Lietuviškosios demokratijos evoliucija ateinančiame dešimtmetyje

Praėjęs dešimtmetis žymus bent tuo, kad Lietuvos valstybė išliko nepriklausoma, labai padidėjo tarptautinis krašto apsaugos vaizdinys ir priartėjome prie NATO. Tačiau Lietuva nesustiprėjo nei materialiai, nei dvasiškai, demokratija ir jos institucijos tebėra nesubrendusios. Gyvename tik skolų sąskaita, esame išlaikytiniai. Visose srityse išryškėjo nemaža problemų ir supriešinimų: socialiniame sektoriuje - dirbtinis gyventojų išsisluoksniavimas, didžiulė nelygybė; kultūriniame-tautinės savimonės ir patriotiškumo, dvasingumo silpnėjimas, nesugebėjimas pasipriešinti iškreiptai Vakarų kultūrai ir kosmopolitiškumui, masinė labiausiai išsilavinusios visuomenės dalies emigracija; politiniame - nepasitikėjimas valdžios institucijomis ir valstybe, lietuvių tautos ateitimi. Tad kas sukėlė ir toliau didina totalinį kultūros, švietimo, tautiškumo, ekonomikos ir politikos nuopuolį?
Manoma, kad socialinį sąstingį sukėlė pertempta į naują politinę sistemą korupcinės biurokratinės valdžios mąstysena ir elgsena, jau pirmosios vyriausybės įstatymais įteisintas nomenklatūriškumo principas, kai buvo sudarytos išskirtinės privilegijos valdžios pareigūnams, kurie politinę valdžią sutapatino su asmenine nauda (L.Astra).Visa tai stabdė visas reformas, o neadekvati darbo užmokesčio politika žiauriai supriešino visuomenę. Po nepriklausomybės atstatymo tauta patikėjo netikrais pranašais ir jų skelbiamomis reformomis (J. Antanaitis). Didžiųjų partijų socialinės-ekonominės programos beveik niekuo nesiskyrė, jos rėmėsi marksistine dvasia ir mąstymu bei iškreipto liberalizmo idėjomis. Politinės partijos Seimą ir rinkimus pavertė ne ekonominių-ūkinių programų rungtynių lauku, o pasaulėžiūrų konfrontavimo arena. Nugalėjo ne kūrybinis, o valstybės turto išdalijimo ir išgrobstymo nebaudžiant procesas. Iki šiol tebevykstantys "eksperimentai" sugriovė šalies ūkį ir labai supriešino tautą. 2001 metais "Santaros-Šviesos" konferencijoje nurodyta: šiandien pokomunistinė visuomenė tebelaukia buvusios gerovės atkūrimo pažadų. Jie ir dalijami. Žadama kompensuoti indėlius, atkurti bankrutuojančių įmonių pajėgumus. Tai daroma ateities saugumo sąskaita: atidedama pensijų reforma, stabdomas ūkio modernizavimas. Čia buvusi gerovė ir stabilumas supriešinami su reformų būtinumu, vadinasi, su saugios ateities garantija. Reformos vykdomos nemokšiškai, yra nesusietos tarpusavyje, nenumatoma jų prognozė. Remiamasi tik viena galimybe, kad mus "pratemps" Pasaulio Bankas ar Europos Sąjunga (ES).
Manau, kad visuotinį nuopuolį sukėlė du tinkamu laiku neįgyvendinti dalykai: neatlikta desovietizacija ir nesukurta aiški būsimos visuomenės ir valstybės, kurios suverenas yra lietuvių tauta, kūrimo programa.
Desovietizacijos įgyvendinimas galėjo sustabdyti valstybės griovimą ir nomenklatūriškumo principo perkėlimą į naująją sistemą. Laiku neįgyvendinus įstatymu pagrįstos desovietizacijos, prasidėjo vadinamoji raganų medžioklė, kurią daugelis politinių partijų ir valdžia suinteresuotų grupių panaudojo pasaulėžiūrų kovoje. Visa tai dar labiau supriešino visuomenę ir ilgam atitraukė nuo valstybės pamatų kūrimo problemų. Sąjūdžio pradžioje tautos intelektas - inteligentija - buvo labai aktyvi, o dabar tarsi sutriko, susigūžė, pakėlė rankas (V. Bagdonavičius). Matome, kad inteligentijos pilietinis bejėgiškumas dabarties valdžioms yra itin palankus, tvarkant savo asmeninės gerovės reikalus.
Praėjusiame dešimtmetyje nebuvo atsižvelgta į kultūrinės-tautinės, socialinės ir politinės demokratijos tobulinimą. Juk Lietuvos Sąjūdis tam buvo sudaręs pagrindus, nes iš dalies vadovavosi Lietuvių fronto bičiulių 1954-1955 metais parengtais valstybės kūrimo pagrindais" Į pilnutinę demokratiją". Galiu teigti, kad didžioji dalis tų teiginių yra nepasenę ir, jei pavyktų juos įgyvendinti, anot Česlavo Milošo, Lietuva XXI šimtmetyje taptų iškilia Europos valstybe. Pateikiu savo mąstymą apie lietuviškosios demokratijos ateinančio dešimtmečio evoliuciją. Iš karto reikia pasakyti, kad antrasis dešimtmetis nebus lengvesnis nei ankstesnis. Čia paaiškės, ar sugebėsime perimti Vakarų pasaulio vertybes, ar atsispirsime sovietinio gyvenimo nostalgijai bei Rusijos spaudimui.
Kultūrinė-tautinė demokratija. Demokratijos abėcėlėje nurodyta, kad ji valstybės gyvenime turi prioritetą lyginant su socialine ir politine sferomis, ir reiškiasi įvairiomis formomis: moksline, švietėjiška, tautine, menine kūryba, dvasiniu ir fiziniu tobulėjimu. Pagrindinis viso to variklis - intelektas, išsilavinimas, dvasinė kūryba ir iš to gaunama produkcija yra svariausias tautos ateities dividendas. Tik šiose srityse mes galime dalyvauti kaip lygiaverčiai partneriai labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių šalių bendrijoje, tai yra ES. Tuo tarpu paminėtoms sritims bei jų darbuotojams Lietuvoje yra skiriamas antraeilis dėmesys. Pasekmės tautai - skaudžios: galinga emigracijos banga, ypač intelektualinio jaunimo, visuotinė depresija, savižudybės, žudymai, nevaldomas nusikalstamumas, nepasitikėjimas savo ir valstybės ateitimi, tautinės savimonės, savigarbos , patriotiškumo ir dvasingumo sunykimas. Nors Lietuvoje tarp Baltijos šalių yra daugiausia besimokančių ir diplomuotų žmonių, daugiau išleidžiama laikraščių, žurnalų, yra žymiai daugiau viešųjų bibliotekų, teatrų ir kino teatrų, tačiau juos skaito ir lanko kelis sykius mažiau tautiečių nei estų.
Lietuva, priėjusi istorijos kryžkelę, ateinantį dešimtmetį bus priversta apsispręsti ir savo ateitį grįsti intelektu ir dvasine kūryba. Todėl LR Konstitucijoje kultūrai, mokslui ir švietimui bus suteiktos prioritetinės teisės. Valstybė taip pat rūpinsis etnokultūra, tautos istorija, menu, sportu. Šios sritys labiausiai domins ES, tai mus stimuliuos pasitempti. Lietuvos vyriausybės galų gale supras, kad iš globalizacijos ir informacinių pasaulio technologijų reikia įsisavinti racionaliausias sritis. Tokiomis sritimis taps elektroninis verslas(valstybės ir privačiame sektoriuose). Sparčiai plėsis telekomunikacijų, ypač mobiliųjų technologijų, rinka, internetas, kompiuterizavimas, šiuolaikiškos žinių visuomenės kūrimas. Po trejų ketverių metų visi bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų moksleiviai laikys kompiuterinio raštingumo egzaminus. Bus aktyviai kuriama teisinė sistema elektroninio verslo plėtrai, ją skatins ES. Internetas perims nemažą dalį bankų apyvartos funkcijų, jau nuo kitų metų vyks viešieji pirkimai, bus deklaruojamos pajamos, pridėtosios vertės mokesčiai, susimokama už komunalines paslaugas ir diegiamas "vieno langelio " principas. Švietimo ir valstybinėse įstaigose bus pereinama prie lietuvių kalbos vartojimo plačiai naudojamose kompiuterių programose, padidės gyventojų imlumas žinių ekonomikai. Valstybė inicijuos duomenų biržos kūrimą. Sunkiai, bet bus žengiama kuriant programines įrangas, informacines ir ryšių technologijas, plėtojama žinių ekonomika. Reikšmingiausią elektroninio verslo dalį sudarys mobilios komercijos apyvarta. Dešimtmečio pabaigoje Lietuva bus viena moderniausių ES šalių pagal mobiliųjų technologijų panaudojimą. Tačiau mokslas ir švietimas sunkiai prisitaikys prie kintančių verslo ir visuomenės poreikių, nedarys jiems didelės įtakos. Didėjant jų spaudimui, 2003 metais bus įkurtas Mokslo ir technologijų departamentas. 2004-2005 metais bus įgyvendinta mokslo institutų reforma. Verslo bendruomenės ir nevyriausybinės organizacijos turės didesnį vaidmenį aukštųjų mokyklų ir mokslo institutų valdyme.
2007-2008 metais Lietuva taps viena iš aktyvesnių ES biotechnologinių tyrimų ir pramonės centrų. Čia kursis programinės įrangos biurai ir elektronikos įmonės vietoj neseniai suardytų.
Socialinė demokratija. Socialinės demokratijos uždavinys - krašto ūkio gerovę padaryti visos tautos gerove. Lietuva dar labiau seks tomis šalimis, kurios perėjo prie socialinės rinkos ekonomikos, kur pirmenybę turi darbo problemų sprendimas. Ateities valstybės vizijoje bus pasirenkamas tautos visuotinės gerovės valstybės modelis. Toliau politinių partijų įtampų šaltiniu bus ginčai, ar pasirinkti liberalesnį, reformų kelią, kuris spartina ūkio plėtrą bei ateities gerovę, bet palieka savimi rūpintis patiems, ar socialesnį, mažinantį turtinius skirtingumus, kur valstybė ir bendruomenė prisiima atsakomybę už kiekvieną, nors tai silpnina valstybę, kelia grėsmę atsilikti. Šio dešimtmečio viduryje politinių jėgų sutarimu bus pasirenkamas vidurio kelias-via media, derinami laisvosios (liberaliosios) ir valstybės reguliuojamos rinkos modeliai. Šis tarpinis ekonomikos vystymo ir socialinio gyvenimo saikingo reguliavimo modelis yra palankiausias tautinės gerovės valstybei kurti. Kas gi stumtelės mus į priekį? Susidariusi ekstremali situacija, kuri, kaip Baltijos kelyje, sukels didėjantį inteligentijos aktyvėjimą ir susivienijimą, nuoseklų subalansuotą tautos Atgimimą. Juk pagal A. Smitą (1991), tauta yra pirminės politinės ištikimybės pagrindas. Europos valstybės panašiais atvejais visada atsigręždavo į savo tautas ir panaudodavo jų galias. Čia svarbu išvengti tautinio radikalizmo (nacionalizmo) apraiškų, vedančių į paternalistinę diktatūrą.
Ūkio srityje teks peržiūrėti veiklos efektyvumo, darbo našumo, žmonių užimtumo ir teisingo atlyginimo problemas. Gamyba, prekyba, paslaugos bus efektyvios teisiškai nustačius verslų ir valstybės santykius. Mokesčių lygis Lietuvoje bus paliekamas žemesnis nei ES, patrauklumas investicijoms didės. Du kartus padidės lietuviškų prekių paklausa Rytuose. Atsigaus smulkusis ir vidutinis verslas. Bus tęsiami energetikos pertvarkymai. 2005 metais bus įgyvendintas Lietuvos ir Lenkijos energetinių sistemų sujungimas. Apie 2010 metus, uždarius Ignalinos atominės elektrinės bloką, galutinai bus atsijungta nuo Rusijos elektros energetikos sistemos ir susijungta su Vakarais. Dešimtmečio pabaigoje su lenkais, latviais ir estais bus statomas dujotiekis į Skandinaviją. Po 2004 metais kairiųjų laimėtų rinkimų bus pasiektas lūžis mažinant nedarbą, pajamų skirtumus. Apie 2010 metus nedarbas sumažės iki 5-7 proc. Dėl spartesnės ūkio raidos nei ES gyvenimo lygio skirtumas Lietuvoje mažės, ir po dešimt metų jis sieks pusę lygio turtingiausiose Europos šalyse. Tuo metu nustos mažėti gyventojų dėl emigracijos, ims grįžti pirmoji banga, nes atsiras gerai apmokamų ir kvalifikuotų darbų.
Gimstamumas stabilizuosis, išaugs vidutinė gyvenimo trukmė. 2010 metais Lietuvoje gyvens apie 2,4 mln. gyventojų. Kaime didesnio progreso nebus laukiama, jis išliks socialinių neramumų vieta. Ten gyvens apie 40 proc. gyventojų. Užimtumas sumažės nuo 21 proc. iki 8 proc. Pramonėje tebedirbs 20 proc. Jei įstosime į ES, iki 2006 metų ES žemės ūkiui kasmet skirs 30 mln. eurų. Todėl plėsis žemdirbių kooperatyvai, smulkūs verslai. Vyraus apie 30 ha vidutiniai ūkiai. Žemės ūkyje dirbs triskart daugiau žmonių nei Estijoje, tačiau produkcijos gamybos srityje labai pirmausime. Lietuva galės išmaitinti per 10-15 mln. žmonių. Valstybės politikos ir visuomeninių organizacijų dėka apželdinimas mišku pasieks nuo 20 iki 33 proc. ploto.
Politinė demokratija. Beveik visas dabarties politines partijas, buvusias ar esančias valdžioje bei opozicijoje, palietė krizė. Jų neefektyvumą rodo tai, kad nė viena reforma iki šiol nėra užbaigta. Pagrindinė visko priežastis - idėjų stygius, grupiniai interesai, palietę aukščiausias valdžios institucijas ir partijas, vienybės stoka sprendžiant valstybės gerovės klausimus. Todėl tolesnė šalies raida priklausys nuo vidaus politikos stabilumo, nuo svarbiausių politinių jėgų sutarimo. Išaugs vyriausybės kaip vykdomosios politikos branduolio vaidmuo. Paskutiniųjų vyriausybių veikloje stebima tendencija vykdyti tęstinumo politiką. Dabartinė kairioji dauguma atsargiai svarsto mokesčių koncepciją, ekonominės plėtros programą derina su ES, svarsto "Sodros" ir savivaldybių skolų padengimo klausimus. Šiuo periodu teks tobulinti Konstituciją, keičiant parlamento struktūrą įstatymų rengimo kokybei pagerinti (dviejų rūmų institucija), atribojant valdžių galias (ministras negali būti Seimo nariu), svarstant vietos referendumo, mandato atšaukimo, nepaprastosios padėties ir kitus įstatymus. Kairioji socialdemokratija sunkiai atsikratys socialistinio paveldo, o socialliberalai pamažu įsisavins savo vidurio kelio ideologiją, jie neištirps. Dešinieji mobilizuosis po 2002 metų Prezidento ir savivaldybių bei 2004 metų Seimo rinkimų. Apie 2006 metus bus sukurta vieninga dešiniųjų politinė struktūra. 2008 metų Seimo rinkimuose ji laimės daugiausia vietų, o po to - ir Europarlamento rinkimuose. Propaguodami būtinumą įsitraukti į ES evoliucijos procesą, dešinieji tuo pačiu taps tautos Atgimimo šaukliais, palaikydami tautiškumą kaip svarbiausią valstybės suverenumo išlaikymo pagrindą. Jie propaguos kultūros, švietimo, mokslo, šiuolaikiškos socialinės rinkos idėją. Jie rems patriotinę inteligentiją, intelekto produkcijos ir dvasinių vertybių kūrėjus. Tik dešimtmečio pabaigoje bus sudaryta plataus pasitikėjimo koalicija, nors jungsis nemaža partijų. Kylant gerovei, stiprėjant valstybei, beveik nebus vyriausybių kaitos, visuomenėje ir politinėje kultūroje atsiras didesnis tarpusavio pasitikėjimas ir stabilumas.
Bendroji politinė padėtis ir Lietuva. Atrodo, kad XXI šimtmetyje, pasaulio globalizacijos proceso skatinamas, ir toliau vyks įvairių tautų ir valstybių integravimasis. Jo tikslas - užsitikrinti saugumą ir progresą, keistis informacija ir moderniausiomis technologijomis, išlaikyti įtakos sferas(ekonomines, politines, religines ir kitas). Tautų ir valstybių jungimasis vyksta dažniau pagal kultūrų ir religijų panašumą - europinis, slavų, arabų, kinų variantai. Globalizacijos vyksmas jiems padeda stiprėti, įsigalėti ir tuo pačiu neišvengiamai sukelia ir kels tarpusavio nesutarimus. Musulmonų teroristų ataka Amerikoje - dviejų kultūrų (bet ne civilizacijų) susidūrimas. Atkurdami fundamentalią Mahometo imperiją, musulmonai drastiškais veiksmais pagal savo supratimą priešinasi globalizuotai Vakarų kultūrai, kuri jų nepriima, ignoruoja. Šiandien beveik kiekvienoje Europos valstybėje veikia islamo ekstremistų vahabitų ir fundamentalistų pogrindžio organizacijos. Kol kas jie puola JAV, tačiau ateina eilė ir Europai. Terorizmo procesas nenutrūkstamas, be nugalėtojų ir pralaimėtojų. Jis nepaliks neutralių šalių. Niekas neįsivaizduoja, pavyzdžiui, ką sukels sparčiai kylanti kinų globalizacija. Rusija, būdama silpna dar kokį dešimtmetį, ieško ryšių su Vakarais, ji nori prisidengti NATO skraiste ir nuo kinų, ir nuo musulmonų grėsmės. Jos meilikavimas Vakarams Baltijos tautoms gali atnešti ir gero, ir blogo. Manau, rugsėjo 11 dienos įvykiai mus priartino prie Aljanso. Prahos konferencijoje su Lietuva jau bus kalbama kaip su patikima ir Šiaurės Atlanto, ir antiteroro bloko nare. NATO nare Lietuva, matyt, taps 2003 metais. Rusija nespės ir neturi galių užblokuoti Baltijos šalių narystės. Jei Rusija ateityje įeitų į Aljansą (Vakarai yra neprognozuojami), greitu laiku užgirstume jos reikalavimą suteikti jai išėjimą į Baltijos jūrą, sudaryti "koridorių" iš Karaliaučiaus ir panašiai.
Ar nebūtų šis priėmimas NATO irimo pradžia? Juk Rusija yra nepatikima partnerė - jau vien dėl jos karinio bendradarbiavimo su Iranu, toli siekiančiais hegemonijos tikslais.
Taigi Lietuva iš pradžių savo saugumo sumetimais dėl nepatikimo Rytų kaimyno pakrypo į Aljanso pusę, o dabar, susidūrus globalizuotoms kultūroms, išvis kitokio pasirinkimo neturime ir procesą privalome spartinti. Tuo tarpu įsiliejimas į ES bus ištęstas, etapinis, apgalvotas ir orus, pasitariant su visa tauta. V. Bražėno manymu, geriau, kad Lietuva ilgiau išliktų kandidate į ES, kad pirma atsigautų ekonomiškai, politiškai ir dvasiškai. Tada tautinių galių praradimas bus menkesnis. Į ES Lietuva bus priimama 2006-2008 metais. Tai nebus visavertė narystė, išliks pereinamieji laikotarpiai: žemės ūkyje, energetikoje, aplinkosaugoje. Paaiškės, kad ES neišsprendžia daugelio problemų, neretai diskriminuoja jauną narę. Neabejotinai iškils didelių problemų dėl masiškos imigracijos ir nelegalių srautų judėjimo, kontrabandos ir narkotikų biznio stiprėjimo, pandeminių infekcinių ligų išplitimo. Kaip atsakas globalizacijos pasireiškimams, Lietuvoje plėsis antiglobalistiniai judėjimai, antivakarietiškos nuotaikos, kursis tarptautinio terorizmo centrai, religinės sektos.
Galime konstatuoti, kad ateinantis dešimtmetis bus neramus dėl vis atsinaujinančios įtampos. Tačiau šalyje bus pozityvių poslinkių tobulinant kultūrinę-tautinę, socialinę ir politinę demokratiją. Bus iškeliamas intelekto ir dvasinės kūrybos prioritetas, stiprės inteligentijos vaidmuo. Kito kelio mes neturime.

Prof. Arimantas DUMČIUS

© 2001 "XXI amžius"