Rusijos politika ir tarptautinis terorizmas

Ar keičiasi Rusijos politika ir kaip? Čia verta padaryti keletą pastabų dėl pastaruoju metu matomų Rusijos politikoje naujų ženklų.
Pirmiausia kyla klausimas, kiek Rusijos politikoje yra konstantų, tai yra tęstinumo ir galbūt net amžino tęstinumo. Nuo Ivano Rūsčiojo laikų iš Kremliaus skelbta, kad Rusija turi valdyti Baltijos jūrą, tuo pačiu ir Baltijos rytiniai pakraščiai turi priklausyti Rusijai. Tai nesikeitė iki Molotovo, ir netgi Gorbačiovo laikais būdavo sakoma, kad čia jokie pokyčiai negalimi - Sovietų Sąjunga niekada nepasitrauks iš tų erdvių. Taigi yra konstantos, kurios ateina iš labai seniai, ir jos slegia Rusijos politinę sąmonę. Kadangi tai liečia mus, pirmiausia prisimenam šį pavyzdį.
Bet, viena vertus, yra konstantos, kita vertus, yra pokyčiai. Tie pokyčiai dabar girdimi gana konkretūs, ir kyla klausimas, ar jie tikri, ar tai kokie nors manevrai. Vakarai ne kartą buvo apgauti - ir Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, ir vėliau, bet galbūt Rusijos geopolitinė savimonė iš tikrųjų kinta, ir tam būtų pagrindo.
Rusija pergyvena labai gilią krizę: socialinę, struktūrinę, ideologinę, moralinę, galų gale - ekonominę. Kas jos ūkyje šiuo metu paremta naftos išgavimu ir pasaulinėmis naftos kainomis, yra sąlygota tų kainų. Tarptautinėse rinkose pradėjus kristi naftos kainoms, Rusijai ateis dar sunkesni laikai, negu buvo ligi šiol. Porą metų prezidentas V. Putinas galėjo jaustis tvirčiau, turėdamas šiek tiek daugiau lėšų kariuomenei ir kitiems vidaus reikalams tvarkyti, nors ne kartą matėme, kokia liūdna padėtis Tolimuosiuose Rytuose ar kur nors Sibiro platybėse, po kiek mėnesių ir metų ten neišmokamos algos ir panašiai. Gyventojų taip sparčiai mažėja, kad Rusijos valdžia, visai priešingai negu anksčiau, kviečia tautiečius grįžti namo. Taigi yra krizė, ir jau aiškiai matoma nauja demografinė problema, kinų problema. Ne tiek Kinijos, kaip valstybės, o kinų gausėjimo Rusijos Tolimuosiuose Rytuose problema. Ten, didžiulėje Rusijos carų prisijungtoje žemyno dalyje nuo Baikalo ežero iki Japonų jūros, būdavo skaičiuojama tik septyni milijonai gyventojų, taigi - tuščias žemynas. O nūnai ten jau gyvena nuo milijono iki trijų milijonų kinų. Ir, matyt, gyvens toliau, rasis dar daugiau. Jie keliasi, apsigyvena, kuria šeimas, ten niekas neriboja vaikų skaičiaus. Smulkus jų verslas, prekyba reiškia ir tam tikrą ekonomikos gaivinimą, ir ženklus, dėl kurių jau seniai atrodė, kad Rusija tik praranda laiką pešdamasi Vakaruose, Europoje, pavyzdžiui, dėl Baltijos valstybių, dėl savo įtakos čia. Tai tikras laiko praradimas, nes Rusijos saulėlydis - Azijoje.
Be to, NATO ir Europos Sąjungos plėtrai einant pirmyn, Karaliaučiaus krašto ateitis taip pat bus kitokia negu dabartis. Dabar ten liūdna. Nelaimės, skurdo, baisių ligų, ekologinio užteršimo vieta Europos vidury neturėtų likti tokia amžiams. Ir patys žmonės nori geresnio gyvenimo. Todėl pradedami žengti žingsniai, apie kuriuos kalbėdavome dar anoje Seimo kadencijoje, kai atvykdavo Kaliningrado Dūmos delegacijos ir išgirsdavo paprastų klausimų: ar jūs gausite teisių pritaikyti krašto įstatymus prie Europos įstatymų, siekti bendradarbiavimo Europoje? Tas laikas atėjo, jau prasidėjo nagrinėjimas, Kaliningrado Dūmos leidžiamų vietinių įstatymų lyginimas su Europos įstatymais, kaip reiktų bendradarbiauti būnant susivienijusios Europos viduryje, be abejo, išlaikant ryšius su Rusija. Čia bus atskiri sprendimai, bet, matyt, centrinė valdžia svarstyti leidžia. Tai irgi labai svarbūs dalykai, kurie jau vyksta.
Galų gale "Kursk" tragedija parodė Rusijos karinės galios nuosmukį, degradaciją - ir techninę, ir moralinę. Vienas iš nejaukiausių įspūdžių norvegų filme, kurį rodė mūsų televizija, buvo vaizdas, kai aukščiausi Rusijos karo laivyno vadai meluoja našlėms, motinoms. Kitą dieną jau sako kitaip, trečią dieną - dar kitaip. Visiems jau žinoma, kad žmonės dar buvo gyvi, bet gelbėjimo pasiūla atmesta, vyriausiasis vadas - prezidentas atostogavo.
Žinome ir tai, koks yra kariuomenės elgesys bei moralinis lygmuo Čečėnijoje. Prie konkrečių pastabų dar prieisime. Taigi yra krizė, kuri gali skatinti Rusijos politinę vadovybę kai ką permąstyti. Aktualūs tokie klausimai, kaip NATO plėtra ir Baltijos šalys. Čia matome jau suminkštintą poziciją, nors, kita vertus, tai gali būti ir labai gudri, sumani pozicija, tartum jau sutinkant ir beveik leidžiant; jeigu Vakarai apsidžiaugs ir pradės tartis, kaip čia "Rusijai leidžiant" užbaigus, tai atrodys, kad toks leidimas buvo reikalingas. O jeigu jis vėl atšaukiamas, tartum atsiranda veto teisė. Čia jautri vieta, bet pajudėta iš buko mirties taško. Taip pat gali būti, kad Rusija nenori prarasti veido, jeigu ji kategoriškai protestuos, o plėtra vis tiek įvyks. Galbūt Rusijos vadovams tai jau pasakyta. Štai toks yra vienas klausimas, tokia būtų viena teigiama krizės pasekmė.
Antras klausimas yra draugystė su pavojingomis valstybėmis ir Vakarų gąsdinimas - su Šiaurės Korėja, Iraku, Iranu, teikimas joms technologijų, padedančių gaminti masinio naikinimo ginklą, ir su tuo susiję tam tikri judesiai Vakarams: jeigu jūs mūsų neklausot, mes draugausim su šitais. Tokia gąsdinimo taktika, ko gero, nepasiteisino. Ypač dabar, išryškėjus pasaulinio terorizmo problemai, Rusijai draugauti su tomis valstybėmis ir sykiu kalbėti, kad ji solidari su užpultais Vakarais, yra tokia dviveidystė ar dviprasmybė, kuri, matyt, negalės tęstis.
Prisiminkime Vladimirą Putiną ir Čečėniją. Žinant, su kokiu aplombu, su labai šiurkščiu žodynu atėjo naujasis Rusijos vadovas - sunaikinti separatistus ir dar kitaip išvadintus žmones, - tai buvo blogiau negu M. Gorbačiovo kadaise paskelbta nuostata: su Lietuva niekada nebus jokių derybų! Po pusės metų derybos prasidėjo. Taigi kartais vadovai tokiais pareiškimais ir veiksmais per daug susiriša rankas. Ir nuostatos, kad Čečėnijos statuso klausimas spręstinas tik jėga (tai yra pirmiau išnaikinsim pasipriešinimą, o paskui ką nors pasirašysime su pavaldiniais), matyt, nepavyko įgyvendinti. Rezultatas yra degradacija. Žinoma, labai pakenkta ir Čečėnijos visuomenei, bet Rusijoje paskatinta visuotinė ir dar didesnė degradacija - žmonės verčiami rasistais, kariuomenė elgiasi siaubingai, teisėtvarka - supuvusi. Pulkininko Budanovo byla tai rodo geriau už bet ką, nes jis, atrodo, išvengs bausmės, nors jis išrengė, išprievartavo (tai dabar ginčijama), pasmaugė čečėnę mergaitę ir atidavė nuogą kūną savo kareiviams toliau niekinti. Nūnai ekspertų komandos nustatinėja, kad jis buvo "per daug susijaudinęs". Čečėnijos visuomenė nerimsta, kad net šitam pabaisai pavyks išvengti bausmės. Taigi Rusijoje degraduoja ir teisėtvarka, ir kariuomenė, ir tada pradedame suvokti, kad šitaip tęstis negali, reikia ieškoti kitų kelių. Dabar matome, kad iš abiejų pusių yra paskirti kontaktiniai įgaliotiniai deryboms - prezidento Putino ir prezidento Maschadovo. Ir žodynas, bent jau Rusijos spaudoje, yra pasikeitęs, kai kalbama apie Čečėnijos parlamentą, vyriausybę ir panašiai. Tik smurtas prieš civilius - Rusijos tradicinis "derybinis argumentas" - nesiliauja.
Ketvirtas klausimas - tai kova prieš terorizmą, prieš tą pasaulinį terorizmą, kurį įkūnija galingos teroristinės organizacijos. Ar nuoširdi bus Rusijos kova ir pagalba? Gal mažai kas atkreipė dėmesį į Vladimiro Putino pasakymą kalboje Berlyne: "Mes visi dėl to kalti". Kitaip sakant, "ir mes, Rusija". Be abejo, kuo Rusija kalta, prezidentas Putinas gerai išmano, nes teroristų rengimas ir jų organizacijų kūrimas Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, Šiaurės Airijoje, - viskas vyko su KGB pagalba arba net ir iniciatyva. KGB turėjo artimų kolegų Stasi - antai vokiečių laikraščiai rašo, kaip buvusios Stasi struktūros Rytų Vokietijoje anuomet bendravo ir dabar kontaktuoja, dirba kartu su ekstremistinėmis musulmonų grupėmis visoje Vokietijoje. Štai klausimas, kur turbūt reikės į kai ką atsakyti. Rusija turi daugybę informacijos apie tas teroristines struktūras per savo buvusį KGB tinklą užsienio valstybėse. O ar padės Rusija jas išardyti? Zbignevas Bžežinskis labai delikačiai pasakė: "Yra daug informacijos, kurią Rusija dar galėtų suteikti". Žurnalistas Rimvydas Valatka pasakė kur kas tiesiau: "SSRS agentų pasodintas tarptautinio terorizmo medis". Tie, kurie pasodino tą medį, tikrai gali padėti, kad jo šaknys būtų pakirstos. Bet ar padės? Šio klausimo bus sunku išvengti. Mes galime vien tikėtis, kad Rusija padarys ar jau yra padariusi, kaip sakė JAV valstybės sekretorius Kolinas Pauelas po susitikimo Šanchajuje, "apskaičiuotą sprendimą". Tolesni veiksmai parodys, ar tikrai Rusija daugiau supranta ir keičiasi, ar tik manevruoja. Bet visi manevrai baigiasi, kai raketa sprogsta ne laiku ir ne vietoj. Todėl tikėkimės galų gale pokyčių į gera, į taiką.

Prof. Vytautas LANDSBERGIS

© 2001 "XXI amžius"