JAV lietuvių bendruomenės 50-mečiui
Emigracijos bangos
Išskridę lyg paukščiai ir neradę
kelio atgal, lietuviai išsisklaidė po visą pasaulį. Jie gyvena
visuose pasaulio žemynuose. Pirmoji emigracijos banga plūdo
XIX a. viduryje, kai lietuviai bėgo nuo carinės priespaudos ir
nuo ilgametės tarnybos rusų armijoje. Sekdami kitų europiečių
pavyzdžiu, lietuviai traukėsi į naująjį pasaulį - į Ameriką. Apytikriai
50 tūkst. Lietuvos gyventojų, daugiausia vyrai, per Prūsiją keliavo
į Vokietijos uostus ir iš ten - į Amerikos žemyną. Lietuva pasauliui
tada buvo beveik nežinoma. Didžiuma Lietuvos buvo lenkų įtakoje,
todėl ir atvykusius lietuvius lenkais vadindavo. Tiktai Lietuvos
žydai skyrė "litvinus" nuo "poliakų". Dauguma
mūsų tautiečių buvo žemo išsilavinimo ir, atvykę į Ameriką, dirbo
Pensilvanijos kasyklose, Čikagos skerdyklose arba rytinės Amerikos
miestų įmonėse. Nepaisydami tautinio pažeminimo, lietuviai šliejosi
prie lenkiškų parapijų, bet ilgainiui sukūrė savo organizacijas
bei parapijas ir stengėsi svetimame krašte nepražūti. Šiek tiek
užsidirbę, drąsesnieji įsigijo aludes. Sakoma, kad lietuvių apgyventuose
Čikagos kvartaluose beveik ant kiekvieno kampo buvo lietuviškos
smuklės, arba tuo metu vadinami "saliūnai".
Sunkiausia dalia teko anglies kasyklų darbininkams. Technika buvo
primityvi, todėl daug darbininkų žuvo kasyklų gelmėse arba sirgo
"juodųjų plaučių" liga. Be to, lietuviai, lenkai ir
kiti rytinės Europos ateiviai kentėjo nuo anksčiau įsikūrusių
airių darbininkų, kurie visokiais būdais engė "slavų"
imigrantus. Nepaisant sunkių sąlygų, daugumoje miestų ir miestelių,
kur lietuviai būrėsi ir dirbo, buvo pastatytos bažnyčios, veikė
kultūrinės ir įvairių pakraipų politinės bendrijos. Lietuviškų
bažnyčių ir parapijų Pensilvanijoje buvo daugiau negu kitose Amerikos
valstijose. Iki šių dienų buvusiose kasyklų vietovėse dar veikia
25 lietuvių įkurtos parapijos arba misijos, bet lietuvių kunigų
mažai belikę. Sumažėjus juodosios anglies ištekliams, darbo netekę
lietuviai kėlėsi į rytinį Amerikos pakraštį - Niujorką, Bostoną,
Filadelfiją, Pitsburgą ir kitus didesnius miestus, bet didžiausia
dalis susibūrė Čikagoje. Iki šių dienų Čikaga yra vadinama Amerikos
lietuvių sostine. Dar ir šiandien yra išlikę pėdsakai didžiųjų
telkinių, kur lietuviai gyveno ir kovojo, kad išlaikytų savo tautinę
sąmonę. Tačiau ilgainiui jų palikuonys ištirpo svetimųjų įtakoje
ir dauguma per vedybas, mokyklas bei organizacijas įsiliejo į
Amerikos visuomenę. Nedaug vyresniosios kartos atstovų, Lietuvai
tapus nepriklausomai sugrįžo į tėvynę pabaigti gyvenimo. Sunku
pasakyti, kiek iš viso Amerikoje gyveno pirmosios bangos lietuvių
imigrantų, nes daug jų išnyko dėl sunkių gyvenimo ir darbo sąlygų.
Tačiau, kai po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva kovojo už nepriklausomybę,
Amerikoje buvo surinkta daugiau nei milijonas parašų ir įteikta
prezidentui Vilsonui, kad kreiptųsi į Vakarų pasaulį dėl Lietuvos
nepriklausomybės pripažinimo.
Antroji, kiek mažesnė banga, paliko tėviškę ankstyvaisiais
nepriklausomos Lietuvos laikais, daugiausia dėl ekonominių ar
politinių priežasčių. Jų palikuonių ir šiandien tebegyvena Pietų
ir Šiaurės Amerikoje bei Kanadoje. Dauguma jų ypač daug vargo
patyrė Brazilijos džiunglėse, lyg vergai dirbdami plantacijų valdytojams.
Kiti bandė patys ūkininkauti, bet klimato sąlygos tam buvo per
sunkios. Nepaisydami visų vargų, Pietų Amerikos lietuviai išlaikė
lietuvybę. Pasitraukusieji iš tėvynės daugiausia buvo kairiųjų
pažiūrų organizacijų atstovai, bet būrelis lietuvių kunigų sugebėjo
įkurti parapijas, pastatyti bažnyčias ir mokyklas. Jų yra Argentinoje,
Brazilijoje ir Urugvajuje. Jaunimas baigė mokslus, ėmėsi lietuviškos
veiklos, ir šiandien dar gyvuoja jų įkurtos parapijos, organizacijos
ir draugijos. Spėjama, kad Pietų Amerikoje vienu laiku gyveno
apie 100 tūkst. lietuvių. Vėliau kai kurie sugrįžo į Lietuvą arba
persikėlė į Šiaurės Amerikos valstijas. Būtina paminėti, kad didelę
kultūrinę ir tautinę įtaką visų imigracijų lietuviams turėjo Bažnyčia.
Didesnėse vietovėse katalikų kunigų ir vienuolių pastangomis įkurtos
parapijos globojo jaunimą, sudarė sąlygas mokykloms, organizacijoms,
lietuviškai spaudai, įkūrė prieglaudos namus seniems bei paliegusiems
žmonėms, ir patys keliavo šimtus kilometrų, lankydami provincijose
gyvenančius tautiečius. Žinoma, ilgainiui dalis jaunimo nutautėjo
ir įsiliejo į vietinį gyvenimą.
Nustatyta, kad su antrąja imigrantų banga nuo 1926-ųjų iki 1937
metų pabaigos iš Lietuvos emigravo 78 su viršum tūkstančių gyventojų.
Brazilijoje apsigyveno daugiau nei 34 tūkstančiai, Argentinoje
- daugiau nei 16, net Pietų Afrikoje - daugiau nei penki tūkstančiai.
Kiek mažiau lietuvių tada atvyko į Kanadą, JAV ir Palestiną, bet
Amerikoje jau nuo seno gyveno apie 650 tūkst. lietuvių. Pagal
emigrantų skaičiaus proporcinę statistiką, Lietuva buvo viena
iš pirmaujančių Europos valstybių.
Trečioji išeivių, arba, tiksliau pasakius, pabėgėlių banga
pasklido po pasaulį baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Jau
1941 metais, patyrę komunistinės Rusijos siaubingą okupaciją,
seni ir jauni traukėsi į Vokietiją ir Austriją, tikėdamiesi, kad,
pasibaigus karui, Lietuvai bus grąžinta nepriklausomybė ir visi
galės grįžti namo. Apskaičiuota, kad "išvietintų" lietuvių
buvo apie 60 tūkst. Niekas nesitikėjo, kad Lietuva bus okupuota
50 metų. Iš pradžių dauguma žmonių turėjo dirbti karo pramonėje,
kur nuolatos grėsė mirtis nuo sąjungininkų bombardavimo. Kai karas
pasibaigė, pabėgėliai buvo apgyvendinti buvusiose vokiečių kareivinėse
arba karinės produkcijos darbininkų tuščiuose butuose. Čia netrukus
užvirė įvairių tautybių visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas.
Buvo įsteigtos mokyklos, veikė meno ansambliai, teatro grupės,
knygų bei laikraščių leidyklos, vyko sporto varžybos, o tarptautinės
šalpos organizacijos aprūpino maitinimu ir teikė sveikatos priežiūrą.
Pereinamose stovyklose pagyvenus apie ketvertą metų, išvietintiems
asmenims (angliškai "displaced persons") buvo suteikta
galimybė emigruoti į laisvų valstybių kraštus. Skaudančia širdimi
lietuviai paliko laikinas Europos stovyklas ir iškeliavo į platųjį
pasaulį. Didžiausia dalis išvietintų asmenų atsidūrė Amerikoje,
kiti - Kanadoje, Belgijoje, Anglijoje, Austrijoje, Pietų Amerikoje.
Dalis jų buvo mokyti žmonės, inteligentai, tačiau, atvykę į svetimas
šalis, visi turėjo griebtis juodo darbo, kad pragyventų patys
ir išlaikytų šeimas. Ilgainiui gabūs lietuviai išmoko kalbas,
sukūrė tvirtas bendruomenes, įsigijo profesijas, ėmė leisti lietuvišką
spaudą, kurti visuomenines organizacijas, išleido vaikus į mokslą
ir ne vienas šelpė tėvynėje likusius tautiečius, laukdami, kada
Lietuvai bus grąžinta nepriklausomybė. Deja, laukti teko per ilgai.
Vaikų tėvai jau tapo seneliais, jaunimas išėjo mokslus, dažnas
sukūrė mišrias šeimas ir įsitvirtino įvairiose profesijose. Nors
didelė dalis jaunimo aktyviai dalyvauja lietuviškose organizacijose,
mokyklose, tautinių šokių bei sporto grupėse ar suvažiavimuose,
jiems Lietuva - tik tėvų ar senelių minimas gražus, bet tolimas
tėvynės kraštas. Metams bėgant, vyresnieji tapo pensininkais.
Dalis jų, ypač Amerikoje, pradėjo ieškoti galimybių įsikurti toliau
nuo didmiesčių, pietinėse valstijose, kur mažiau susigrūdimo ir
švelnesnis klimatas. Vieni susibūrė Kalifornijoje, kiti - Arizonoje
arba įvairiose vietovėse Floridoje.
Lietuvai pagaliau vėl atgavus nepriklausomybę, pakilo ketvirtoji
išeivių banga. Kaip ir seniau, dauguma įvairiais būdais siekia
patekti į Ameriką, bet naujųjų išeivių yra ir kitose šalyse. Vieni
ieško giminių, kiti - geresnio uždarbio ir geresnio gyvenimo.
Galima sakyti, kad tai irgi ekonominiai išeiviai, atkeliavę ir
pasklidę po didžiuosius miestus Amerikoje, Kanadoje, Australijoje,
Anglijoje ir kitose Europos valstybėse. Ši emigracijos banga tęsiasi
jau visą dešimtmetį ir nežinia, kada ji nuslūgs. Taip pat nežinomas
ir naujųjų ateivių skaičius, bet spėjama, kad jis siekia daugiau
nei du šimtus tūkstančių.
Niekas tiksliai nesuskaičiavo, kiek lietuvių visais laikais apsigyveno
Amerikoje. Vien tik Niujorko uosto žiotyse esančioj Ellis Island
saloje, buvusiame imigrantų pereinamajame punkte, registruota
808,233 tūkst. Amerikon atvykusių lietuvių. Tai - tik senieji
imigrantai. Kiek atvyko po Antrojo pasaulinio karo, galima tiktai
spėlioti arba ieškoti duomenų gyventojų surašymo archyvuose. Turbūt
neklystume pasakę, kad per praėjusius porą šimtmečių vien tik
Pietų ir Šiaurės Amerikos žemyne apsigyveno du su viršum milijonų
lietuvių. Turint omeny, kad šeimos tiek Lietuvoje, tiek užsienyje
yra daug mažesnės negu praeityje, pradedama nuogąstauti, kad lietuvių
tautai, taip pat ir valstybei, gresia išnykimas. 1989 metų gyventojų
surašymas parodė, kad Lietuvos gyventojų sumažėjo beveik 180 tūkst.,
o prezidentas V.Adamkus tradiciniame metų pranešime pastebėjo,
kad paskutiniu laiku iš Lietuvos emigravo apie 230 tūkst. gyventojų,
daugiausia jaunimo. Baugu sužinoti, ką parodys gyventojų surašymo
duomenys, ir verta susirūpinti, kokia bus Lietuvos ateitis, kai
pusę jos gyventojų sudarys tik pensininkai.
Parengė Algirdas ŠILBAJORIS
Florida, JAV
© 2001 "XXI amžius"
