Istorinė tiesa skinasi kelią į šviesą
Šakių rajono apylinkės prokuratūroje
pirmą kartą iškelta baudžiamoji byla dėl Lietuvos gyventojų genocido.
Ją tyrę prokurorai apklausė per 50 asmenų. Parodymus šioje byloje
davė ir Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Endriukaitis.
Šiuo metu byla perduota Kauno apygardos teismui. Kaltinimai pateikti
Vytautui Vasiliauskui, gyvenančiam Tauragėje (pokario metais jis
buvo Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos Kauno srities
Šakių rajono skyriaus operatyvinis įgaliotinis), ir Martinai Žukaitienei,
gyvenančiai Griškabūdyje, Šakių rajone, buvusiai saugumo agentei,
turėjusiai agentūrinį slapyvardį "Ramutė". Kaltinami
genocidu dar penki asmenys. Tačiau jų likimai ir gyvenamos vietos
nustatinėjamos.
Nepanorę vergauti
Broliai Jonas ir Antanas Aštrauskai,
kilę iš Prūselių kaimo Šakių rajone, nesusitaikė su mintimi vergauti
okupantui. J.Aštrauskas atsisakė tarnauti sovietinėje armijoje,
todėl 1944 metais buvo suimtas ir uždarytas į Griškabūdžio kalėjimą.
Jo brolis Antanas tą pačią dieną pradėjo slapstytis miške. Po
kelių mėnesių Jonui pavyko pabėgti iš kalėjimo, ir Aštrauskai
prisidėjo prie kitų partizanų, veikusių Šakių rajone, Žalgirio,
vėliau - Pankliškių miške. Čia jie davė partizano priesaiką. Jonas
turėjo slapyvardžius "Arklys" ir "Siaubas",
Antanas - "Briedis" ir "Viršila". Nuo 1952
metų broliai Aštrauskai slapstėsi Žalgirio miške, kur 1953 metais
ir buvo nužudyti.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Aštrauskai buvo pripažinti ginkluoto
pasipriešinimo dalyviais, jiems po mirties suteiktas kario savanorio
statusas. Partizanų žūties vietoje Žalgirio miške Lietuvos gyventojų
genocido ir rezistencijos tyrimo centro lėšomis pastatytas paminklas.
Apie partizanų brolių Aštrauskų pagerbimo iškilmes Žalgirio miške
"XXI amžius" rašė 1999 metais.
Buvo išduoti
Atliekant tyrimą paaiškėjo, kad M.Žukaitienė
dažnai aplankydavo brolius Aštrauskus jų bunkeryje. Per 1952 metų
Kalėdas ji taip pat aplankė brolius, nunešė jiems lauktuvių. Tačiau
tą kartą moteris su broliais, kurių vienas buvo jos mylimasis,
susipyko ir nutarė išduoti juos saugumiečiams. Atvykusi pas MGB
Kauno srities Šakių skyriaus viršininką Nikolajų Minakovą, ji
pareiškė žinanti, kur slepiasi broliai Aštrauskai. Už informaciją
moteris paprašė dviejų tūkstančių rublių, kurie po "operacijos"
jai buvo sumokėti. V.Vasiliauskas Šakių rajono MGB skyriuje pradėjo
dirbti 1952 metais. Tada jis ir sužinojo, kad miškuose slapstosi
broliai Aštrauskai. Tiek V.Vasiliauskas, tiek M.Žukaitienė neneigia,
kad toks faktas buvęs, tačiau mano, kad jiems pareikšti kaltinimai
- nepagrįsti.
"Operacija" - partizanams
sunaikinti
1953 m. sausio 2 d. ant kojų buvo
sukeltos didžiulės MGB pajėgos. V.Vasiliausko duomenimis, tą dieną
Valenčiūnų link pajudėjo trys dengti sunkvežimiai. Juose - apie
80 kareivių, apsiginklavusių kulkosvaidžiais, karabinais, automatais
ir granatomis. Į operaciją vyko V.Vasiliauskas, N.Minakovas bei
"Ramutė". Pravažiavę Valenčiūnų kaimą, sunkvežimiai
sustojo. Visi operacijos dalyviai ėjo vorele, o jos priekyje -
moteris. V.Vasiliauskas prisimena, kad jis su "Ramute"
ir N.Minakovu buvo kiek tolėliau, kai išgirdo keletą pavienių
šūvių ir ilgą automato seriją, po poros minučių - granatos sprogimą.
Pasak V.Vasiliausko, iš tos vietos, kur jie stovėjo, nesimatė
bunkerio nei kas šaudė. Po penkių minučių atėjęs kuopos vadas
pranešė, kad partizanai likviduoti. Po "operacijos"
V.Vasiliauskas, kapitono lieptas, "Ramutę" palydėjo
namo.
Bylą tirs teismas
V.Vasiliauskui pareikštas kaltinimas
dėl Lietuvos gyventojų genocido, o M.Žukaitienei - padėjimu vykdyti
genocidą. Abu kaltinamieji yra pensininkai, II grupės invalidai.
Nors jie savo kaltės nepripažįsta, tačiau ją rodo liudytojų parodymai,
dokumentai iš Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro
bei kitų Lietuvos visuomeninių organizacijų archyvų.
Dukra siekia tiesos
"Aš nenoriu keršto, noriu, kad
tikrieji kaltininkai būtų įvardinti, kad istorinė tiesa būtų atskleista",
- sakė "XXI amžiaus" korespondentei Jono Aštrausko dukra
Martina Bikuličienė. Ji pasiryžusi atskleisti visą tiesą apie
tėvą, kurio rankų glamonių ir širdies šilumos taip ilgėjosi nuo
kūdikystės. Už tėvo laisvės idealą jos su motina sumokėjo klajoklių
dalia: vis kėlėsi iš vienos vietos į kitą, Martina net svetima
pavarde buvo pavadinta ir visą laiką jautė nerimą. Bet tai ne
tik asmeninė Martinos šeimos tragedija, tai priklauso ir Lietuvos
istorijai.
Angelė BUŠKEVIČIENĖ
Šakių rajonas
© 2001 "XXI amžius"