Atnaujintas 2001 m. lapkričio 14 d.
Nr.85
(994)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Laikas ir žmonės
Darbai
Kultūra
Istorijos vingiai
Žvilgsnis
Nuomonės
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai

Ant tūkstantmečio slenksčio, 7

Kalbant apie krašto perspektyvas, liko neaptartas dar vienas, sakytume, svarbus visuomeninio gyvenimo aspektas. Tai Bažnyčios vaidmuo šių dienų Lietuvoje. Kadangi maždaug 90 proc. mūsų valstybės gyventojų formaliai priklauso Romos katalikams, tai ir kalbėsime apie kataliko visuomeninį statusą nūdienos Lietuvoje, kas neatsiejamai susieta ir su oficialia Katalikų Bažnyčios, kaip hierarchinės struktūros, vieta ir laikysena XXI a. pradžioje.
Čia slypi net keli pavojai. Visų pirma mes, kaip pasauliečiai, galime būti apkaltinti kišimusi ne į savo reikalus. Antra, skeptikai ir juos palaikanti nebylioji dauguma gali pasakyti, kad Bažnyčios, ypač katalikybės, vaidmuo vis mažės, nes praktikuojančių katalikų tėra apie 8-10 proc. visų gyventojų (nelygu, kokia statistikos agentūra rengė tyrimus), o likusieji yra "didžiųjų švenčių" arba, pasak vieno iš hierarchų, "šiaudiniai katalikai", todėl nereikia sureikšminti Katalikų Bažnyčios įtakos. Deja, situacija šiandien tokia, kad galima konstatuoti faktų, patvirtinančių skeptikų teiginius, gausą.
Apie katalikybės šaknis Lietuvos istorijoje daug kalbama, ir mes esame anksčiau apie tai minėję pirmose "Ant tūkstantmečio slenksčio" dalyse. Todėl galime pasakojimą pradėti maždaug nuo praėjusio šimtmečio vidurio, kai Lietuva pusei amžiaus pateko į bolševikų nagus. Okupantams kovojant su patriotizmo ir lietuvybės daigais, atsitiko fenomenalus dalykas, nes kaip tik katalikybė, propaguojanti universalizmą, tapo sunkiausiai įveikiamu tautiško savitumo bastionu. Nuslopinus ginkluotą pasipriešinimą ir palaužus intelektualinę opoziciją, Lietuvos Katalikų Bažnyčia tapo tuo paskutiniu laisvės ir pasipriešinimo simboliu, į kurį sulūžo visos bolševikinio totalitarizmo ietys. Nors formaliai neakcentuota Lietuvos laisvės byla, tačiau moralinio atgimimo viltis, pasitelkus religingumą, tapo sąmoningai susieta ir su krašto politine ateitimi. Tikriausiai todėl "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos" leidimas buvo stipriausias mūsų moralinio pasipriešinimo akordas Sąjūdžio eros priešaušryje. Nieko nestebino politikos ir religijos persipynimas, juk ir vienas pirmųjų lietuviškosios kompartijos vadų "saldainių" tautai nuraminti buvo pažadas atiduoti tikintiesiems Vilniaus Arkikatedrą Baziliką 1988 metais.
Per tuos dešimtmečius, kol Lietuvoje Katalikų Bažnyčia tapo nepalenkiamumo bolševikų okupantams simboliu, katalikybė demokratiniame pasaulyje evoliucionavo visai kita linkme. II Vatikano Susirinkimas pabrėžė, kad kunigai neturi kištis į politiką, o tiksliau, Bažnyčia neturi būti “maišoma” su jokia politine bendruomene. Bet niekas dvasininkijai neuždraudė turėti savo pilietinę poziciją.
Bažnyčia net ir šiais moralinio pakrikimo laikais išlieka vienu iš didžiausių visuomenės autoritetų. Ja pasitikima. Kadangi, nepaisydama visos paniekos, demoralizacijos žiniasklaidoje ir subtilaus ignoravimo, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje atsilaikė prieš pigaus populiarumo ir madingumo pagundas.
Po dešimties nepriklausomybės metų katalikų bendruomenei Lietuvoje, manytume, iškilo daug naujų ir gana didelių problemų. Pirmoji yra tikėjimo stiprumo problema. Nors šiandien su katalikybe nekovojama taip atvirai, kaip tai buvo daroma buldozerinio ateizmo laikais, tautos religines tradicijas bandoma griauti kitais, ne mažiau veiksmingais būdais. Apie laisvę, kuri pas mus tapo netvarkos sinonimu, jau kalbėjome. Bulvarinės žiniasklaidos (o ar daug liko nebulvarinės žiniasklaidos?) atakų smaigalys nukreiptas prieš šeimą, kaip tradicinės visuomenės ląstelę, prieš jaunimą, kuris yra imliausias visokioms, netgi kvailiausioms, naujovėms. Dar tikėjimo stiprumas išbandomas daugybės įvairiausių sektų antplūdžiu. Visais būdais trimituojant apie tradicinių (čia vėl labiausiai kliūva katalikybei) religijų "sustabarėjimą", "neįdomumą" ir pan., tuo pat metu stengiamasi įbrukti patikliems tautiečiams teiginius, kad dvasios atgaivą ir stiprybę bei atsakymus į visus gyvenimo klausimus gali suteikti naujosios margos sektos ir sektelės, kurias kai kurie katalikai linkę vadinti naujomis krikščionių bendruomenėmis ar pan. Atidžiau pasižiūrėjus po daugelio iš jų blizgesiu matosi tik deformuotos krikščionybės akligatviai.
Kita yra Bažnyčios vietos visuomenėje problema. Senoji komunistinė nomenklatūra ir jos atžalos, per ekonominius svertus begrįžtanti į politinį Lietuvos olimpą, labai norėtų, kad Bažnyčia būtų suvokta tik kaip pastatas. Puikiai suprasdama, kad negalima (o ir kvaila) kovoti su Bažnyčios įtaka "mokslinio" ateizmo ar kitais spekuliaciniais metodais, ji nusprendė kovoti su neginčijamu katalikybės autoritetu kitaip. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad daugelis sovietmečio "bonzų" per keliolika paskutiniųjų metų ne tik išmoko pagarbiai elgtis su Bažnyčios hierarchais, bet sugeba net ir persižegnoti. Juos nuolat matome Vilniaus Arkikatedroje per bažnytines šventes. Bet jiems Bažnyčia su savo moraliniu autoritetu lygiai taip pat neparanki, kaip ir tada, kai jie statė komunizmą. Juk Bažnyčia akcentuoja dvasinio prado viršenybę žmogaus gyvenime, o "naujieji" lietuviai, aukštindami aukso veršio kultą, priešpriešina jam visokeriopo hedonizmo (kūno malonumai, daiktizmas) atmainas. Todėl šiandien Bažnyčią norima paversti paslaugų tiekėja (sakramentų teikimas) arba suvaryti ją į pastatą. Bet čia pažeidžiamas pagrindinis Bažnyčios postulatas: Bažnyčia - tai ne tik pastatas, kuriame meldžiamasi, ar dvasininkai, aptarnaujantys tuos lankytojus, bet tai ir mes visi, t.y. Bažnyčia yra visa katalikiška bendruomenė plačiąja prasme, gyvenanti visavertį gyvenimą, įsiklausanti ir į pasaulietiškas tos bendruomenės problemas. Tokia Bažnyčia-bendruomenė yra be galo neparanki tiems, kurie siekia dezorganizuoti ir demoralizuoti tautą, paversti ją beveide vartotojų-rinkikų minia.
Iš ką tik pasakytų žodžių iškyla ir trečioji, ne mažiau svarbi Bažnyčios problema. Kalbame apie Katalikų Bažnyčios ir politikos santykį. Šiandien labai populiaru cituoti II Vatikano Susirinkimo nutarimus, draudžiančius dvasininkams kištis į politiką. Tačiau net pats Šventasis Tėvas ragina katalikus būti aktyviais visuomenininkais. Tas plačiai suvoktas visuomeniniškumas anksčiau ar vėliau nuveda prie klausimo, ar gali kunigai "politikuoti". Atsakymas čia lyg turėtų būti neigiamas, tačiau šių laikų Lietuvoje, kai net nepriekaištingą Bažnyčios reputaciją sugebama panaudoti politikavimui ir reitingams kelti (prisiminkime vieno dingusio bankininko nuotrauką Romoje su Šventuoju Tėvu arba teatrališką rankos bučiavimą Vilniaus oro uoste), neutrali Bažnyčios hierarchų laikysena arba subtilus raginimas balsuoti už "sąžininingus" politikus dažnai suklaidina paprastus rinkėjus. Dėl to ir susiformavo nejaukiai unikalus posovietinio lietuviško kataliko tipas, kada žmogus, gerbiąs katalikybę ir reguliariai lankantis bažnyčią, lygiai taip pat reguliariai balsuoja už pokomunistinio raugo veikėjus, t.y. už tuos, kurie dar visai neseniai aršiai kovojo prieš tą pačią Bažnyčią. O juk Šventasis Tėvas ragina katalikus pasauliečius būti aktyviais piliečiais, kas nusako ir jo požiūrį į dalyvavimą politikoje.
Čia yra pavojus nuslysti į kitą kraštutinumą. Štai kaimyninėje Lenkijoje, kur Katalikų Bažnyčios autoritetas ir įtaka yra nepalyginamai didesnė negu Lietuvoje, Bažnyčios hierarchų raginimas nebalsuoti už buvusius komunistus ar jų sąjungininkus šiemet davė greičiau neigiamą rezultatą. Kadangi dešiniosios jėgos buvo susiskaldžiusios ne mažiau kaip Lietuvoje, raginimas nebalsuoti už vienus ir nusivylimas kitais (dešiniaisiais) nulėmė kitą rezultatą - mažą rinkėjų aktyvumą ir didelę pokomunistų (jau ne pirmą) pergalę Lenkijos parlamento rinkimuose. Beje, tas pats gali pasikartoti ir Lietuvoje...
Suprantama, kad "optimali" nomenklatūros svajonė būtų "ribotos, vien pastatinės, depolitizuotos" katalikybės įsigalėjimas. Bet ar įmanomas sielos išganymas, nusišalinus nuo visuomeninės (ir politinės) veiklos? Prisimename Rytų Timoro pavyzdį, labai panašų į Lietuvos ir SSSR kovą. Juk Nobelio taikos premiją gavo ne tik timoriečių partizanų vadas, bet ir to krašto Katalikų Bažnyčios vadovas... O pagal visas direktyvas jis neturėjo teisės kištis į politiką, šiuo atveju į Rytų Timoro bylą. Tai buvo Dovydo ir Galijoto kova, visai netikėtai pasibaigusi mažesnio ir silpnesnio pergale.
Lietuvos Katalikų Bažnyčia turi ką pasakyti žmonėms. Norėtųsi, kad jos balsas būtų girdimas, o ta kovos už laisvę ir teisingumą ugnelė, Katalikų Bažnyčios nešta niūrios bolševikinės okupacijos metais, neužgestų. Ir kad Katalikų Bažnyčia išliktų kovojančia ir nugalinčia Bažnyčia.

Darius VILIMAS

Vilnius

© 2001 "XXI amžius"

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija