Lietuvos stojimas į NATO rugsėjo 11-osios įvykių
fone
Spausdiname Baltijos instituto,
nevyriausybinės mokslininkų organizacijos, direktoriaus dr. Algirdo
V. Kanaukos straipsnį NATO plėtros 2000-2015 metais tema. Ši tema
aktuali, nes kiti metai - didysis mūsų lūkesčių išbandymas, t.y.
Prahoje įvyks NATO valstybių vadovų susitikimas ir bus tariamasi,
kurią iš valstybių pakviesti tapti nauja NATO nare.
Sukrečiantys rugsėjo 11 dienos įvykiai,
teroristams smogus į Pasaulio prekybos centro ir Pentagono pastatus
JAV, staiga pakeitė ir globalią paradigmą, pagal kurią buvo formuojama
pasaulio geopolitika, o joje mūsų valstybė taip pat turėjo mažutę
ir visiems mums labai svarbią vietą. Mano bandymas įvardinti tos
vietos pasikeitimus, įvykusius šių didžiųjų apokaliptinių įvykių
fone, yra susijęs su pastanga suprasti, kas yra aktualu Lietuvai
šioje naujai atsiradusioje pasaulinės politikos paradigmoje.
Dažnai galima girdėti priekaištus, kad Lietuvoje siaučia jei ne
intelektualinis badas, tai stygius sisteminio, racionalaus, analitiško
galvojimo, kurio dėka būtų įvardijamos problemos, svarstomi trokštami
bei galimi tikslai ir daromi sprendimai.
Todėl ir pravartu pasitelkti tarptautinio masto ekspertus, kurių
išvados dažnai priverčia mus pačius naujai pažvelgti į seniai
žinomus dalykus. Taigi pasitelksime JAV tyrimo ir vystymo korporacijos
(RAND) eksperto Thomas Szayna parengtą ilgalaikę prognozę apie
būsimą NATO plėtrą 2000-2015 metais (ši JAV organizacija ir jos
kvalifikuoti specialistai yra nepaprastai įtakingi, teikiant prognozes
bei rekomendacijas svarbiausioms valstybės žinyboms). Kažkodėl
apie ją Lietuvoje beveik nekalbama, nors yra žinoma, kad užsienio
diplomatai ir kariškiai su šia prognoze yra neblogai susipažinę.
Taigi studijos projekto vadovas ir pagrindinis autorius Thomas
Szayna teigia, kad Slovėnija ir Slovakija bus priimtos į NATO
jau 2002 metais, o Baltijos kraštai - gal tik kitame atrankos
etape - net apie 2007 metus. Jo manymu, Estija yra kiek geriau
pasirengusi narystei NATO , lyginant ją su kitomis Baltijos valstybėmis.
Šioje studijoje yra išdėstyti svarbiausi kriterijai, kuriais NATO
galėtų vadovautis, atrinkdama naujus narius. Vieni iš šių kriterijų
yra apibrėžti labai aiškiai (pavyzdžiui, valstybės biudžeto dydis,
skiriamas gynybos reikalams), kiti - daugiau numanomi ir žymiai
subjektyvesni (pavyzdžiui, būsimos narystės NATO pasekmės viso
regiono stabilumui). Nurodomi tokie kriterijai kaip:
1. Demokratinis valstybės valdymas, susijęs su laisvais ir teisingais
rinkimais (gerbiamos žmogaus teisės; valstybė valdoma, remiantis
įstatymais ir efektyvia teisingumo igyvendinimo sistema, užtikrinamas
institucijų stabilumas, civilių kontrolė kariškiams). Baltijos
šalys šiuo atžvilgiu buvo gerai įvertintos, o Makedonija ir Albanija
- menkiau.
2. Laisvos rinkos ekonomika, kuri yra susijusi su aukštu vidaus
produkto rodikliu vienam gyventojui. Šiuo požiūriu Estija yra
įvertinta žymiai aukščiau nei Lietuva.
3. Tolerantiškas tautinių mažumų traktavimas: pageidaujama, kad
būtų suteikiama racionali galimybė kitataučiams gyventojams įsigyti
pilietybę, puoselėti savo etninę kultūrą ir švietimą. Šiuos dalykus
akylai prižiūri organizacija, pavadinta Freedom House, kuri atlieka
išsamius politinius žmogaus teisių vertinimus. Tad šiuo požiūriu
Baltijos šalys vertinamos "F - Free" (laisvos); Albania
ir Makedonija - "PF- Partially Free" (iš dalies laisvos);
Baltarusija - "NF" (nelaisva).
4. Geri santykiai su kaimyninėmis valstybėmis, nes nenorima, kad
nauja narė, įstojusi į NATO, atsineštų ir naujų problemų, susijusių
su sienomis bei vidiniais ar tarptautiniais ginčais. Lietuva šiuo
požiūriu yra vertinama truputį geriau už Latviją ir Estiją.
5. Karinis indėlis į NATO: nenorima, jog NATO įsipareigotų taip,
kad negalėtų savo pažadų ištesėti. Taip pat nenorima, kad būsimos
kandidatės į NATO būtų labai pažeidžiamos, t.y. jeigu jos yra
per toli geografiškai, būtų per sunku jas apginti, be to, tai
kainuotų pernelyg brangiai ir pačiai NATO.
Būtina pabrėžti, kad 1949 metais NATO buvo sukurta kaip gynybinė
organizacija, reikalinga geopolitinei atsvarai prieš agresyviąją
Sovietų Sąjungą. Todėl priėmimo kriterijai, siekiant narystės
NATO, nuolat keitėsi ir šiuo metu jie yra jau kitokie, nei kažkada
buvo taikomi Turkijai, Graikijai ar Ispanijai. Beje, pasikeitė
ir pats NATO misijos pobūdis, nes atsirado papildoma, ne vien
gynybinė, bet ir taikos palaikymo misija kartu su demokratijos
plėtros, stabilumo palaikymo komponentais, tampančiais vis svaresniais.
Juk demokratėjanti Rusija jau nebelaikoma priešu.
Šioje įtakingoje studijoje yra pateikiama ir visiškai konkreti
prognozė: Slovėnija ir Slovakija bus pakviestos narystei NATO
jau 2002 metais, o Baltijos šalių narystė bus atidėta kitam etapui
- gal tik 2007 metais.
Noriu pabrėžti, kad T.Szaynos ekspertinės išvados buvo paremtos
daugiausia 2000 metų duomenimis ir teorine prielaida, kad geopolitikoje
artimiausiu metu neįvyks nieko katastrofiško. Tačiau visą pasaulį
sukrėtę tragiški rugsėjo 11 dienos įvykiai JAV jau esmingai keičia
šią prognozę ir verčia didžiuosius pasaulio politikus deklaruoti
naujus vertybinius kriterijus, į kuriuos turi atsižvelgti net
ir pragmatiškai mąstantys analitikai.
Šiuo požiūriu, siekiant greitos narystės NATO, Baltijos valstybėms
yra ypač naudinga Čekijos prezidento Vaclavo Havelo (kurio talentas
suteikia jam pasaulinio masto autoritetą) pozicija, kurią jis
išsakė pernai pavasarį: Lietuva, Latvija ir Estija taip pat kuria
vakarietiškas vertybes, tačiau jos buvo jėga išrautos iš Vakarų
civilizacijos ir iki šiol dar jaučia grėsmę bei nesaugumą. Štai
kodėl Baltijos valstybių priėmimas į NATO būtų tiesiog teisingumo
aktas.
Pasak V.Havelo, jeigu Baltijos valstybės nebūtų priimtos į NATO,
tai būtų labai nusivilta Vakarais, atsirastų neviltis bei dvasinis
nuosmukis. Ir todėl Vakarai privalo Baltijos šalis pakviesti narystei
NATO jau 2002 metais, nes, priešingu atveju, atsivers Pandoros
skrynia, ir pasekmės bus neprognuozuojamos (pagal graikų mitologiją
atidarius Pandoros skrynią iššoka gyvatės bei visokie šliužai).
Džordžas Bušas, JAV prezidentas, Varšuvoje ir kituose miestuose
šių metų birželį labai aiškiai pasakė, kad rems Baltijos šalių
priėmimą į NATO. Ir atrodo, kad JAV šiandien yra mūsų svariausias
ramstis, siekiant narystės NATO.
Rugsėjo 11-osios lūžio pasekmės
Rugsėjo 11-osios lūžis nušlavė daugybę
senų ir naivių požiūrių bei pakeitė visą teorinį geopolitinės
strategijos mąstymą.
Galų gale buvo pripažintas JAV pažeidžiamumas teroristų išprovokuotam
karui. Iki tol juk vyravo prielaida, kad JAV teritorija yra tiesiog
nepažeidžiama, išskiriant nebent branduolinio karo atvejį, kuris
savo ruožtu būtų neracionalus, nes nebūtų "laimėtojų",
ir todėl net neįsivaizduojamas. Žinoma, buvo ir priešingų nuomonių,
pranašaujančių Amerikos pažeidžiamumą, panaudojant ne tik branduolinį
ginklą, bet ir cheminį, biologinį bei teroristinį puolimą.
Buvusių priemonių panaudojimas buvo daugiausiai pagrįstas manymu,
kad užtenka vienos apsisaugojimo sistemos. O tuo atveju, jei ji
būtų pažeista, reikėtų žūti ir pačiam agresoriui, o tai jį atbaidytų.
Tačiau dabar atsirado užtektinai tokių, kurie sutinka mirti dėl
savo beprotiškos misijos. Teroristas, kuris žino, kad mirs, bet
vis tiek yra žūtbūtinai pasirengęs įvykdyti savo misiją - tai
jau naujas karinis ginklas, nukreiptas prieš technologiškai smarkiai
pažengusias valstybes. Su tokiu paklaikusiu priešu ir tokia "gyvąja"
ginkluote yra labai sunku kovoti normaliais metodais. Juk šiandieninis
terorizmas - tai ne tik naujas karinis, bet ir psichinis fenomenas.
Tačiau jei JAV kartais nepasisektų suvaldyti teroristų, jie įgytų
puikią galimybę užvaldyti visą pasaulį. Tuomet prasidėtų dramatiška
teroristinės savivalės era.
Vakarai pajuto, kad būtina daug glaudžiau bendradarbiauti su Rusija,
nes jos ir kitų buvusių SSRS valstybių geografinė padėtis tapo
labai svarbi JAV. Rusijai taip pat reikalinga JAV. Ir todėl -
staigi draugystė. O kas iš tos draugystės gaus daugiau naudos?
Tačiau jei karas Afganistane pakryptų JAV nepageidautina linkme,
o Vakarai staiga būtų atkirsti nuo arabų naftos išteklių, tuo
atveju didieji Rusijos dujų ir naftos ištekliai taptų labai reikalingi
Vakarams. Savo ruožtu Vakarų technologija būtų reikalinga Rusijai
tam, kad tuos išteklius galima būtų naudoti. Kita vertus, Rusija
jaučia didelį geopolitinį pavojų, gresiantį jai iš Pietų ir Rytų.
Šiame kontekste svarbus yra ir Rusijos prezidento Putino vaidmuo.
Nors Putinas - buvęs kagėbistas, tačiau kupinas savitvardos, žavesio
ir pasitikėjimo. Amerikiečiai - irgi nepėsti: jie sau šypsosi
ir yra draugiški, nes tai nieko nekainuoja, o kartu palengvina
derybų aplinką ir sustiprina geros valios atmosferą.
Rusijos požiūrį į NATO galima būtų pavadinti operacija "Lapė
vištidėje". Juk iš pradžių NATO ir buvo sukurta dėl iškilusios
Sovietų Sąjungos (Rusijos) grėsmės. Tik dabar to priešiškumo jau
atsisakyta, nes regioninis stabilumas ir taikos palaikymas bei
demokratijos, laisvos rinkos įgyvendinimas tapo svarbiausiais
NATO kriterijais.
Atrodo, kad dabar Rusija, jeigu norėtų tapti NATO nare, didelių
prieštaravimų nesutiktų. Nors gal tuomet Kinija protestuotų, nes
NATO priartėtų prie pat jos sienų. Susidarytų ir gana kuriozinė
situacija: tarkim, jei Baltijos šalys būtų priimtos į NATO prieš
priimant Rusiją, tuomet jos galėtų vetuoti Rusijos priėmimą. Bet
jeigu Rusija pakliūtų į NATO pirmoji, tuomet ji galėtų padaryti
tą patį jau Baltijos šalims. Tad Vakarams gali kilti idėja priimti
Rusiją ir Baltijos šalis vienu metu jau artimoje ateityje arba
kiek vėliau.
Kokia turėtų būti Lietuvos laikysena?
Šiuo metu įvykiai pasaulyje vystosi
tiesiog minties greičiu. Mes nežinome, kas dar gali atsitikti
per iki istorinio susitikimo Prahoje likusius mėnesius. Šiandien
yra žymiai daugiau vilčių pakliūti į NATO, tačiau būkime atsargūs,
nes jei bus patirta kokia nors nesėkmė, turėsime išgyventi pralaimėjimo
kartėlį. Tačiau JAV prezidentas D. Bušas neseniai labai aiškiai
pasakė savo laiške Lietuvos prezidentui V. Adamkui, kad geriausias
būdas pasiruošti narystei NATO - elgtis taip, kaip elgiamės, t.y.
kaip sąjungininkai ("Best way to prepare for NATO membership
is to act, as you are acting, like an ally").
Abejotina, ar Vakarų pasaulis sugrįš į savo pirmykštę rimties
būseną, kuri buvo iki rugsėjo 11 dienos, sukrėtusios civilizacijos
pamatus. Priklausomai nuo pasaulinės kovos prieš terorizmą rezultatų,
mes artėjame prie naujos XXI amžiaus eros. Tikėkimės, kad visiems
mums ji bus išganinga, nors logika šiandien ir nėra galutinis
argumentas.
Dr. Algirdas V. KANAUKA
© 2001 "XXI amžius"