Nežinančiam kur plaukti Laivui nebūna palankaus vėjo
Garsusis JAV politologas Zbignevas
Bžežinskis, puikiai išmanantis pokomunistinio pasaulio reikalus,
savo knygoje "Nebevaldomas pasaulis" pažymėjo: "Alternatyvos
totalitariniam valdymui negali sudaryti nevaldoma, amorali sumaištis".
Argi ne tokią amoralią sumaištį kasdien matome ir girdime iš aukščiausiųjų
tribūnų ir komercinės žiniasklaidos puslapių bei ekranų, jau nekalbant
apie gausybę radijo stočių ir stotelių? Aišku, kitaip ir būti
negali. Juk žiniasklaida yra verslas, bent jau daugelio supratimu.
Tiesa, idealistams atrodo, kad spauda yra kilnesnis dalykas, nelyginant
tam tikra ambona, vieta, kur reiškiamos pačios svarbiausios mintys,
keičiamasi nuomonėmis ir t.t. Matyt, taip yra nusiteikusi dar
nepraradusi idealizmo visuomenės dalis, nes, kai pažvelgiame į
savo valstybės istoriją, matome nuolatinę kovą dėl savo spaudos,
jos praradimo skausmą ir atgavimo džiaugsmą tautos formavimosi
laikais, kai spauda buvo pats didžiausias to formavimosi talkininkas.
Kitas dalykas yra didelis dalies piliečių įsitikinimas, jog (pagal
dabartinį jų supratimą) jie vis tiek gyvena labai blogai ir jiems
reikia kovoti dėl geresnio gyvenimo. Ir dabar daugelis mano, kad
tik negausus elitas gali pasinaudoti šio technologinio amžiaus
suteiktomis galimybėmis, o visi kiti to padaryti negali. Tiesa,
kaip prieš porą metų pažymėjo istorikas prof. Edvardas Gudavičius,
šiandien nėra išgyvenimo problemos. Tai, ką šiandien laikome skurdu
ir badu, prieš porą šimtų metų būtų atrodęs kaip pasiturintis
ir nerūpestingas gyvenimas. Kai kas nemėgsta prisiminti istorijos,
juo labiau jos pasikartojančių paralelių. Tačiau matant, kas vyksta
Lietuvoje - ta nesibaigianti demagogija, politikų persidažymai,
nesiliaujančios vadinamojo elito puotos, netgi teigiant, kad taip
populiarinamos europinės vertybės, - tampa akivaizdu, kad nuo
pat nepriklausomybės atkūrimo posovietinėje Lietuvoje pagrindinė
varomoji jėga yra siekimas kuo greičiau praturtėti. Tai, žinoma,
negalėjo nesuformuoti žmonėse, net ir tuose, kurie sakosi esą
skurdžiai, atitinkamų nuostatų. Tad ir ganome, anot publicisto
Daliaus Stanciko, tokį keistą parodoksalų kentaurą: viena vertus,
piliečiai lyg ir pavydi turtuoliams, pasiglemžusiems visą turtą,
antra vertus, paklusniai juos gerbia, pripažindami jų apsukrumą
ir už faktiškai numestą išmaldą balsuoja ir elgiasi taip, kaip
liepia tie trupinių dalintojai. Ryškiausias to pavyzdys - Kėdainių
oligarchas V.Uspaskich, kuris jau beveik oficialiai vietinių vadinamas
naujuoju kunigaikščiu Radvila... Juk visa Kėdainių valdžia, rajono
ekonomika atsidūrė šio magnato rankose, kaip ir vietinė žiniasklaida.
Vienas toks "išminčius" neseniai teigė, kad tik realistai
gali tinkamai panaudoti, sustatyti į vietas tai, ką iškovoja idealistai.
Taip daugiausia labai neaiškiais būdais susikrautas turtas įgyja
netgi dorovines kategorijas. Mat vis bandoma įdiegti mintį, kad
tik turtuoliai gali gerai valdyti valstybę, nes patys jau pakankamai
prisigrobė ir, būdami valdžioje, nevogs, nes jau yra viskuo apsirūpinę
ir pertekę.
Vadinamasis politinis elitas
- valdančioji partija ir nuo jos "atsiskyrusios" skaidulos
(socialliberalai, "valstiečiai", "moterys"
ir t.t.) - visi jie yra pažangūs ar pažangesni vieni už kitus.
Žinoma, pažangiausieji yra neokomunistai ir jų nuolat "keliama
gerovė". Šitaip gerinant jau susikūrė atskiras luomas žmonių,
kurių valstybinis ir net etninis identitetas yra formalus. Jie
gali būti ir SSKP, ir LDDP, ir socialdemokratais, valstiečiais,
gyvenimo logikais, tautos pažangiečiais, kad tik valstybės suverenitetas
priklausytų ne tautai, o "elitui" ir jo akcijų paketui.
Kas gi gali abejoti, kad tariamai pasikeitusi LDDP susikūrė ne
iš vidaus, iš tautos savasties, o iš išorės, iš SSKP platybių
nuo Karaliaučiaus iki Vladivostoko. Ir vadinamieji socialdemokratai
vis nepamiršta girtis, kad jų pirmtakai atkovojo Lietuvos nepriklausomybę
1918 metais. Beje, A.Brazauskas netgi neslepia ir vis primena,
kad tik komunistai verti valdyti Lietuvą ir jos turtą. Štai ką
kalbėjo prezidentas A.Brazauskas 1995 m. birželio 1 d. susitikęs
su apskričių valdytojais: "Lietuvoje buvo 220 tūkst. komunistų.
Tarp jų - ir aš. Mane, pirmąjį CK sekretorių, išrinko Prezidentu.
Macaitis buvo pirmasis komjaunimo sekretorius - pasidarė apskrities
viršininkas. Visur gi jų pilna! Tai buvo žmonės, išsilavinę, turintys
patyrimo, lojalūs Lietuvai". Apsaugok, Viešpatie, nuo tokio
lojalumo! Remiantis A.Brazausku, ir Kapsukas, ir Sniečkus su Griškevičiumi,
ir kiti jo pirmtakai buvo lojalūs Lietuvai. Vargu ar dar galima
sugalvoti didesnę nesąmonę.
Kaip moko istorija, nepriklausoma
Lietuva neilgai gyvuotų, jeigu jos politikai lemiamos įtakos įgytų
partija, turinti svieto lyginimo tradicijas. Netgi mūsų literatūros
klasikas Jonas Biliūnas, kurį ilgus okupacijos dešimtmečius "žmonių
sielų inžinieriai" skelbė vos ne bolševiku, iš tiesų kelerius
metus bendradarbiavęs su socdemais, vėliau laiške kitam iškiliam
lietuviui, Vasario 16-osios Akto signatarui Jurgiui Šauliui rašė,
kad "cicilikų" politika yra labai silpna ir klajojanti.
Labai taiklus ir teisingas apibūdinimas. "Cicilikų politika"
silpna ir veidmainiška yra todėl, jog ten, kur kovojama dėl tariamo
socialinio teisingumo, nėra ir negali būti filosofijos, gilaus
tikėjimo, tvirtų įsitikinimų - tėra vienintelė naudingumo ideologija.
Juk visa Europos istorija rodo, kad socialdemokratai greitai tapdavo
socialistais, netgi liberalais, tačiau dažniausiai - komunistais.
Tą puikiai matėme ir per atkurtosios nepriklausomybės metus. Lietuvos
socialdemokratai Seime, kartais net suvaidindami opoziciją LDDP,
visada svarbiausiais momentais keldavo rankas pagal Č.Juršėno
komandą. Todėl nevertėtų net priminti, kad kompartija - socdemų
duktė, o LDDP - jų vaikaitė.
Iš kurgi atsirado mūsų tautoje
toks aklas pasitikėjimas tuščiais, aiškiai neįvykdomais įvairiausių
gelbėtojų pažadais? Ogi iš tos pačios Rusijos, kurios patikli
ir tamsi liaudis nuo amžių buvo auklėjama pagal principą: "Kiekviena
valdžia - nuo Dievo". Todėl iki šiol ir Rusijoje, ir Lietuvoje
kiekvienas menko intelekto valdininkas laikomas vos ne Dievo vietininku,
ir jokie valstybės įstatymų pasikeitimai neturi valdininkui, ypač
pasipūtusiems ir labai savimi patenkintiems vadinamiesiems socialdemokratams,
nei įtakos, nei valdžios. Lietuva - sau, valdininkas - sau. O
kam taip nepavyksta, tegu nešdinasi iš tarnybos. Taigi socialdemokratai,
susijungę su LDDP, tapo dar "pažangesni". Ko gero, net
patys pažangiausi. Negali pažangesnės partijos bebūti. Jai priklauso
gausybė visuomenės ir valstybės veikėjų, kurių nė nereikia vardyti.
Jie taip tvirtai ir aiškiai diegia savo programą į gyvenimą, jog
visada nesuklysdami juos atskirsime pagal kiekvieną potvarkį,
nutarimą ar įsakymą. Žinomas dar anos Rusijos satyrikas ir feljetonistas
Tefi, apibūdindamas tokią vienintelę, visažinę ir "pažangią"
partiją, rašė: "Juos jungia raidės PPP - pažangiųjų paralitikų
partija". Deja, ši partija puikiai sugeba manipuliuoti, ypač
kuriant priešrinkiminius scenarijus.
Na, o pastarojo meto Lietuvos
gyvenimas, kai keliamas triukšmas svarstant niekam nerūpinčius
klausimus, priimant tik atskiroms grupuotėms palankius įstatymus,
rodo, tarsi gyventume paskutiniuosus Žečpospolitos laikus, kai
Lenkijos ir Lietuvos soste sėdėjo paskutinis karalius Stanislovas
Augustas Poniatovskis. Tiesa, to karaliaus nevertino Rusijos imperatorė
Jekaterina II ir jos ministrai, niekas nesusigaudė, kas iš tiesų
valdo valstybę, tačiau ponams, valdant tam paskutiniajam karaliui,
buvo auksiniai laikai: norim - puotaujam, norim - pešamės... Taip
ir prauliojo valstybę.
Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas
© 2001 "XXI amžius"