Nuo "Čiulbančio kryžiaus" iki "Paukščių tako"

Šv. Pranciškaus dienos pavakary Vilniuje, Latvių gatvės gale, skambant Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios choro "Langas" giesmėms, buvo atidengtas ir pašventintas naujas kryžius, kurį autorius Gitenis Umbrasas pavadino "Čiulbančiu kryžiumi". Pavasarį, kai iš šiltų kraštų tėvynėn grįš sparnuočiai, šiame kryžiuje jų lauks namai. Tikri tikriausi paukščių namai, nes kryžius padarytas iš... inkilų. O tada pamatysime ir išgirsime, koks gi buvo autoriaus sumanymas, kuriame jis įprasmino simbolį ir ekologiją. G.Umbrasas kantriai ėjo savo "kryžiaus kelius", kol po 21 metų įgyvendino šį sumanymą. Buvo apvaikščiotos visos įmanomos instancijos, išbandyti visi būdai gauti pinigų šiam projektui. Ir kai beveik nebeliko vilties, Gitenis atsitiktinai sutiko savo buvusią mokinę Jolitą Raupelienę. Ji paaukojo pagrindinę sumą šio kryžiaus statybai. Taigi kryžius jau stovi, nuo pat rudens pasiruošęs priimti paukščius. Tačiau autorius nededa taško, nes tai - tik pati pradžia didelio sumanymo, pavadinto "Paukščių taku". Autorius ketina sujungti šiaurinius ir pietinius paukščių migracijos kelius, kuriuose stovėtų "Čiulbantys kryžiai". "Kryžiai galėtų būti Romoje, Paryžiuje arba Jeruzalėje. Taigi paukščių migracijos kelias atitiktų piligrimų kelią į Šventąją Žemę ir simbolizuotų bevizę Europą, kurios gyventojai jaučiasi laisvi kaip paukščiai. Jei konstrukcija stovėtų Amerikoje, paukščių migracija sutaptų su pokario Lietuvos emigracija", - šitaip savo sumanymą pristato autorius. Apie "Čiulbantį kryžių" ir kitus darbus su menininku Giteniu Umbrasu kalbėjosi "XXI amžiaus" korespondentė Audronė Gelžinienė.

Ką tik pastatytas ir pašventintas "Čiulbantis kryžius". Būtų įdomu sužinoti ir apie kitus jūsų darbus.

1990 - 1993 metais, pritraukdamas draugus ir studentus, dariau miniatiūrines freskas medžių drevėse. Jos savo ruožtu dezinfekuoja pūvančią žaizdą ir suteikia medžio sopuliui mitologinį lygmenį. Tai gyvenimo medis, atsivėrimas, besisiejantis su archaiška lietuvių tradicija puošti medžius. Man pasakojo, kad atvažiavę meksikiečiai, pamatę tuos sopulius, klaupėsi ir žegnojosi... Esu girdėjęs, kad anksčiau kažkurioje Lietuvos vietovėje senelis, prisikirtęs miške malkų, parsivežė jas namo, perskėlė pliauską ir rado Rūpintojėlį (smūtkelį ar Nukryžiuotąjį), įaugusį viduje. Paskui naktį sapne išgirdo balsą: "Nunešk mane ir padėk atgal, iš kur paėmei". Jis taip ir padarė, dar pastatė koplytėlę. Ir dabar, atrodo, ji ten stovi, tik nežinau, kurioje vietoje. Mano darbai - tie, kurie liko nenudaužyti, - irgi baigia įaugti į vidų. Ir tai liks kaip paslaptis ar "sekretas", kokius vaikystėje darydavo priemiesčių vaikai.Tuose medžiuose, kaip ir "Čiulbančiame kryžiuje", yra ekologijos ir mitologijos, semantikos sluoksniai. Ir jeigu jie vienas kitam sėkmingai padeda, gali atsirasti nauja kiekybinė kategorija.
Dar esu padaręs, Šventosios Dvasios ar atsitiktinumo vedinas, tris "stebuklus". Du - Katedros aikštėje, vieną - prie Šv. Onos bažnyčios. Kai keitė grindinį prie bažnyčios, to darbo ten nepaliko, bet man žmonės pasakojo, kad ir dabar nueina į tą vietą pastovėti. O Katedros aikštėje, kur vienas "stebuklas" išlikęs, kartais eilutė atsistoja darbo pabaigoje prieš vakarą, pasimatymo laikui artėjant, kad išsipildytų svajonė. Ir iš tikrųjų pasakojo (o aš prisiklausau tų dalykų, kai retkarčiais tenka remontuoti), kad vienos moters vyras pasveiko... Bet, manau, viskas čia priklauso nuo to, kiek tiki. Kuo daugiau tikėjimo įdedi į prašymą, tuo daugiau atgarsių susilauki.

O kodėl sumanėte padaryti tuos "stebuklus"?

1993-aisiais, kai visa Lietuva buvo privatizuojama, jau matėsi, kad ir istorija, ir dangus, bent jau rojus, gali būti arais ar hektarais suskirstytas, jau nekalbant apie kokį nekilnojamąjį turtą, pagalvojau, kad yra tokių dalykų, kaip humoras ar kažkokie stebuklai, kurie sunkiai pasiduoda privatizavimui. Juk nepasversi juoko kilogramais, neišmatuosi metrais. Čia buvo toks santykis su pragmatiškumu iš blogosios pusės.
Pernai rudenį Vilniuje, buvusių KGB rūmų sienos plokštėse, buvo iškaltos čia kalintų ir sušaudytų Laisvės kovų dalyvių pavardės. Šis sumanymas susijęs su seno "Pamėnkalnio" vardo atstatymu ir galimybe prisiminti, kas buvo daroma kalno papėdėje. Tai buvo mano sumanymas ir projekto "pramušimas" Seime. Šalia kitų rimtesnių darbų - esu vienas iš penkių bolševikų teroro aukų memorialo Tuskulėnuose autorius. Konkursas laimėtas, bet dabar viskas labai sunkiai vystosi, nes didelės apimtys, keičiasi valdžios, kurios dažnai nepripažįsta prieš tai buvusių valdžių sprendimų. Pernai kartu su V.V.Landsbergiu darėm kalėdinį spektaklį Betliejaus tema "Kalėdų bobutės pasaka" Bernardinų bažnyčioje. Kūriau scenografiją, "aktorės" buvo lėlės iš lino virvių, lininiais drabužiais.

Girdėjau, kad draugaujate su aitvarais...

Pirmasis mano aitvaras 1988 metais pakilo nuo Gedimino bokšto stogo. Jis buvo pavadintas "Plyta". Įrašyta: "Paskutinė Gedimino bokšto plyta į dangų". Tai buvo šiek tiek groteskiškas darbas. Po metų Prancūzijoje buvo festivalis, kurį organizavo J.V.Gėtės institutas. Jo filialas Japonijoje realizavo techninę dalį. Jie išsiuntinėjo kvietimus žymiausiems pasaulio menininkams, kurie galėjo dalyvauti renginyje "Paveikslai į dangų". Paskui visi tie aitvarai pasiliko muziejuje, kuris veikia Detmoldo oro uosto angaruose ir yra vienintelis pasaulyje. Vėliau buvo ir kitokių aitvarų, ir visokių simpoziumų. 1991 metais, kai stovėjo barikados, kad žmonėms būtų įdomiau, manęs paprašė padaryti skraidančią agitaciją. Pernai rudenį gavau kvietimą iš Modernaus meninių aitvarų muziejaus Detmolte,Vokietijoje. Susirinkę Lietuvoje draugai, aitvarų gamintojai, išsiuntėm eskizus, pasiūlymus ir laimėjom Grand prizą aitvarų gamybai ir kelionei. Tame muziejuje yra ir Raušenbergo, ir Vazarelio aitvarai. Pernai, Drakono metų proga, vėl buvo suorganizuotas toks pat renginys. Šįkart šiame festivalyje laimėjau antrąją vietą. Smagu, kad buvo paminėta Lietuva. O grįžtant prie "Čiulbančio kryžiaus" ir šv. Pranciškaus, turiu sumanymą, kurį reikia realizuoti. Gerai būtų padaryti kokių septynių metrų aitvarą, šešiasparnių angelų - serafimų nešamą Kristų, kurį leisti į dangų reikėtų su pranciškonišku abitu. Padaręs galėčiau padovanoti Bernardinų bažnyčiai, bet dabar kiti darbai spaudžia. Beje, aitvaras yra kaip siela danguje, kurią sieja siūlas su kūnu žemėje. Kaip, tarkim, ikona nėra lenta. Aitvaras yra kažko siuntimas. Ką pasiunti, tą ir gauni...

Iš jūsų darbų ir kalbos supratau, kad esate tikintis žmogus...

Tikintis, bet tas tikėjimas - kiek platesnis, ne ortodoksinis. Užtat man artimesnis šv. Pranciškus. Pavyzdžiui, jau yra suderinti dokumentai ir galima būtų padaryti Vilniuje, Sirvydo skverelyje, priešais Prancūzų kultūros centrą, prie fontano, kanalizacijos kaleidoskopą. Dangtyje yra akutė arba didinamasis stiklas, šachtoje - veidrodžiai ir kažkokie atspindžiai apačioje. Sumanymo esmė - kažkokie sapnai ar miesto pasąmonė. Pagal F.Dostojevskio "Pažemintuosius ir nuskriaustuosius". Yra bomžai ir dugnas. Juk ir tenai gali būti kažkas gražaus ir šilto. Amžių pradžioje Kristus gimė tvartelyje, o šiandien galėtų gimti šiluminėje trasoje. To nesutalpinsi vien katalikybės rėmuose. Juk katalikybė neša savyje ir humanitarinę pusę, ir visa kita. Nežinau, kaip seksis tai įgyvendinti, reikia surasti rėmėjų. Būtų smagu žmonėms padaryti džiaugsmo.

Tai vienas iš naujausių sumanymų?

Jis nėra labai naujas. Sumanytas vėliau negu "Čiulbantis kryžius".

Papasakokite, kaip atsirado "Čiulbančio kryžiaus" idėja?

Sėdėjau ant Vilnelės kranto ir skaičiau Naująjį Testamentą. Buvo sovietmetis ir toks pats ruduo kaip dabar. Bobų vasara. Auksiniai medžių lapai, mėlynas dangus - dieviškas oras. Kažkaip tada sugalvodavau visokių dalykų. Yra toks žemės traukos dėsnis. Galvojau, jeigu medžiai auga ne žemyn, tai kažkas juos traukia į viršų. Tai gal gali būti ir dangaus traukos dėsnis. Paskui pirmąkart nuvažiavau į Kryžių kalną. Tuo laiku nebuvo labai jauku tenai važiuot, nes atseit sekdavo, kas išlipa toje stotelėje. Nuvažiavau ir pirma mintis buvo ten pastatyti "Čiulbantį kryžių", bet kadangi paukščiai gyvena mažiausiai 3,5 metrų aukštyje, be to, kalną dažnokai su visais kryžiais nuskusdavo buldozeriai, tai to ir nepadariau. Per tuos 21 metus apėjau ne vieną būrį ornitologų ir pirminio sumanymo forma šiek tiek pasikeitė.

Kokie paukščiai galės gyventi kryžiuje?

Landos ten padarytos 4 cm, taigi arba varnėnams, arba žvirbliams, arba mažiems paukščiukams. Varnėnų čiurliai daugiau kolonijom Lietuvoje gyvena. Jeigu tektų ką nors panašaus daryti Romoje, Jeruzalėje ar Asyžiuje, jau turėčiau sukaupęs nemažai naudingos patirties.

Ar yra vilties, kad ir ten bus pastatyti jūsų kryžiai?

Yra, tik reikia per mėnesį parašyti Europos fondams paraišką, sąmatas, surasti Europos Sąjungos šalių partnerius ir dalyvauti konkurse. Jeigu laimėsiu, jei pavyks, per metus galima padaryt kokias penkias konstrukcijas skirtingose valstybėse.

Ar šie kryžiai bus tokie patys, kaip Vilniuje?

Ne visai, nors vis tiek būtų kryžminės konstrukcijos, t. y. kryžiai, bet gali keistis apatinė dalis: ar mozaikos, ar freskos, ar dar kažkas. Šitame Žvėryno kryžiuje yra keturios freskos, kuriose pavaizduotos stigmos ir šv. Pranciškaus apsireiškimai.

Kodėl pavaizdavote šv. Pranciškų?

Todėl, kai šv. Pranciškus skaitydavo Šventąjį Raštą paukščiams, jis matė, kaip šešiasparniai serafimai neša Kristų, ir jam tuo metu atsirado stigmos.

Kokios mintys aplanko jus dabar, kai "Čiulbantis kryžius" jau pastatytas?

Nesu labai patenkintas darbų kokybe. Samdžiau Juozą Steponkevičių, "Judados" firmos viršininką, sumokėjau jam pinigus, bet jis padarė broką. O rėmėjai, pavyzdžiui, Petras Aučyna - "Vingės statybos" generalinis direktorius, atsiuntė du berniukus, kurie labai gražiai, su meile nutinkavo kryžių. Širdis džiaugiasi matant. O šiaip tai man labai šilta širdy. Galvoju, duok Dieve, kad iš "Čiulbančio kryžiaus" išaugtų "Paukščių takas".

Duok Dieve. Bet drįstu pasiteirauti ir apie finansinę pusę. Ar uždirbote nors centą?

Ne, dar turiu skolų. Pardaviau dirbtuvę, kuri buvo pusrūsyje, todėl ir nebrangi. Be to, asmeniškai ieškojau, kas galėtų paremti šio kryžiaus pastatymą. Ačiū Dievui, kad pasisekė, nes buvau nusiteikęs ir tėvo pastatytą garažą parduot, kad tik galėčiau realizuoti sumanymą. Iš tiesų buvo labai niūri nuotaika, nes jau dvidešimt metų galvojau ir kalbėjau apie šį projektą. Tai kodėl kiti turi paaukot, jeigu aš pats nepaaukosiu?..

Man pasirodė, kad jūsų darbai ir malda - neatsiejami ...

Neatsiejami. Būna, kad meldiesi, kreipiesi, prašai atsakymo - ir kartais gauni atsaką, jei sugebi išgirsti ar pajausti. Bet jeigu nepavyksta realizuoti, jautiesi tarsi kūdikio žudikas. Arba nebegali daugiau prašyti, nes jau turi gavęs dovanų. Ir jeigu joms neleidi gimti, užaugti ir pasidalinti, reikia būti kuklesniam. Būna, kad vienu metu ta pati idėja gimsta skirtingiems žmonėms. Idėjos sklando, ir, jeigu meldiesi, atsiranda ryšys. Kartais net buitiniame gyvenime vyksta kažkokie sinchroniški dalykai. Tik paskui svarbu, kas toms idėjoms duoda užaugti.

Dėkojame už pokalbį.

Vilnius

© 2001 "XXI amžius"

 

Gitenis Umbrasas ir jo "Čiulbantis kryžius"

Butauto BARAUSKO nuotrauka