XXI amžius

Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys

Kai vizija tampa tikrove

Apie bibliotekininkę Janiną Matulienę

Per 46-erius darbo bibliotekoje metus Janina Matulienė 25-erius metus vadovavo įvairiems šokių kolektyvams, 34-erius metus dirbo Kėdainių M.Daukšos viešosios bibliotekos vedėja, vėliau - direktore. Šiemet rugpjūtį išėjusi į pensiją, liko dirbti šioje bibliotekoje interjero ir aplinkos bibliotekų specialiste.
Janina - Kėdainių senamiesčio senato, Lietuvai pagražinti draugijos tarybos narė, ansamblio "Jorija" vadovė. Apdovanota Tarptautinės knygos metų atminimo ženklu, "Knygos bičiulio" ženklu, Lietuvos kultūros žymūno ženklu, Kėdainių krašto kultūros premija. 1995-aisiais J.Matulienė buvo išrinkta geriausia Lietuvos metų bibliotekininke ir įrašyta į Lietuvos bibliotekininkų draugijos garbės knygą. Jai įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I laipsnio medalis "Už nuopelnus Lietuvai".

Kad biblioteka taptų kultūros židiniu

"Ir duris uždarius laikas bėga", - primena lietuvių liaudies patarlė. Iš tiesų laiko tėkmė nesustabdoma. "Bibliotekininko darbas taip pat yra nuolatinis ėjimas pirmyn, keitimasis ir atsinaujinimas. Taip elgtis mus verčia dvi priežastys - besikeičiantis gyvenimas ir mes patys. Juk nuostabu atrasti nauja ir keistis. Knyga ir bendravimas su žmonėmis daro žmogų intelektualų", - teigė J.Matulienė. Prieš daugelį metų viename renginyje išsakė savo svajonę - kad tokią seną istoriją turinčiuose Kėdainiuose būtų graži biblioteka, tikras kultūros židinys. Su jaukiomis skaityklomis, parodų ir iškilmių salėmis, erdviais holais, maža kavinaite su palėpėmis ir meno kūriniais. Nuo 1967 metų pradėjusi dirbti administracinį darbą, tapo Kėdainių bibliotekos vedėja, vis mynė rajono vadovų kabinetų slenksčius ir kūrė savo sumanymą, apmąstydama kiekvieną smulkmeną. "Aš visada labai norėjau, kad iš kiekvieno kampo spinduliuotų grožis, tvarka, jaukumas, kad žmogus, atėjęs į biblioteką, pailsėtų, susirastų jam reikiamų žinių, pasijustų tarsi šventovėje", - sako J.Matulienė. Kai 1972-aisiais Liepų alėjoje buvo pastatytas naujas pastatas, Janina su bendradarbėmis viską darė pačios, net parketą per naktį susivežė. Paskui persikėlė į senamiestį ir vėl viskas prasidėjo iš naujo. Reikėjo imtis rekonstrukcijos, ėmėsi. Pagaliau yra...
Šiandien Kėdainių M.Daukšos viešojoje bibliotekoje sukaupta apie 80 tūkst. knygų, saugykloje yra beveik viskas, ko lankytojui gali prireikti. Spaudos leidinių prenumeruojama už 60 tūkst. litų (visi pagrindiniai dienraščiai ir populiariausi žurnalai). Populiari tarp lankytojų skaitykla - kavinė, kur prie kavos puodelio žmogus ir spaudą akimis bent permeta. Veikia knygynas - salonas, kuriame prekiaujama senomis knygomis, o šalia jų - įvairių leidyklų naujienos, vertingos knygos, šiek tiek "Jiesios" keramikos dirbinių.
Aplankiusi, Suomijos, Švedijos bibliotekas, J.Matulienei gimė nauja mintis - juk pats laikas katalogus įvesti į kompiuterį, įkurti užsienio kalbų skaityklą, kurioje būtų galima naudotis kompiuteriu, mokantis svetimos kalbos, įrengti skaityklą, kurioje būtų rajono savivaldybės tarybos posėdžių sprendimai, mero potvarkiai. Viskas turi būti prieinama žmogui, kaip Švedijos parlamento bibliotekoje. Ir padarė - pirmoji šalyje, o dabar kiti rajonai seka jos pavyzdžiu. Subūrusi darbštų, kūrybingą bibliotekos kolektyvą, J.Matulienė įžiebė Kėdainiuose tikrą kultūros židinį. Kaupiama kraštotyrinė medžiaga, skaitytojams pateikiama bibliotekos leidinėlių: apie Č.Milošą, J.Urbšį, K.Ulvydą, M.Daukšą, gydytoją T.Bružaitę. Įkurtas intelektualių moterų klubas "Verdenė", kurį lanko apie 40 moterų. Tai daugiausia gydytojos, mokytojos, viena kita verslininkė. J.Matulienės iniciatyva suburtas ir vadovaujamas bibliotekos folkloro ansamblis "Jorija" sėkmingai plečia savo geografiją. Parodų salėje vyksta susitikimai su meno žmonėmis, nuolat rengiamos dailininkų parodos. Bibliotekoje vykstančius renginius yra pamėgę kėdainiečiai intelektualai, juose atgaivą randa ir iš kitur atvykstantieji. Lankytojai J.Matulienei yra dėkingi už daugybę mielų akimirkų, davusių dvasiai peno ir atgaivos. "Svajojau, kad mūsų renginiai būtų susiję ne tik su literatūra, bet ir su muzika, daile, su menu. O svajones gyvenimas dažnai koreguoja. Būna, kad jas ir pranoksta. Svajoti visada labai mėgau, kaip galėdama siekiau tas svajones įgyvendinti. Kuo nors užsidegusi, neturėdavau ramybės nei dieną, nei naktį", - prisipažįsta J.Matulienė.

Bibliotekininke būti neketino

Kol tapo žymia, J.Matulienei teko dirbti įvairų darbą bibliotekoje. Dabar šia profesija ji labai didžiuojasi. O juk kadaise norėjo būti artiste. Šiluvos vidurinėje buvo aktyvi visuomenininkė: šokėja, dainininkė, artistė. Kartu mokyklos scenoje vaidino Arnas Rosenas, Eimantas Nekrošius. Tačiau į teatrinį fakultetą prie Konservatorijos Janina neįstojo. Kaip pati sako, į biblioteką dirbti nuėjo atsitiktinai, be jokio pašaukimo. Iš kur tas užsispyrimas siekti tikslo, meilė darbui, knygai, dainai, tiesai, iš kur lietuviškumo versmė?
Dabar, žvelgdama į savo gyvenimą tarsi iš šalies, J.Matulienė teigia, kad jis tekėjęs tarp dviejų priešingų polių: tarp realybės ir išmonės, o visko šaknys - šeimoje ir mokykloje.
Gimė Janina Maironio tėviškės kaimynystėje, prie Sandravos upelio. Maironio sodybą stebėjo iš tolo. Atrodė, kad į kunigo namus, jo ūkį pro vartus įeiti nevalia. Kartą Janina parsinešė obuolių iš kaimyno sodo, bet mama rykštele skaudžiai nuplakė ir liepė nešti atgal. Rodos, smulkmena, tačiau to ji nepamiršta ir šiandien. Tėvų namuose vyravo sąžiningumas, darbštumas, sąžiningas požiūris į darbą, buvo puoselėjamos katalikiškos tradicijos. Ir dainą pamilo neatsitiktinai. Mama ir septyni jos broliai buvo giesmininkai. Be jų neapsieidavo net kaimyniniuose kaimuose nė vienos laidotuvės. Vienas iš brolių buvo vargonininkas.
Žalgirio pradžios mokykloje Janiną mokė Kotryna Teišerskienė, poetės Dalios Teišerskytės mama, nuostabi asmenybė. Mylima mokytoja po Sibiro kančių atgulė Žaiginyje, šalia Janinos mamos. Labai pagarbiai Janina prisimena jau vyresnėse klasėse jai dėsčiusį mokytoją Šulskį, dabar žinomą Raseinių krašto poetą. Mokytojas ne tik psichologiškai padrąsindavo ar sudrausmindavo kiekvieną vaiką, bet, stebėdamas jų gabumus, atnešdavo knygų ir iš asmeninės bibliotekos. Mokytojo dėl jo pažiūrų nemėgo tarybų valdžios pareigūnai.
Jau mokydamasi Šiluvos vidurinėje mokykloje, Janina įniko į užsienio klasikų literatūrą. Nors Šiluvoje moksleiviai, lankę bažnyčią, buvo stebimi, Janina vis dėlto rasdavo laiko pasimelsti Apsireiškimo koplyčioje. Atsitiktinumas lėmė tapti bibliotekininke. "Jei būčiau pasirinkusi kitą sritį, joje būčiau dirbusi sąžiningai ir su atsidavimu", - sako J.Matulienė.

Darbo pradžia ir gegužinės lig aušros

Pirmoji J.Matulienės darbovietė - tuomečiame Tytuvėnų rajone buvusio Maižiškių kaimo biblioteka. "Stovėjo joje viena iš kaimo gryčios atvežta spinta. Žmonės tokiose lašinius laikydavo, o aš - knygas. Prisimenu, kaip jas surikiavau pagal nugarėlių gražumą ir spalvas. Raudoną prie raudonos, žalią prie žalios. Neperskaičiau nė vienos. Nerūpėjo. Be ideologinės literatūros, buvo gausu klasikos veikalų. Dariau tai, kas man buvo įdomu: organizavau jaunimo šokius, ruošiau spektaklius, subūriau liaudies šokių būrelį. Poilsio diena buvo antradienis, tačiau nedirbau sekmadieniais. O įsimintiniausios - gegužinės ligi aušros. Saulėtai dabar atrodo tas laikas ir tas kaimas", - pasakoja J.Matulienė.
Techninio darbo Janina nemėgo, visa siela troško kūrybinio darbo, platesnės erdvės. Supratusi, kad reikia tobulėti, įstojo į kultūros mokyklą, tada vadintą Vilniaus bibliotechniniu technikumu, vėliau studijavo VU. Baigusi technikumą, išvažiavo dirbti į Šilalę - tapo bibliotekos - skaityklos vedėja. Čia iš karto ėmė vadovauti šokių kolektyvui. Bibliotekos vedėja Agota Juškienė atskleidė Janinai daugybę šio darbo paslapčių. Vėliau jų keliai išsiskyrė. Agota "nutekėjo" į Kėdainius, Janina - į Raseinius. Buvo gaila Šilalėje praleistų trejų metų, bet reikėjo padėti mamai, reikėjo dirbti arčiau namų. 25 metai choreografijos srityje Janinai - nepamirštami: įvairūs kolektyvai, dainų šventės. Dirbo Raseinių rajono bibliotekos kilnojamojo fondo vedėja. Kitos kratėsi šio darbo, Janinai jis patiko, nes bendravo su įvairiais žmonėmis. Visur buvo pilna jos iniciatyvos.

Pačios geriausios idėjos - Kėdainiuose

Į Kėdainius J.Matulienę "prisiviliojo" A.Juškienė. 1962 metais Janina pradėjo dirbti Kėdainių bibliotekos abonemento vedėja, o nuo 1967-ųjų ėmė vadovauti bibliotekai. "Aš jau tada labai mylėjau ir vertinau bendravimą su žmogumi, darbą su knyga", - sako ji.
Janina per visą gyvenimą taip ir neišmoko... ilsėtis. Pačios geriausios idėjos jai kildavo namuose, o atėjusi į biblioteką - ieškojo bendraminčių. Taip apie buvusią direktorę kalba kolegės. 1967 metais vyko bibliotekų centralizacija, plėtėsi bibliotekų tinklas. Kėdainių rajone jų buvo 646, dabar liko tik 27. Bibliotekų Lietuvoje per dešimt nepriklausomybės metų sumažėjo nuo 1885 iki 1470. 2000-aisiais tūkstančiui gyventojų bibliotekų skaitytojų Lietuvoje buvo 238, Latvijoje - 243, o Estijoje - 313. Janina apgailestauja, kad bibliotekoms kasmet skiriama vis mažiau lėšų. Aišku, pasiteisinimas visada yra - Lietuva neturi pinigų. Kas galėtų patvirtinti, kad kada nors tų pinigų bus? Be to, sako ji, stebina ministerijos požiūris į bibliotekas: vienas specialistas rūpinasi tūkstančio bibliotekų likimu. Bibliotekininkus ruošia VU, bet per 15 metų į Kėdainių M.Daukšos viešąją biblioteką neatėjo dirbti nė vienas jaunas specialistas, turintis aukštąjį išsilavinimą. Kėdainių rajono bibliotekose nėra specialistų, baigusių aukštąjį mokslą. M.Daukšos viešojoje bibliotekoje dirba dešimt žmonių, baigusių aukštąją mokyklą. Kėdainių savivaldybės požiūris į bibliotekas rajone - pats prasčiausias. "Norėtųsi, kad knyga neišnyktų iš žmogaus gyvenimo. Ypač tai svarbu kaimo žmogui, jaunimui, vaikams, kurie nelanko mokyklos. Apskritai kiekvieno žmogaus gyvenime knyga - raktas į pažinimą", - mąsto J.Matulienė.

Biblioteka buvo ir bus

Jei atsiranda lėšų fejerverkams, neturime pamiršti bibliotekų, mano J.Matulienė. Buvo pasiūlyta mažinti etatų skaičių bibliotekoje, bet, dirbdama direktore, Janina atsižvelgė į darbuotojų materialinę padėtį ir kiek galėdama stengėsi išlaikyti darbo vietas. Tik vieną filialą teko paaukoti. Jonušavos biblioteka nuo naujų metų bus uždaryta, nors aptarnauja tūkstantį skaitytojų. Pastatui reikalingas kapitalinis remontas, o lėšų nėra. Todėl šią biblioteką miesto centre teko paaukoti.
Lankydamasi Estijoje, Suomijoje, Švedijoje, Danijoje, J.Matulienė domėjosi tų šalių bibliotekų darbu. Estai aplenkė lietuvius gerindami bibliotekų darbą, o Suomijoje bibliotekų nėra daug, bet jose - aukštas aptarnavimo lygis, spaudiniai žmonėms vežami bibliobusais. "Jei man tektų prognozuoti Lietuvos bibliotekų ateitį, manyčiau, kad kaimo bibliotekas, turinčias 100 skaitytojų ir apkūrenamas krosnimi, reikėtų uždaryti ir iš jų metinių lėšų įrengti bibliobusą. Jis turėtų būti didelis ir geras, jame - lentynose knygos, kompiuteris, telefonas. Vieno tokio bibliobuso pakaktų rajonui. Manau, kad tai reali svajonė. Biblioteka - kultūros, švietimo įstaiga, kurioje renkami, tvarkomi, saugomi spaudiniai ir kiti dokumentai, sisteminamos ir platinamos juose užfiksuotos žinios pažinimo, bendravimo, žmonių sukauptų žinių išsaugijimo, ugdymo ir rekreacijos tikslams. Bibliotekos visada buvo ir bus", - užtikrino J.Matulienė.

Interjerą galima atnaujinti ir nedidelėmis sąnaudomis

"Visą gyvenimą siekiau, kad bibliotekos vidus ir aplinka būtų gražūs. Tai ne knygų sandėlys. Manau, kad savo darbo maža dalelyte prisidėsiu prie bibliotekų jaukumo, patrauklumo. Skoninga, estetiška aplinka - žmogaus kultūros rodiklis", - pasakojo Janina apie savo naująją svajonę, kurioje koncentruojasi rankų ir širdies šiluma. Janinos teigiamos mintys, meilė darbui yra garantai, kai vizija tampa tikrove.

Angelė BUŠKEVIČIENĖ