Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys
Įėjusi į pasaulio kultūros istoriją
Apie Amerikos lietuvę profesorę Birutę Ciplijauskaitę
Lietuvoje nedaug yra rašyta ar kalbėta
apie pasaulyje žinomą ispanistikos specialistę Birutę Ciplijauskaitę.
O ji - Viskonsino (JAV) universiteto profesorė, mokslininkė, literatūros
kritikė, vertėja, aktyvi lietuvių literatūros vertintoja ir propaguotoja.
Laisvai kalba, rašo ir skaito paskaitas septyniomis pasaulio kalbomis,
dar keturiomis skaito ir kalba. Jos paskaitų klausėsi visų pasaulio
žemynų (išskyrus Australiją) studentai. Vien Kanadoje ir JAV jos
darbuotasi trisdešimtyje universitetų. B.Ciplijauskaitė yra ne
vieno universiteto senato narė. Parašiusi ir išleidusi apie dvidešimt
knygų lietuvių, ispanų, portugalų, prancūzų kalbomis daugiausia
ispanų literatūros klausimais, dar penkiolikos knygų bendraautorė.
"Poezijos pavasarių" Lietuvoje dalyvė ir prizininkė.
Lietuvių katalikų mokslo akademijos konferencijų prelegentė, ilgai
ir prasmingai bendradarbiavusi su kun. prof. Antanu Liuima.
Kasmet važiuoja į Ispaniją dirbti ir ilsėtis, kur, apsupta ispanų
kultūros, jaučiasi esanti sava. O Lietuvoje, po paskaitų kurso,
kurį skaitė VDU magistrantams 1994-ųjų rudenį, savo lėšomis kas
vasarą siunčia po vieną VDU studentą ar studentę į ispanų kalbos
kursus Ispanijoje.
Gerbdama savo motinos mokytojos Elenos Ciplijauskienės atminimą,
B.Ciplijauskaitė įsteigė jos vardo stipendiją doktorantui, ruošiančiam
disertaciją iš Lietuvos istorijos, kurią pavedė tvarkyti Lietuvių
katalikų mokslo akademijai. O 2001 metais įsteigė dar ir dr. Juozo
Ciplijausko vardo atžymą Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninės
gailestingosioms seserims.
Santūri, reikli sau ir kitiems, gal todėl kai kam atrodanti net
kategoriška, ir niekada nesigirianti savo nuveiktais darbais.
Visą gyvenimą aktyviai dalyvaujanti užjūrio lietuvių veikloje,
giliai išgyvenanti lietuvių kultūros problemas. Savo būstą užpildžiusi
knygomis taip, jog, kaip pati prisipažįsta, nėra net adatai kur
pralįsti, mėgstanti kiekvieną jų "turėti po ranka".
Atrodo neįtikėtina, kad ši laiba, gražaus sudėjimo ir tamsių akių
moteris žiemomis dar ir sniegą kasa nuo savo būsto prieigų.
Birutė gyvena nuosavame vienaaukščiame mediniame name. Tokiame,
kokių pilna Lietuvoje, tik gražiai ir tvarkingai nudažytame. Svarbiausia,
jog namas - Madisono priemiestyje, kur ramuma ir erdvė jam leidžia
skendėti medžių ir krūmų apsuptyje. Turi daržą, kuriame pati dirba
ir mėgsta džiaugtis savo išaugintu prieskonių derliumi. Į darbą
universitete ežero pakrante pėsčiomis eina kelis kilometrus.
B.Ciplijauskaitė gimė Kaune 1929 m. vasario 4 d. Tėvas Juozas
Ciplijauskas buvo žymus gydytojas ginekologas, motina - pedagogė.
Birutė buvo vidurinioji iš trijų seserų. Vyresnioji - Jūratė dabar
yra mikrobiologijos profesorė Monrealyje. Jaunesniosios sesers
vardas - Danutė.
1933-aisiais šeima persikėlė gyventi į Klaipėdą, kur tėvas dirbo
Klaipėdos ligoninės direktoriumi ir gydytojų draugijos pirmininku.
Motina, būdama pedagogė, daug dėmesio skyrė mergaitėms auklėti.
Birutė jau vaikystėje stebino namiškius savo imlumu. Žiūrėdama,
kaip sesuo ruošia pamokas, atsiklaupusi ant kėdės kitoje stalo
pusėje iš atbulos knygos, būdama vos ketverių metų, išmoko skaityti.
1939 metais vokiečiams okupavus Klaipėdą, Ciplijauskai paliko
tik ką pastatytą savo gražų namą ir grįžo į Kauną, kur tėvas buvo
pakviestas dirbti Vytauto Didžiojo universitete. Birutė mokėsi
"Aušros" mergaičių gimnazijoje ir Kauno konservatorijoje.
"Aušros" mergaičių gimnazija garsėjo savo gerais pedagogais.
Birutei ypatingą įspūdį padarė lotynų kalbos mokytojo Juozo Starkaus
pamokos, kurios sugebėjo įdiegti jai ne tik meilę, o tiesiog aistrą
lotynų kalbai, kaip ji pati yra sakiusi. Tas ir nulėmė jos, kaip
kalbininkės, ateitį.
Vokiečių okupacijos metais staiga mirė tėvas. Šeima šią netektį
sunkiai išgyveno. E.Ciplijauskienė vertėsi kaip įmanydama, kad
suteiktų dukroms visokeriopas sąlygas lavintis.
Ir štai 1944-aisiais, artinantis frontui ir sovietams, traukiantis
vokiečiams, motina su trimis dukromis, kurių dvi dar buvo nepilnametės,
pasitraukė į Vakarus. Prasidėjo sunkus ir varginantis pabėgėlių
gyvenimas. Stovykla Sudetų krašte ir darbas ginklų fabrike, o
Birutei tebuvo tik 15 metų. Pasibaigus karui, susiklostė sąlygos
tęsti mokslą. Birutė įstojo į Tiubingeno lietuvių gimnaziją. Čia
dėstė žinomas lietuvių poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas, kuriam darbas
gimnazijoje pasirodė esąs sunkiai pakeliama pareiga. Mestų tą
darbą, tačiau, kaip pats 1946 metais dienoraštyje užrašo, negali,
matydamas kitų mokytojų pasiaukojimą, be to, ir atsakomybę prieš
lietuvių jaunimą. "Yra viena neabejotinai gabi mokinė - Birutė
C., iš kurios, esu tikras, kas nors išeis".
Baigusi gimnaziją Birutė studijavo Tiubingene, Aukštojoje vertėjų
mokykloje, kurioje, savo atkakliu darbu ir gabumais išsiskirdama
iš kitų, išmoko prancūzų kalbą.
1949-aisiais, susidarius Vokietijoje sunkioms ekonominėms sąlygoms
ir atsiradus galimybei išvykti į Amerikos žemyną, Birutė su seserimi
Jūrate, kaip tarnaitės, išplaukė į Kanadą. Per metus išmokusi
anglų kalbą, ji nugalėjo konkurse daugybę savo varžovių ir laimėjo
sekretorės vietą. Dirbdama sugebėjo vakarais mokytis ir dar paremti
savo vyresniąją seserį, studijuojančią Monrealio universitete.
Tuo metu prie Monrealio universiteto Slavistikos katedros steigėsi
lietuvių literatūros sekcija. Bet kas mokysis? Sunki išeivių ekonominė
padėtis vertė visus tik dirbti. O studijos vyks tik tada, jei
atsiras nors du studentai, galintys susimokėti mokestį už mokslą.
Birutė tą padaryti sugebėjo ir pradėjo studijuoti dviese su Kaziu
Veselka. Paskaitas skaitė poetas Henrikas Nagys. Tačiau po pirmojo
semestro kursas buvo panaikintas. Vasarą Birutė išvyko pasitobulinti
į Prancūziją. Iš čia keliavo į Ispaniją pasiklausyti kai kurių
paskaitų (ispanų kalbą buvo jau šiek tiek pramokusi), susižavėjo
ispanų kalba ir literatūra ir atrado savo gyvenimo kelią. Pasirinkusi
ispanų kalbos bei literatūros studijas, mokslus 1956 metais baigė
Monrealio universitete magistro laipsniu. Po ketverių metų iš
Kanados persikėlė į JAV, kur pradėjo dirbti Viskonsino universitete,
o Bryn Maur koledže apgynė filosofijos daktaro disertaciją. Dirbdama
universiteto Humanitarinių mokslų institute, greitai gavo profesorės
asistentės, o vėliau - ir profesorės vardą.
Tačiau pasiektais laimėjimais Birutė neapsiribojo. Dalyvavo ir
beveik kasmet laimėjo konkursus gauti stipendijas tobulinimuisi
ir moksliniams darbams rašyti. Taip B.Ciplijauskaitė važinėjo
po pasaulį, lankėsi ir dirbo įvairiuose pasaulio universitetuose,
skaitė paskaitas. Didėjo ir parašytų knygų ir mokslinių darbų
sąrašas.
1973 metais B.Ciplijauskaitei buvo suteiktas Jon Basco profesorės
garbės vardas. Tai pirmas atvejis, kai šis vardas buvo suteiktas
moteriai. Iš dviejų tūkstančių Madisono valstijos, kurioje yra
Viskonsino universitetas, profesorių šį vardą yra gavę tik penki.
Birutė buvo pakviesta nuolatiniam darbui į universiteto Humanitarinių
mokslų institutą. Atkakliai dirbdama, kasmet vykdama į Ispaniją,
bendradarbiaudama su Ispanijos mokslininkais, B.Ciplijauskaitė
tapo pasaulinio ryškumo ispanistikos specialiste. Jos biografija
išspausdinta Amerikos, Ispanijos enciklopedijose, ją kviečiasi
pasaulio universitetai.
Prisimindama savo studentus, Birutė pažymi, jog uoliausi buvo
Harvardo, Jeruzalės ir Kinijos universitetuose.
Prieš metus tapusi pensininke, B.Ciplijauskaitė dažnai kviečiama
skaityti paskaitų Europoje, Amerikoje ar Azijoje. Pernai pavasarį
apie mėnesį gyvenusi Švedijoje, kur vyko kalbininkų seminarai,
savo didelį darbo krūvį aiškino tuo, jog ispanų kalba dabar smarkiai
populiarėja, ir rimtų šios srities specialistų trūksta visame
pasaulyje.
Kvietimai ir kelionės profesorės nevargina. Keliauti ji mėgsta
aistringai, ypač po tuos kraštus, kuriais pati žavisi. Išskirtiniausia
jai - Italija: jos grožis, jos žmonės, jos kultūra, jos menas,
jos peizažai. Prieš keletą metų išsikvietė savo artimiausią draugę
Lietuvoje dar iš "Aušros" gimnazijos laikų Vidą Kuzmaitę-Kivilšienę
ne į JAV, ne į Kanadą, o į Italiją, kad pati, kaip kvalifikuočiausia
gidė ir žinovė, aprodytų jai Italijos "stebuklus".
Savo veikloje profesorė visuomet žymią vietą skyrė lietuvių kultūrai
puoselėti. Dar gyvendama Monrealyje, aktyviai dalyvavo skautų
ir lietuvių akademinio jaunimo veikloje. Buvo "Neringos"
skaučių tunto adjutantė, Lietuvių akademinio jaunimo valdybos
narė. Persikėlusi gyventi į JAV, įsitraukė į lietuvišką publicistinę
veiklą. Ne tik bendradarbiauja "Drauge", "Aiduose",
"Lietuvių enciklopedijoje", dirba JAV lituanistikos
institute bei Baltų studijų asociacijoje, bet savo straipsniais
kelia išeivijos spaudą į mokslinį, apibendrinantį lygmenį.
B.Ciplijauskaitę visuomet domino moterų problematika. Todėl, tapusi
literatūros specialiste, gilinasi į moterų rašytojų keliamas problemas,
į jų ištakas, apie lietuves moteris rašytojas rašo į ispanų žurnalus
ir į moterų rašytojų enciklopediją ("Encyclopedia of Continental
Women Writers").
Norėdama plačiau paskleisti žinias apie lietuvių kūrybą, B.Ciplijauskaitė
išvertė lietuvių poezijos rinktinę į ispanų kalbą. Knygoje sudėtos
23-ijų lietuvių poetų eilės ir pratarmė apie Lietuvą, jos istoriją
ir literatūrą. Verčia į ispanų kalbą Birutės Pukelevičiūtės, Janinos
Degutytės eiles, Vidmantės Jasiukaitytės prozą. Pati ieško leidėjų
ir džiaugiasi juos suradusi. Pluoštą lietuviškų eilėraščių "Vingt
poetčs lituaniens d'aujourd'hui" yra išvertusi į prancūzų
kalbą. Knyga išleista Nante 1997 metais.
Su savo vertimais Birutė dalyvauja Lietuvoje "Poezijos pavasariuose",
o 1997 metais už nuopelnus lietuvių literatūrai jai paskiriama
Lietuvos rašytojų sąjungos premija.
Savo žiniomis pasaulinės literatūros srityje B.Ciplijauskaitė
mielai dalijasi Lietuvoje. Vieną darganotą rudenį, atvykusi į
Kauną, KTU Moters studijų centre skaitė paskaitų apie moterį ispanų
literatūroje kursą. Vienas pastarųjų metų profesorės kūrybinių
darbų - iš portugalų kalbos išverstas Marce Rodoveda romanas "Moteris
tarp balandžių".
Profesorė mėgsta ir vertina prasmingą korespondenciją. Jos vardas,
kaip "dosnios rėmėjos", įrašytas Madisono universiteto
pagrindinės bibliotekos marmurinėje lentoje. Tai ne tik už vertingas
knygas, bet ir žymių pasaulio poetų laiškus jai, kuriuos ji drauge
su retomis knygomis padovanojo šiai bibliotekai. Dovana buvo įvertinta
dvidešimčia tūkstančių dolerių. Yra ir 100 ispanų poeto Jorge
Guillen laiškų ir korespondencija su Pablo Casals bei kitais sutiktais
įžymiais žmonėmis. Vertėtų pridurti, jog ne sykį, skaitydama Lietuvoje
leidžiamus leidinius, išsakė rimtų pastabų dėl lietuviškai rašomų
užsieniečių pavardžių. B.Ciplijauskaitės nuomone, pavardės rašyba
negali būti transkribuota, o tik skliausteliuose gali būti nurodytas
jos tarimas.
Profesorės Birutės hobis - lietuviškų audinių audimas. Dar gyvendama
Kanadoje susipažino, kaip pati sako, su nuostabia moterimi, žymia
mūsų tautinių audinių audėja, menininke Anastazija Tamošaitiene.
Ne tik susipažino, bet ir ėmė sekti jos pėdomis. Išmoko austi
lietuviškomis staklėmis lietuviškus raštus. Yra išsiaudusi sau
tautinių modeliuotų drabužių, kuriuos mielai dėvi, o ir dabar,
atradusi laisvesnį laiką, skrenda į Kanadą pas A.Tamošaitienę
"pailsėti" prie lietuviškų audimo staklių.
Viename iš neseniai atsiųstų laiškų B.Ciplijauskaitė rašė: "Feministė
nesu (feminizmą ji supranta kaip kraštutinę agresyvią kovą už
moterų teises - aut.), bet apie moterų kūrybą esu daug rašiusi
ir skaičiusi paskaitų. Bet į enciklopedijas kaip "Who is
who in American Women", "Distinguished Women in the
US" ir t.t. atsisakiau būti įtraukta. Užtenka būti "Dictinary
of American scholars", "Who is who in America",
Ispanijos literatūros enciklopedijoje".
Ir toliau pabrėžė, jog šią vasarą, būdama seminare Ispanijoje,
įsitikino ir džiaugiasi, kad feminizmas eina geru keliu: "neberėkia,
neprotestuoja, o kuria".
Pažvelgus į prof. B.Ciplijauskaitės nueitą kelią, džiugu matyti,
kad ši lietuvė moteris ne tik pati įėjo į pasaulio kultūros istoriją,
bet visą laiką dirbo, kad ir lietuvių kultūra taptų pasauliui
žinoma.
Danutė VAILIONYTĖ
© 2001 "XXI amžius"
