Ar esame ekonominiai emigrantai?
Antrajam pasauliniui karui pasibaigus,
Vakarų Europoje susitelkė daugiau kaip keli milijonai įvairių
tautybių žmonių, kurie ieškojo prieglobsčio. Bandyta juos grąžinti
į jų kraštus, bet daugelis nesutiko ir priešinosi. Tarp jų - per
70 tūkst. lietuvių. Šiandien, po 50 metų, Lietuvos ir išeivijos
spaudoje pasirodo straipsnių, kuriuose nagrinėjamas jų statusas:
kas jie? Emigrantai, pabėgėliai, tremtiniai? "XXI amžiuje"
(rugsėjo 12 d., Nr.68) Darius Vilimas viename serijos straipsnių
"Ant tūkstantmečio slenksčio, 6" rašo: "...Per
paskutinį dešimtmetį skaudžiai išryškėjo ir senokai primiršta
"išbėgimo" tendencija. Ji nėra nauja. Lietuvių emigrantai,
gelbėdamiesi nuo carizmo nagų, kėlėsi į svečias šalis dar nuo
XIX a. pabaigos. Prieš gerą šimtmetį Čikagoje jau gyveno beveik
100 tūkstančių lietuvių. Antroji emigrantų banga irgi buvo ekonominė
(išskirta mano - aut.) ir sutapo su prieškario Lietuva".
D.Vilimas, atrodo, nėra tinkamai susipažinęs su antrosios bangos
"emigrantais", pavadindamas juos ekonominiais, tai yra
ieškojusiais skalsesnio duonos kąsnio. Antroji lietuvių banga
paliko savo kraštą dėl visiškai kitų priežasčių. Tai 1940 metais,
Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, buvę užsienyje lietuviai: dirbantys
diplomatinėse tarnybose, studijuojantys kitų kraštų universitetuose.
Išvykę tik laikinai, nebegrįžo dėl Lietuvos politinės padėties.
1941 m. sausio 10 d. Sovietų Sąjunga ir Vokietija pasirašė gyventojų
mainų tarp Lietuvos ir Vokietijos sutartį. Per labai trumpą laiką
- du su puse mėnesio - iš Lietuvos Vokietijon išvyko apie 50 tūkst.
volksdeutsche, o Lietuvon atvyko 6 167 asmenys iš Klaipėdos
krašto ir 14 528 - iš Suvalkų krašto. Lietuva prarado 30 tūkst.
gyventojų (Arbušauskaitė Arūnė. Lietuvos okupantai. Klaipėda,
2001).
Per vienerius sovietų valdymo metus (1940-1941) per sieną slapta
Vokietijon išvyko asmenys, kuriems grėsė pavojus būti suimtiems.
Vokiečių okupacijos metais (1941-1944) buvo prievarta išgabenti
Vokietijon darbams nemažai lietuvių. 1941 metais, prasidėjus Vokietijos
ir Sovietų Sąjungos karui, Lietuvos kariuomenėje tarnavusieji
pakliuvo vokiečių nelaisvėn, vėliau buvo įtraukti vokiečių kariuomenėn
prievarta. Dauguma tarnavusiųjų Vietinėje rinktinėje prievarta
buvo išgabenti Vokietijon į darbo batalionus. 1944 metais vokiečiai
gaudė ir suiminėjo vyrus, apvilko juos vokiečių kariuomenės uniforma,
o kareivio pase įrašė: "freiwillig" - savanoris. Karui
baigiantis, kai kurie lietuviai buvo amerikiečių ir anglų paimti
į nelaisvę, kur praleido keletą mėnesių.
Didžiausia dalis lietuvių paliko savo kraštą artėjant sovietų
ir vokiečių frontui. Rainiuose, Pravieniškėse, Panevėžyje ir kitose
vietose žiauriai nužudytų lietuvių vaizdai ir trėmimai dar buvo
gyvi žmonių atmintyje. Iš kai kurių Lietuvos vietų (Suvalkijos)
vokiečiai įsakė trauktis į Vakarus. Ilgiausios eilės pabėgėlių
gurguolių slinko tolyn nuo artėjančio fronto. Sovietų lėktuvai,
aptikę beginklius pabėgėlius, negailestingai šaudė ir ne vienas
liko "ilsėtis" pakelės griovyje. Kiti, nespėję pasitraukti,
buvo sovietų kariuomenės pagauti ir pasiųsti pas "baltąsias
meškas". Būtų galima paminėti daug įvairiausių nelaimingų
išgyvenimų, kuriuos teko patirti besitraukiančioms nuo artėjančio
fronto pabėgėlių kolonoms. Ne visi turėjo užtektinai maisto, teko
badauti, retkarčiais vokiečiai pamaitindavo skysta sriuba. Jie
traukėsi tikėdamiesi grįžti, kai sovietų veržimasis bus sulaikytas
ar kai Vakarų aljansai užims Pabaltijo kraštus. Deja, Vakarų aljansai
neskubėjo, ir visa Rytų bei dalis Vakarų Europos atsidūrė sovietų
naguose.
Tarptautinės pabėgėlių organizacijos (UNRRA, vėliau IRO) suteikė
žmonėms, atsisakiusiems grįžti į savo kraštus dėl politinių priežasčių,
prieglaudą. Juos vadino ne emigrantais, bet išvietintais asmenimis
- displaced persons (DP). Vokietijos stovyklose apsigyveno
per milijoną įvairių kraštų pabėgėlių. Jų gyvenimo sąlygos buvo
minimalios. Maistas buvo normuojamas ir ne vienam teko pabūti
alkanam.
Stovyklose susibūrę lietuviai netinginiavo. Steigė vaikų darželius,
pradžios mokyklas, o kai kuriose didesnėse - ir gimnazijas. 1945-1949
metų laikotarpiu išleistos keturios abiturientų laidos. Lietuvių
spauda leidžiama labai vargingomis sąlygomis, lietuviai informuojami
apie padėtį Lietuvoje ir pasaulyje. Stovyklose gyvenantieji tikėjosi
(kaip ir Lietuvos miškuose partizanai), kad tuoj tarp aljansų
ir Sovietų Sąjungos prasidės karas ir visi galės grįžti į namus.
Deja, visos viltys buvo bergždžios.
Lietuviai, atsidūrę po Antrojo pasaulinio karo Vokietijos stovyklose,
iš pradžių save vadino tremtiniais. Vokietijoje buvo sukurta Lietuvių
tremtinių bendruomenė, apimanti visus Vokietijoje gyvenančius
lietuvius. Šiandien, kai sakome "tremtinys", dažniausia
turime galvoje Sibiro tremtinius. Manytina, kad "tremtinio"
sąvoka yra šiek tiek platesnė.
Antrojo pasaulinio karo metais po visą pasaulį išblaškyti lietuviai
buvo Sovietų Sąjungos ir Vokietijos konflikto pasekmė. Vakarų
valstybės, iš kurių buvo tikimasi pagalbos, apvylė sovietų okupuotus
kraštus. Vietoj paramos jos buvo pasidalintos tarp karo laimėtojų,
neatsižvelgiant į jų padėtį ir norą.
1946 metais prasidėjo bandymai Vokietijos stovyklose gyvenančius
žmones kur nors įkurdinti. Lankėsi įvairių kraštų komisijos, ieškodamos
darbo jėgos. Pirma verbavo tiktai jaunus, sveikus jaunuolius.
Anglijon ir Kanadon išvyko nemažai lietuvių, vėliau - JAV ir Australijon,
dalis liko Vokietijoje. Nė vienas iš jų nepaliko savo krašto savanoriškai,
ieškodami geresnio gyvenimo arba, kaip rašo D.Vilimas , "ieškodami
skalsesnio duonos kąsnio"! Net išvykdami į kitus kraštus,
ne visi turėjo pasirinkimą.
Atvykę į svetimus kraštus, nemokėdami šalies kalbos, buvo priversti
atlikti dvejų metų sutartį (Australijoje), t.y. dirbti valdžios
nurodytose darbovietėse. Pokariniai darbininkų atlyginimai nebuvo
aukšti. Atvykėliams teko sunkiausi ir nešvariausi darbai: druskos
ir rudųjų anglių kasyklose, prie geležinkelių, fabrikuose, plytinėse,
cukraus nendrių plantacijose ir visur, kur vietiniai nenorėjo
dirbti. Lietuviai nesiskundė, nors ne vienas paslapčiomis braukė
ašarą, prisiminęs savo kraštą. Per daugelį metų, sunkiai dirbdami
ir taupydami, įsigijo namus, o už sąžiningą ir kruopštų darbą
buvo gerbiami ir dažnai darbovietėse skiriami į aukštesnes pareigas.
Bandant išsaugoti gyvybę, negalvojama apie skalsesnį duonos kąsnį.
Viktoras BALTUTIS
Australija
© 2001 "XXI amžius"
|
Baltučių šeima Štadės pabėgėlių stovykloje
1947 metais. Priekyje - motina, už jos - seserys Valė, Genė ir
Zosė, trečioje eilėje - Aleksas, Povilas, Petras ir Viktoras
|