Atgal į praeitį

Būkime realistai, pragmatikai. Šiuos žodžius dabartinis Premjeras kartoja nuo Atgimimo laikų. A.Brazauskas ir vienoje savo knygoje rašė, kad jo vadovautoje komunistų partijoje idėjinių komunistų tebuvo tik vienas kitas, o visi kiti buvo realistai. Žinoma, A.Brazauskas pats nerašė šio savo kūrinio, tačiau turbūt perskaitė, ką parašė samdyti raštininkai. Tad kas gi buvo ir yra tie realistai? Tai žmonės, norėję būti tik valdžioje, pasirūpinti iš iždo savo kišene. Galima galvą dėti, kad jie, skelbiant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, netikėjo nė vienu prof. V.Landsbergio žodžiu apie valstybingumą, sąžinę, prigimtinę teisę... Jie įšoko į nepriklausomybės traukinį, važiavusį jėgomis kitų žmonių - Atgimimo metų juodadarbių, don kichotų, idealistų, romantikų, žodžiu, dabar vadinamų "mulkiais". Nes jiems buvo svarbu ne atsisėsti valdžios kėdėn, o tik pasiekti nepriklausomybę. Kur dabar tie idealistai? Vieni nutilo, užsidarė, nuleido sparnus, nudžiūvo jų lapai ir šaknys, susidūrus su tikrove, netikrais pažadais ir netikromis ašaromis, netikra laisve. Tačiau nepasikeitė žmonės, kurie dešimtmečius be Maskvos nieko patys nedrįsdavo spręsti. Juk koks bebūtų tvirtas liūtas, vilkas ar kitas koks laukinis žvėris, bet iš rankos šertas ir paleistas į laisvę jis pražus, nes laisvė - baugi.