Atgal į praeitį

Būkime realistai, pragmatikai. Šiuos žodžius dabartinis Premjeras kartoja nuo Atgimimo laikų. A.Brazauskas ir vienoje savo knygoje rašė, kad jo vadovautoje komunistų partijoje idėjinių komunistų tebuvo tik vienas kitas, o visi kiti buvo realistai. Žinoma, A.Brazauskas pats nerašė šio savo kūrinio, tačiau turbūt perskaitė, ką parašė samdyti raštininkai. Tad kas gi buvo ir yra tie realistai? Tai žmonės, norėję būti tik valdžioje, pasirūpinti iš iždo savo kišene. Galima galvą dėti, kad jie, skelbiant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, netikėjo nė vienu prof. V.Landsbergio žodžiu apie valstybingumą, sąžinę, prigimtinę teisę... Jie įšoko į nepriklausomybės traukinį, važiavusį jėgomis kitų žmonių - Atgimimo metų juodadarbių, don kichotų, idealistų, romantikų, žodžiu, dabar vadinamų "mulkiais". Nes jiems buvo svarbu ne atsisėsti valdžios kėdėn, o tik pasiekti nepriklausomybę. Kur dabar tie idealistai? Vieni nutilo, užsidarė, nuleido sparnus, nudžiūvo jų lapai ir šaknys, susidūrus su tikrove, netikrais pažadais ir netikromis ašaromis, netikra laisve. Tačiau nepasikeitė žmonės, kurie dešimtmečius be Maskvos nieko patys nedrįsdavo spręsti. Juk koks bebūtų tvirtas liūtas, vilkas ar kitas koks laukinis žvėris, bet iš rankos šertas ir paleistas į laisvę jis pražus, nes laisvė - baugi.
Tačiau vis dėlto tie Atgimimo laikų idealistai guodžiasi tik tuo, kad žmonės, dar vakar šaipęsi (ir tebesišaipantys) iš nepriklausomybės, šiandien tarsi tarnauja tai nepriklausomybei. Tačiau ta paguoda - labai nedidelė. Lietuva - stebuklų kraštas. Kas gi gali prieštarauti tam, kad neokomunistus išrinko tauta, o su tauta nesiginčijama? Juk valdžia pagal visus demokratijos kriterijus išrinkta... Tačiau reikia turėti galvoje, kad kitose šalyse už tavo nugaros nėra tokių tamsių praeities koridorių. Ar galima buvo įsivaizduoti, kad kadenciją baigęs Prezidentas, dabartinis Premjeras, kurio pirmtakai atėmė iš Lietuvos nepriklausomybę, teikia ordinus savanoriui ar partizanui, kurie gynė tą nepriklausomybę? Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo daugelis žmonių prašydavo politikų: jūs tik nesipeškite, apsikabinkite, dirbkite visi Tėvynės labui. Tačiau kaip teisuoliui ir vagiui susitarti? Demokratija juk atsiranda ne tada, kai susimirksi, sudaro sandorį plėšikai ir teisuoliai. Demokratija yra teisingumu grįsta tvarka, aiškios, Dešimčia Dievo įsakymų matuojamos žaidimo taisyklės.
Spaudoje, radijo laidose žmonės nepaliauja klausti: kaip atskirti gerą žmogų? Esą nereikia kreipti dėmesio į tai, ką žmogus kalba, svarbu tai, ką jis daro. O jeigu žmogus labai gerai kalba arba, pavyzdžiui, gydytojas labai gerai operuoja, bet didelius kyšius ima? Be kyšių neoperuojama? Vertybės dabar sumaišytos, ir vis labiau įsigali nuomonė, jog geras, teisingas žmogus - kvailys. Būtina ieškoti to priežasčių. Tik motyvas, priežastis, kodėl žmogus taip daro, gali nulemti, ar žmogus yra doras. Jeigu jam nepriklausomybė reikalinga tik tam, kad su "grupe draugų" apiplėštų, pasidalintų valstybės turtą, tai kas iš to, kai tu su draugais stropiai smilkai smilkalus nepriklausomybei? Arba vardan ko gyvena koneveikiamas V.Landsbergis? Kokie jo nepriklausomybės motyvai? Negi nebūtos pilys Šveicarijoje? Juokinga. Viena Sąjūdžio laikų juodadarbių neseniai sakė nejaučianti jokių blogų jausmų nė vienam tos partijos žmogui. Jai jų gaila lygiai taip pat, kaip ir visų mūsų Lietuvoje, o susišnekėti galima nebent tada, kai labai aiškiai žinome priežastis, kodėl vieni ir kiti esame tokie. Tik kas išsiaiškins? Juk nemažai piliečių nori manyti, kad ir A.Brazauskas, ir V.Landsbergis vienodai graužiasi naktimis dėl Lietuvos, netgi Č.Juršėnas ar V.Andriukaitis daro tą patį. Daugelis nori tuo tikėti, bet tokių - vis mažiau.
Ir kaip patikėsi, jeigu partijos, vėl atsidūrusios valdžioje, nariai elgiasi lygiai taip pat, kaip jų pirmtakai bolševikai, kaip mokė Marksas ir Leninas. Nors netgi buvęs SSKP Centro komiteto politbiuro narys Aleksandras Jakovlevas, vadovavęs SSKP CK Propagandos skyriui, vėliau pavadintas "perestroikos architektu", šiomis dienomis Maskvos savaitraštyje "Literaturnaja gazeta" rašė, kad didžiajai daugumai tų komunistų vadų marksizmas buvo tamsus miškas, o kalbėti apie tai, kad tie vedliai ką nors nusimanė apie šviesią komunizmo ateitį, net neverta. Buvo tik naudojami įvairiausi ritualai, siekiant pademonstruoti, kad vadų pažiūros yra tvirtos ir jie jomis vadovaujasi. Pasak A.Jakovlevo, nieko panašaus nebuvo, iš aukštų tribūnų skelbti tiktai žodžiai apie "istorinę proletariato misiją". Niekas nesako, kad Lietuvos komunistai nestudijavo Markso ir Lenino. Ypač vienas iš jų ideologinių ramsčių ir šio "mokslo" aiškintojų Č.Juršėnas. Tai gal jis galėtų pasakyti, ką reiškia Markso dogma, jog "proletarinė revoliucija yra istorijos lokomotyvas", arba jo teiginys, jog pasiekti harmoniją žmonių santykiuose galima tik laimėjus vienos klasės kovą prieš kitą iki visiško tos klasės sunaikinimo. Nieko sau harmonija!
Argi nepanašiai dabar elgiasi komunistų palikuonys Lietuvoje? Argi nesivadovaujama bolševikų vadų nurodymais, jog, norint paimti ir išlaikyti valdžią, be geležinkelių, pašto, telegrafo, pirmiausia reikia perimti informacijos priemones? Tą vadinamieji socialdemokratai ir daro, užsimoję perimti Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją. Pasirodo, ir to maža. Kaip žinoma, po svarstymo Seimas pritarė Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko A.Syso pasiūlymui panaikinti prieš porą metų priimtą įstatymo nuostatą valstybės lėšomis privalomuoju socialiniu draudimu drausti religinių bendruomenių dvasininkus ir vienuolius. Pasak A.Syso, tokia įstatymo nuostata pažeidžia Konstituciją. Tiesa, Konservatorių frakcijos prašymu šios pataisos priėmimas trumpam atidėtas, leidžiant Vyskupų Konferencijos vadovams susitikti su Seimo ir Vyriausybės vadovais. Daugelio, ne tik Konservatorių frakcijos narių, nuomone, tokia A.Syso ir jo bendraminčių iniciatyva yra dalies neišdavusių principų neokomunistų sąmokslas prieš savo vadą A.Brazauską. Kaip teigė Seimo narys A.Vidžiūnas, Konservatorių frakcija netiki, "jog A.Brazauskas yra tiek dviveidis, kad jo partija gali už jo nugaros siūlyti šitokius projektus, kai jis pats sako jausmingus žodžius prie kunigų kapų. (...) Manoma, kad A.Sysas, atstovaujantis V.Andriukaičio sparnui, nori A.Brazauskui pakišti dar vieną kiaulę".
Tas pats partinių ir "nepartinių" blokas užsiėmė netgi sporto reikalų tvarkymu. Pažvelkime tik į kai kurių sporto šakų federacijų vadovus. Štai A.Sysas vadovauja Orientavimosi sporto federacijai - yra jos prezidentas. Kitas iškilusis socialdemokratas Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas A.Butkevičius yra Sunkiosios atletikos federacijos prezidentas, o Beisbolo feredacijoje prezidentauja K.Bobelis...
Bet ir to maža. Č.Juršėnas užsimojo skubiai pakeisti Seimo Statutą, kad būtų panaikinta opozicijos vadovo pareigybė. Visiškai suprantamas Č.Juršėno ir partijos noras neleisti opozicijos atstovams dalyvauti parlamento valdybos darbe. Mat opozicijos lyderis, pagal dabar galiojantį Statutą įeinantis į Seimo valdybą, turi pirmumo teisę užduoti klausimus pranešėjams, siūlyti ir teikti pataisas bei įstatymų projektus. O šito valdantieji negali leisti. Jų nuomone, svarstyti ir priimti gali tik savi, patikrinti neokomunistai. Taigi nei Premjeras, nei jo partijos pavaldiniai nekeičia savo pažiūrų ir politikos.
Ypač neblėsta neapykanta politiniams kaliniams ir tremtiniams. Vadinamieji socialdemokratai užsimojo prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą bei Lietuvos ypatingąjį archyvą, įsikūrusius buvusiame KGB pastate. Kaip teigė Seimo narys Pasipriešinimo okupaciniam režimui dalyvių ir nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos pirmininkas Antanas Stasiškis bei Politinių kalinių ir tremtinių organizacijos vadovas Povilas Jakučionis, planas išvaryti Genocido centrą ir Lietuvos ypatingąjį archyvą iš KGB pastato, prisidengiant teiginiu, esą tų patalpų reikia Teisingumo ministerijai, buvo rengiamas, kaip jau įprasta, slapčiomis ir jį įgyvendinti pavesta teisingumo ministrui V.Markevičiui. Pasirodo, kaip ir sovietinės okupacijos metais, Lietuvos patriotai tebėra laikomi kitamaniais, "liaudies priešais". Tėvynės meilė, kaip ir tikėjimas Dievu, laikoma gėdingu trečiarūšiu dalyku. Į religingą, Lietuvą mylintį asmenį žiūrima iš aukšto, su panieka ir pašaipa, neapykanta ir pykčiu. Toks požiūris akivaizdžiai rodo, kad tie mūsų “realistai” niekaip neišsivaduoja ir neišsivaduos iš praeities gniaužtų.
Bet lieka dar vienas dalykas, kuriuo vadinamieji neokomunistiniai pragmatikai ypač suinteresuoti, tai yra Lietuvos radijo ir televizijos perėmimas galutinėn savo kontrolėn. Kas gi gali paneigti, kad Lietuvos televizijos kabelio nupjovimas ir savižudybės bandymas tapo ypač geru pretekstu nuteikti visuomenę prieš aiškiai į gerąją pusę pasikeitusias LRT programas?
LRT generalinis direktorius Valentinas Milaknis sakė, kad vadinamieji socialdemokratai, kėsindamiesi perimti LRT, tik padarytų sau meškos paslaugą ir pakenktų sau. Panašiai mano ir LRT Tarybos, kurią pagal savo kurpalį suformuoti siekia Č.Juršėnas su A.Juozaičiu, pirmininkas poetas Marcelijus Martinaitis. Dauguma politikos apžvalgininkų ir netgi savo kadenciją baigiantis Didžiosios Britanijos ambasadorius Lietuvoje K.Robertsonas pritaria V.Milaknio ir M.Martinaičio mintims, kad neokomunistų ketinimas pakeisti LRT generalinį direktorių kyla visų pirma todėl, kad bandoma grąžinti LRT į komunistinius laikus ir vietoje nešališkos ir nepriklausomos priemonės paversti neokomunistų propagandos ruporu.

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas

© 2001 "XXI amžius"