Kaip spręsime Karaliaučiaus krašto problemas?

Artėjant Lietuvos stojimui į Europos Sąjungą ir NATO, tampa vis aktualesnis klausimas: kas bus su Karaliaučiaus kraštu, turinčiu ilgą sausumos sieną su Lietuva (per 300 km), Lenkija (per 250 km) ir Baltijos jūra? Ieškant atsakymo į šį klausimą, spalio 19-20 dienomis Vilniuje buvo surengta tarptautinė konferencija "Neišspręstos Karaliaučiaus krašto problemos". Pranešimus skaitė Lietuvos, Rusijos, Karaliaučiaus, Latvijos, Estijos, Vokietijos mokslininkai, šio krašto tyrinėtojai ir žinovai. Konferenciją organizavo Mažosios Lietuvos reikalų taryba (pirmininkas Vytautas Šilas).
Istorikų teigimu, Karaliaučiaus kraštas - tai senos baltų žemės. Jos nuo XVI a. pradžios vadintos Mažąja Lietuva; vokiečių istoriografijoje labiau mėgtas Prūsų Lietuvos pavadinimas. Dr. Algirdas Matulevičius teigė: "Mažąją ir Didžiąją Lietuvą šimtmečiais jungė prekybiniai, kultūriniai, tautiniai ryšiai, kalbos, dvasinis bendrumas, prūsų ir lietuvių raštijos, lietuvių religinės ir pasaulietinės literatūros, folkloro, kultūros ištakos ir suklestėjimas. Įkurtas seniausias Vidurio Europos šiaurėje ir rytuose protestantiškas Karaliaučiaus universitetas (1544) su pirmąja Lietuvių kalbos katedra (1718). Jau XVIII a. viduryje Karaliaučiaus krašte buvo gausu lietuviškų pradžios mokyklų, vėliau steigiamos seminarijos, rengusios lietuvių kalbos mokytojus. Nuo XVI a. lietuviškų parapijų bažnyčiose pamokslai sakyti lietuvių kalba. Manoma, kad tuo metu Karaliaučiuje gyveno pusė vokiečių, kita pusė - tai prūsai, lietuvninkai, lenkai. Kai Rusijos imperijos valdžia 40 metų (1864-1904) Didžiojoje Lietuvoje buvo uždraudusi lietuvišką spaudą, Mažoji Lietuva padėjo savo sesei išlikti. Šimtai knygnešių slapta per sieną gabeno Karaliaučiaus krašto poligrafijos įmonėse (daugiausia Mažosios Lietuvos sostinėje Tilžėje, Ragainėje, Bitėnuose) išspausdintą religinę ir pasaulietinę literatūrą; čia išleisti ir pirmieji lietuviški Didžiosios Lietuvos tautinio atgimimo spaudiniai "Aušra" ir "Varpas". Spaudos ir spaustuvių gausa Karaliaučiaus kraštas XIX a. - XX a. pirmojoje pusėje neturėjo lygių Europoje. Lygiai kaip ir lietuviškų organizacijų gausa. Karaliaučius buvo ne tik Mažosios Lietuvos, bet ir bendras lietuvių kultūros, mokslo centras, dėl pirmenybės varžęsis su Vilniumi".
Nenuostabu, kad XX a. pradžioje prasidėjus tautų išsivadavimo sąjūdžiui, Mažosios Lietuvos tautinė taryba 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžėje paskelbė aktą. Jame rašoma: "Atsižvelgdami į tai, kad viskas, kas yra, turi teisę gyvuoti, ir į tai, kad mes Lietuviai čionai Prūsų Lietuvoje gyvenantieji sudarome šito krašto dauguomenę, reikalaujame mes, remdamies ant Vilsono Tautų paties apsisprendimo teisės, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada, visas savo jėgas už įvykdymą minėtojo siekio pašvęsti".
Deja, Mažosios Lietuvos tautinę tarybą sudariusiems ir 24 parašais patvirtinusiems šį aktą šviesuoliams nebuvo lemta savo sumanymo įgyvendinti. Mažoji Lietuva prie Didžiosios Lietuvos, išsikovojusios suverenitetą, priglausta nebuvo. 1923 metų sausį prie Didžiosios Lietuvos buvo priglaustas tik Klaipėdos kraštas - lietuviškiausioji Mažosios Lietuvos dalis. Kiti, Vokietijoje įsigalėjus hitleriniam nacizmui, anot dr. A.Matulevičiaus, "buvo itin persekiojami, žeminami, uždraustos jų visuomeninės organizacijos, spauda".
Dar didesnis genocidas šio krašto žmonių laukė karo ir pokario metais. Apie tai bylojo Mažosios Lietuvos reikalų tarybos vicepirmininko Petro Ciziko pranešimas. "Iš visų genocidų, kuriuos patyrė Mažoji Lietuva, buvo pats baisiausias paskutinysis - sovietinis - genocidas. Pagrindinė Mažosios Lietuvos teritorija - Karaliaučiaus kraštas neteko visų savo ikitolinių gyventojų, visų savo žemės vardų ir buvo apgyvendintas svetimos kultūros kolonistais", - sakė prelegentas.
1945 m. rugpjūčio 2-osios Potsdamo susitarimo rezultatas (Karaliaučiaus kraštas laikinai, tai yra 50 metų, atiduotas Sovietų Sąjungai) šiandien atrodo nelogiškas, neįžvalgus, net absurdiškas. Tas "laikinai" jau baigėsi 1995 metais, bet iki šiol niekas nepasikeitė - Karaliaučiaus kraštas tebėra Rusijos sudėtinė dalis. Bet jis yra, anot prof. Antano Makštučio, "Europos Sąjungos ir NATO teritorijų įtakos sferoje, kurią jau reglamentuoja tarptautinių normatyvinių aktų sistema. Istoriškai Karaliaučiaus kraštui kaimyninės valstybės yra artimos, tačiau šio krašto politinis statusas Europoje kelia daug politinių, ekonominių, socialinių problemų ir pirmiausia Lietuvai, Lenkijai bei Baltijos jūros regiono valstybėms".
Prof. A.Makštutis įvardijo Karaliaučiaus kraštui būdingus požymius. Tai griežtas sienų režimas; teritorijos militarizavimas; bendradarbiavimo saugumui padidinto pavojingumo zona; žmonių, civilinio ir karinio tranzito per Lietuvos Respublikos teritoriją grėsmės; karinių pratybų Baltijos jūroje nuolatinis rengimas; Maskvos derybų su ES, JAV ir kitomis valstybėmis objektas; JAV politikos Europoje objektas; ES politikos Europoje objektas; NATO politikos Europoje objektas; Lenkijos politinių, ekonominių, socialinių santykių objektas; Lietuvos Respublikos politinių, ekonominių, socialinių santykių objektas.
Savaime kyla klausimas, kuo Lietuva gali prisidėti, sprendžiant Karaliaučiaus krašto problemas.
Prof. A.Makštučio nuomone, "Lietuva, kaip ir Vokietija ar Lenkija, pagal tarptautinių normatyvinių aktų sistemą negali pretenduoti į Karaliaučiaus krašto, kaip Rusijos Federacijos subjekto - Kaliningrado srities, teritorinį vientisumą ar reikšti politines, ekonomines, socialines pretenzijas. Visus iškilusius klausimus privalo spręsti pagal tarptautinę teisę. Lietuvos Respublikos ir Karaliaučiaus krašto bei kitų kaimyninių valstybių tikslas yra bendradarbiavimo saugumo didinimas Baltijos jūros regione plėtojant tarptautinių normatyvinių aktų sistemą Europoje bei pasaulyje".
Ir dar. Lietuva, kaip kaimyninė suvereni valstybė ir šio krašto kaimynė, gali suformuluoti kai kurias įžvalgas, kurios bus vertingos kitiems tarptautiniams susitarimams. Spaudos konferencijoje Vytautas Šilas žurnalistams sakė: "Konferencijos uždaviniai buvo: įvardyti problemas, parodyti jų kilmę, numatyti sprendimo būdus, padrąsinti politikus kelti šiuos aktualius klausimus".
Tarptautinė konferencija "Neišspręstos Karaliaučiaus krašto problemos" baigiamojo posėdžio konsensusu priėmė šias išvadas:

1. Karaliaučiaus kraštas, turėdamas visai kitokią istorinę praeitį negu etninė Rusija ir nebūdamas teritoriškai susijęs su ja, turi būti traktuojamas kaip specifinis centrinės Europos regionas su visomis iš to sekančiomis išvadomis.

2. Karaliaučiaus kraštas yra baltų, ne tik prūsų, bet ir lietuvių etninė žemė, kurioje lietuviai turi istorinio palikimo, lietuvių diasporos palaikymo, saugumo bei ekologinių interesų, todėl Lietuva turi moralinę pareigą pagal išgales dalyvauti formuojant Karaliaučiaus krašto ateitį.

3. Istoriniai Karaliaučiaus krašto ir Lietuvos valstybės ryšiai ir jų geopolitinė padėtis įpareigoja abi puses plėsti ekonominius, kultūrinius ir dalykinius ryšius, imtis žingsnių, kad, Lietuvai atėjus į Europos Sąjungą, Karaliaučiaus kraštas nebūtų izoliuotas.

4. Karaliaučiaus krašto ateitis ir patrauklumas priklauso nuo Rusijos pasiryžimo besąlygiškai demilitarizuoti šį kraštą. Norint paskatinti Rusiją šiam žingsniui, Baltijos regiono valstybės turėtų įsipareigoti, kad NATO pajėgos jokiomis aplinkybėmis nebūtų įvestos į šį kraštą.

5. Karaliaučiaus krašte įvykdytas sovietinis Mažosios Lietuvos genocidas yra neturintis senaties termino karinis nusikaltimas ir nusikaltimas žmogiškumui. Lietuva turi iškelti šį faktą, o Rusija - pripažinti ir atsiprašyti už 1944-1947 m. įvykdytą sovietinį genocidą.

6. Daugelį amžių gyvavę Karaliaučiaus krašto vietovardžiai ir vandenvardžiai yra vertingas pasaulinės reikšmės kultūrinis paminklas. Rusija turėtų pradėti Karaliaučiaus krašto toponimų atstatymo procesą, jį pradėjusi Kristijono Donelaičio Tolminkiemiu ir į UNESCO paminklų sąrašą jau įtraukta Kuršių nerija.

7. Karaliaučiaus krašto karinis ir pramoninis potencialas kelia nuolatinį pavojų Baltijos jūros regiono valstybių ekologiniam saugumui.

8. Lietuvos Respublikos politikai yra raginami nedelsiant imtis žygių, kad artimiausiais metais būtų sušaukta Potsdamo susitarimu numatyta tarptautinė konferencija Karaliaučiaus krašto statusui nuspręsti, kuri tai padarytų įvertinusi Mažosios Lietuvos lietuvių reikalavimus ir Lietuvos valstybės interesus.

9. Konferencijos išvados turi būti pateiktos Baltijos valstybių ir Europos šalių vyriausybėms, paskelbtos Lietuvos spaudoje.

Išvadas savo parašu patvirtino Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas, konferencijos rengimo komiteto pirmininkas Vytautas Šilas.

Aldona KAČERAUSKIENĖ

© 2001 "XXI amžius"