XXI amžius

Nelyginkime nesulyginamų dalykų

Daugiau kaip 100 pasaulio valstybių pasisakė už Amerikos ryžtą kovoje prieš tarptautinį terorizmą. Tarp jų yra ir Lietuva. Tai - teigiamas reiškinys.
Pasisakyti už, kai vienbalsiai pasisako visi civilizuoti kraštai, nėra sudėtinga. Tačiau, pareiškę paramą Amerikai, visi kraštai pradėjo žiūrėti savo išskaičiavimų. Bendru pareiškimu pritarusios Amerikos tarptautinei paramai, daug valstybių atsisako remti JAV žygius Afganistane. Daugelis net bando pasipelnyti iš šios situacijos.
Lietuva turi gerą progą pasirodyti, kad nėra tik bendro choro "už Ameriką" dalyvė. Bet ar Lietuvos vadovai tai supras, ar išnaudos progą, ar turės tam ryžto?

Galimybė padėti

Amerika puola teroristus ir jų globėjus Afganistane. Puola Talibano valdžią ir jos kariuomenę. Tai valdžia, kurios valdymo būdai neatitinka šio šimtmečio, gal netgi tamsiųjų amžių standartų.
Kaip ir visų karų atveju, taip ir per pirmąjį tarptautinį šio šimtmečio karą, propaganda vaidina didelį vaidmenį. Ir štai Lietuvai susiklostė sąlygos padėti Amerikai.
Tie, kurie kritikuoja JAV dėl karo su Talibano valdomu Afganistanu, vis lygina Amerikos karą su Sovietų Sajungos karu prieš Afganistaną. Jų nuomone, amerikiečiai bus priversti pasitraukti (pralaimėti), kaip tai padarė sovietai. Nugalėti afganistaniečius yra neįmanoma dėl jų užsispyrimo ir gamtos sąlygų.
Bet argi galima lyginti Amerikos karo veiksmus prieš Afganistaną su Sovietų Sąjungos karu prieš nepriklausomą kraštą?
Atsakymas yra aiškus - jokiu būdu! Tačiau pasyviai Europai bei Afrikos ir Azijos kraštams atrodo kitaip.
Daug jaunų lietuvių dalyvavo kovose su afganistaniečiais - daugelis iš jų - priverstinai. Jie dėvėjo sovietines uniformas, buvo priversti klausyti sovietų karininkų, laikytis raudonosios armijos "etikos". Lietuvoje yra šimtai, gal tūkstančiai jaunuolių, galinčių paliudyti pasauliui apie sovietinę okupaciją, jos karinę strategiją bei taktiką Afganistane. Tuomet pasaulio visuomenė galėtų tiksliau suprasti sovietų karą prieš Afganistaną ir galėtų teisingai lyginti jį su Amerikos karu prieš teroristus bei jų globėjus.
Sovietų bandymas okupuoti Afganistaną skiriasi nuo šių dienų Amerikos karo prieš teroristus kaip diena nuo nakties.

Tarp dienos ir nakties: tarp gėrio ir blogio

Štai keletas pavyzdžių, kuriuos lietuviai galėtų pateikti pasauliui:
1. Sovietų Sąjungos tikslas, puolant Afganistaną, buvo aiškus: užkariauti kraštą, įsigyti priėjimą prie jūrų, suskaldyti žemyną.
Amerikos tikslas - sunaikinti teroristus ir jų globėjus. Amerika nesikėsina nei į teritoriją, nei į erdvę. Ji neturi jokių planų okupuoti Afganistaną.
2. Visi JAV kariai yra savanoriai. Didžioji dauguma sovietų armijos kareivių buvo priversti kariauti ten, kur įsakė Maskva. Nesvarbu, ar jie buvo lietuviai, latviai, estai, gruzinai, ar kitų tautybių žmonės.
3. Sovietų karo strategija ir taktika buvo žiauri, nukreipta prieš visą kraštą ir jo gyventojus. Žuvo daug žmonių, jų namai buvo sugriauti, gyvuliai išžudyti. Po sovietų siautėjimo kraštas liko nualintas. Dar ir šiandien tūkstančiai gyventojų yra be rankų, kojų, akių ir kitų kūno dalių dėl sovietų žiaurumo. Nesugebėdami įveikti afganistaniečių, jie paliko tą krašstą.
Amerikiečiai naudoja modernią ir galingą jėgą prieš Afganistaną. Tuo pačiu jie visais būdais stengiasi išsaugoti nekaltų civilių žmonių gyvybes. O juk tai padaryti per karą yra neįmanoma. Ar buvo istorijoje toks karas, per kurį iš anksto būtų apskaičiuota metamų sprogmenų vieta, kad tik nenukentėtų nekalti žmonės? Tai žinodami, teroristai slapstosi tarp gyventojų. Jie žino, kad ten amerikiečiai nešaudys ir nesprogdins. O sovietai elgėsi priešingai!
4. Sovietų Sajunga visais būdais bandė sunaikinti Afganistano ūkį - kad net ir ateityje jis sunkiai atsigautų. Jiems žmonių likimas buvo visiškai nesvarbus. Jie negailėjo masės žmonių, kurie buvo išvaryti į dykumas ir mirė iš bado. Karo pabėgėliai yra didžiausias komunizmo "produktas". Kas tik galėjo, viską metė, bėgo nuo sovietų.
Amerikiečiai puola aiškiai numatytus karinius objektus ir tuo pačiu dosniai aprūpina gyventojus maistu - daugiau nei bet koks kraštas pasaulyje. (Nors dažnai amerikiečių siunčiamas maistas pasiekia žmones Jungtinių Tautų vardu.) Ar yra buvęs nors vienas karas, per kurį priešo lėktuvai mėtytų tūkstančius tonų maisto ir vaistų žmonėms, patekusiems į karo sūkurį?
5. Žuvę sovietų kariai buvo palikti ten, kur krito, ar buvo pakišti bet kur. Į gimtinę dažnai pargabendavo uždarytus karstus... Buvo draudžiama juos atidaryti ir pažiūrėti, kas viduje. O tenai paprastai būdavo... tik akmenys ir kareiviška kepurė.
Amerikiečiai yra pasiryžę aukotis ir žūti kovoje prieš terorizmą. Jie žino, kad bus pagerbti, kad jų niekad neužmirš. Karių motinos žinos, kur jų sūnūs žuvo. O Lietuvos motinos iki šiol nežino, nei kur, nei kokiomis aplinkybėmis jų sūnūs krito...
Tai tik keletas pavyzdžių, kodėl negalima lyginti sovietų karo Afganistane su amerikiečių kova prieš teroristus.
Lietuviai, priverstinai tarnavę sovietinėje armijoje, yra labai svarbūs istorijos liudininkai! Jų prisiminimai ir parodymai turėtų būti paskelbti Lietuvos žiniasklaidoje ir per diplomatus perduoti pasauliui. Tai būtų naudinga ne tik amerikiečiams. Jie paaiškintų būsimoms Lietuvos kartoms, ką reiškia gyventi okupacijoje. Amerikiečiai būtų dėkingi Lietuvai už tai. Juk Lietuvai dar reikės Amerikos pagalbos!
Taip prisidėdami prie Amerikos, mūsų politikai parodytų gerą pavyzdį. Tuomet gal net nereiktų važinėti Maskvon į slaptus pasitarimus... Juk čia ne "Williams" ar tranzito į Karaliaučių reikalas.

Hickory Hils, JAV