginijos Malinauskienės ir kitų.
Dabar kai kuriose Lietuvos mokyklose dėl žalingos kompiuterių įtakos,
mokytojų nereiklumo, tautinės savimonės susilpnėjimo, laicistinės
pažiūros į pareigą ir darbą pastebimai smunka lietuvių kalbos, ypač
rašybos lygis, kai nemaža mokyklas baigusių abiturientų nemoka ne
vien žodžiu, bet ypač raštu laisvai dėstyti savo minčių, vis mažiau
paiso lietuvių kalbos rašybos dalykų, ateitininkai šioje žiemos
sesijoje sumanė net dvi paskaitas surengti labai aktualiam rašinių
rašymui.
Į Prienus iš Pandėlio, Šiaulių, Kauno, Vilniaus,
Nemakščių, Klaipėdos ir iš kitų vietų susirinkęs mokyklinis jaunimas
ne tik sėmėsi įdomių, krikščioniškai dvasiai reikalingų formuoti
naudingų žinių, bet ir sportavo, muzikavo, patys mokėsi giesmių,
dainų, žaidimų, kiekvienas stengėsi ko nors savo naujuosius bičiulius
išmokyti, pasidalyti savo patirtimi, savo vaidybiniais, eilių deklamavimo
ar kitais sugebėjimais.
Ypatingai vertintini į panemunę savo žiemos atostogų
dalį praleisti atvažiavusiųjų pasižadėjimai, kurie ne tik išspausdinti
šios akademijos programoje ir buvo išdalyti kiekvienam dalyviui,
bet ir jų buvo stengiamasi laikytis. Štai kokie tie pažadai: atvykau
aktyviai dalyvauti visose paskaitose, nuoširdžiai gilintis į dėstomą
temą, drąsiai klausti vadovų ir paskaitininkų, jeigu kiltų kokių
klausimų. Kad šioje akademijoje vyrautų graži ir pavyzdinga ateitininkiška
dvasia. Ateitininkai kapeliono ir visų savo bičiulių akivaizdoje
tvirtai pasižadėjo: NE - NIKOTINUI, NARKOTIKAMS, ALKOHOLIUI, NESKAISTUMUI.
Be to, pasižadėjo gerbti žmonių teisę į privačią nuosavybę, berniukai
nutarė nelankyti mergaičių, o mergaitės - berniukų kambarių, būti
punktualūs ir kūrybiškai dalyvauti visoje programoje, vieni, be
vadovų žinios, nepalikti akademijos, neniokoti turto, rūpintis savo
ir draugų sveikata. Ateitininkai, būdami Prienuose, tikrai stengėsi
ne tik laikytis šių savo pažadų, bet ir aplankė nemaža daugiavaikių
šeimų, nunešė dovanėlių vaikams ir į anapus Nemuno, Birštono pusėje,
įsikūrusius senelių namus. Su jais kalbėjosi palatose, pajuokavo,
jiems salėje padainavo ir pagiedojo kalėdinių giesmių.
Tiesą pasakius, man pačiam šiemet naujametinės
šventės buvo kiek neįprastos. Mat jau kiek laiko atpratęs nuo įvairių
stovyklų ir jaunatviško šurmulio, bemaž savaitę gyvenau Prienuose,
Žiburio gimnazijoje, prie pat Nemuno, kuris aiškiai buvo matomas
iš vieno mokyklos kabineto. Čia buvau apgyvendintas kartu su kamuoliais,
visokiais sportiniais trofėjais, taurėmis, prizais ir laimėjimais.
Buvau šio nemažo moksleivių ir jaunimo būrio kapelionas. Taigi noromis
nenoromis turėjau progos susipažinti su moksleivių ateitininkų akademija,
kur buvo skaitomos paskaitos, organizuojami įvairūs renginiai, žaidimai,
priemonės. Kasdien prie stalo ir bažnyčioje melsdavomės, giedodavome
giesmes, jiems sakydavau pamokslus, klausiau išpažinčių, net padedamas
veiklaus jaunimo, gabaus saviveiklinių pjesių režisieriaus vikaro
kun.Ryčio Baltrušaičio. Į Prienus susirinko gražus būrys tikinčių
ir puikių moksleivių, nuo pat mažumės, kiti dar visai neseniai pradėjusių
religine mintimi įprasmintą gyvenimą. Kai lauke poškėjo saliutai,
švietė raketos, trinksėjo naujametinės salvės, liejosi šampanas,
šis būrys kartu su prieniškiais parapijiečiais, kurie čia garbino
Švenčiausiąjį Sakramentą, prieblandoje, žvakių šviesoje, muzikos
pritariamas, savo skambiais balsais bažnyčioje iš visos širdies
garbino Dievą: Te Deum laudamus... (Tave, Dieve, garbiname...)
O paskui, po pamaldų, spaudė vieni kitiems rankas, pasveikino bažnyčion
susirinkusius žmones su atėjusiais Naujaisiais metais. Žmonės dėkojo,
džiaugėsi, kad toks gražus jaunimo būrys Naujųjų metų išvakarėse
nešaukė kur nors restorane, nedaužė butelių, namų langų, bet kartu
su jais malda ir nuoširdžia padėka pagarbino Viešpatį, visi priėmė
Jį į savo širdį ir grįžo į savo mokyklą, kurioje jau kelios dienos
jie mokėsi mąstyti, melstis, šnekėti ir klausytis profesorių, paskaitininkų
apie Šventąjį Raštą, apie toleranciją, ekumenizmą, apie savo tėvynę,
auką ir ateitį Visa atnaujinkime Kristuje.
Prienai
© 2006 XXI amžius
|