Žodžiai nesiskyrė nuo poelgių
Lapkričio 8 dieną suėjo 48 metai nuo Dievo
tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio (1884 02 05 - 1953 11 08) mirties
Arkivyskupui Mečislovui Reiniui net
sovietinėje enciklopedijoje skirta pastraipa, kurioje jis pristatomas
kaip Bažnyčios veikėjas, filosofijos daktaras, Vilniaus kunigų
seminarijos ir Kauno universiteto dėstytojas, vienas Lietuvių
katalikų mokslo akademijos steigėjų ir pirmasis jos sekretorius,
užsienio reikalų ministras, vyskupas, arkivyskupas, Vilniaus,
taip pat Minsko ir Mogiliovo arkivyskupijos valdytojas, parašęs
darbų filosofijos, pedagogikos, psichologijos klausimais, išvertęs
"Psichologijos vadovėlį", bendradarbiavęs žurnaluose
"Tiesos kelias", "Logos", "Soter",
Lietuvių katalikų mokslo akademijos leidinyje "Suvažiavimo
darbai".
Lapkričio 5-ąją Vilniaus Arkikatedroje apie arkivyskupo Mečislovo
Reinio veiklą ateitininkijoje ir nepavykusius čekistų bandymus
jį užverbuoti pasakojo dr. Aldona Vasiliauskienė. Iš valandą trukusios
paskaitos atsirinkome tai, kaip arkivyskupo žodžiai derėjo su
jo poelgiais kritiškiausiais gyvenimo momentais.
Dr. A.Vasiliauskienė akcentavo, kad vyskupas M.Reinys buvo jaunimo
globėjas, dalyvavęs įvairiuose jaunimo sambūriuose, skaitęs paskaitas,
sakęs kalbas ir pamokslus, rašęs straipsnius, palaikęs ateitininkų
veiklą skatinančiu, pagiriamuoju žodžiu, rėmęs materialiai, rūpinęsis
"jaunimo dvasingumo stiprinimu, pareigos ir atsakomybės jausmo
diegimu, meilės Dievui, artimui ir tėvynei gilinimu".
Kai 1930 m. rugpjūčio 30 d. Švietimo ministerijos aplinkraščiu
buvo uždrausta Ateitininkų moksleivių veikla, nedelsiant parengtas
Lietuvos episkopato komunikatas, kurį tų pat metų rugsėjo 22 dieną
pasirašė konferencijos sekretorius vysk. M.Reinys. Tame komunikate
nurodoma, kad aplinkraštis yra neteisėtas, prieštaraujantis Konkordato
XXV straipsniui, nepateisinamas, "nes Ateitininkų moksleivių
organizacija nėra politiškai visuomeninė, bet religinio, tautinio,
kultūrinio pobūdžio organizacija, esanti Vyskupų priežiūroje,
Katalikų Akcijos narė; Ateitininkų moksleivių organizacija yra
naudinga tiek Katalikų Bažnyčiai, tiek Valstybei".
Sveikindamas "Ateities" žurnalą 25-erių metų sukakties
proga, 1936-aisiais vyskupas M.Reinys parašė ateitį numatančius
žodžius: "Dievas, pažintas kaip Aukščiausioji Išmintis, Gėris,
Grožis, įprasmina visą pasaulio istoriją, sudaro tvirčiausią pagrindą
žmogaus kilniam būdui, laiduoja galutinį tiesos bei teisybės laimėjimą
ir, pagaliau, kilnias žmogaus pastangas apvainikuoja didžiausia
nesunaikinama laime. To pasėkoje žmogus, nuoširdžiai mylįs Dievą,
viską gali pakelti: jam nebaugu, kad jam ketina galvą nukirsti,
plėšriems žvėrims duoti sudraskyti, visus jo turtus pagrobti.
Per silpna yra net ir didžiausioji žemiškoji piktybė ir žiaurumas,
kad galėtų sunaikinti nusistatymą žmogaus, kuris tikrai Dievą
pamilo".
Dr. A.Vasiliauskienė pastebėjo, jog kitame straipsnyje "vyskupas
su skausmu kalba apie laisvamanius, religinį indiferentizmą, nereikalaujantį
jokio pasiaukojimo, pasiryžimo, nevaržantį net ir žemiausių geismų.
Kaip atsvara jiems - katalikiškasis jaunimas. Tačiau jis turi
būti dvasiškai stiprus, tvirtos pasaulėžiūros, kad susidariusiose
aplinkybėse neprarastų pusiausvyros, o taptų pavyzdžiu ir kitiems
jais pasekti. Ateitininkai turi rūpintis doru elgesiu, aktyviu
religingumu, atlikti gerus darbus, būti drausmingi ir solidarūs
su visa Bažnyčia, su jos mokslu ir praktika".
Viename interviu vyskupas M.Reinys sielojosi, "kad senesniosios
kartos inteligentų religinis susipratimas pašlijęs. Ypač jie nesupranta,
jog sąmoningas katalikas turi būti ir visuomenininkas. O šioj
srity didelė dalis jų labai apsileidus".
Atėjo didieji išbandymo metai. Jau nuo pat 1940-ųjų okupacijos
pradžios sovietinio saugumo agentai pradėjo sekti arkivyskupo
veiksmus ir žodžius. 1941 metais į Sibirą buvo išvežta daug artimų
arkivyskupo M.Reinio giminaičių: broliai Kazimieras ir Jonas,
seserys Emilija ir Leokadija.
Išlikę KGB archyvuose rasti dokumentai liudija, kad nuo pat antrosios
bolševikų okupacijos pradžios buvo bandoma užverbuoti arkivyskupą
M.Reinį, šantažuojant į nelaisvę patekusių giminaičių likimu.
Svarbiausia buvo išreikalauti M.Reinio pasirašytą bažnytinės vadovybės
raštą - kreipimąsi į "banditus", kviečiant juos legalizuotis.
Arkivyskupas M.Reinys nuo tokio veiksmo kategoriškai atsisakė,
nes "sutinkamai su kanonais, Romos Katalikų Bažnyčia negali
ir neturi kištis į šalies politinius įvykius, be to, jis nesąs
Vilniaus eparchijos vyriausiuoju ir negalįs veikti savo vardu".
Per penkias valandas vykusį "pokalbį" su NKGB arkivyskupas
M.Reinys nepaliko jokios vilties dirbti okupantų naudai. Jis sakė,
jog jo aštuoni giminaičiai išvežti į Sibirą, penki jau ten mirę,
o devintas neseniai areštuotas, nuteistas dešimčiai metų ir išsiųstas
į lagerį. Arkivyskupo žodžiai buvę kieti: "Mano kilnojamas
ir nekilnojamas turtas sugriautas ir išgrobtas. Ir po viso to
jūs norite, kad aš rodyčiau kokį nors bendradarbiavimą su tarybine
valdžia... Kaip galima pasitikėti valdžia, kuri 1941 m. čiupo
šimtus tūkstančių žmonių ir, nepateikdami kaltinimų, trėmė į Sibirą.
Tai daroma ir dabar - taip pat vyksta masiniai areštai ir trėmimai
į lagerius".
Tačiau "saugumas" nenurimo. Arkivyskupui vėl siūloma
mainais už sugrąžintus iš Sibiro dar nenukankintus giminaičius
pasirašyti "kreipimąsi". Atsakymas ir vėl stoiškas,
patvirtinantis tai, ką arkivyskupas iki tol skelbė savo sakytais
ir užrašytais žodžiais. Jis kalbėjo "saugumo" darbuotojui:
"Jeigu dvasininkas savo noru eina bendradarbiauti, tai tegul
sprendžia pagal sąžinę, bet prievartauti negalima... Jūs tikriausiai
žinote apie mano iškvietimą į Valstybės saugumo ministeriją. Aš
gerbiu šią aukštą įstaigą. Bet kada man, arkivyskupui, septyniasdešimtmečiui
senukui pabalusiais plaukais, tiesiai pasiūlė tapti agentu ir
šnipu, mane tai sukrėtė. Man pareiškė, kad parengs specialią agento
instrukciją. Aš manau, kad toks pasiūlymas iš Valstybės saugumo
komiteto buvo įžeidžiantis ir nesolidus".
Kai galutinai nepasitvirtino "saugumo" pastangos įveikti
arkivyskupo M.Reinio užsispyrimą likti tuo, kuo yra - poelgiais
patvirtinančiu savo žodžius žmogumi - 1947 m. birželio 9-ąją parašoma
nutartis dėl M.Reinio arešto. Tų pat metų lapkritį Ypatingasis
pasitarimas prie SSRS Valstybės saugumo ministerijos "nutaria
arkivyskupą M.Reinį už talkininkavimą tėvynės išdavikams, dalyvavimą
antitarybinėje nacionalistinėje organizacijoje ir antitarybinę
agitaciją įkalinti kalėjime 8 metams, konfiskuojant turtą".
Parinktas žiauriomis sąlygomis garsėjęs Vladimiro kalėjimas. Tačiau
ir čia jis buvo Ganytojas: "ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai
stiprino silpnesniuosius, guosdamas žodžiu ir malda bei dalindamasis
ir pačiam taip reikalingais gaunamais maisto produktais".
Jo poelgiai niekada nesiskyrė nuo žodžių.
Arkivyskupo M.Reinio gyvybė neaiškiomis aplinkybėmis užgeso 1953
m. lapkričio 8-ąją Vladimiro kalėjime. Jo kapas, kaip ir daugelio
kitų kankinių, nežinomas. Tik Vilniaus Arkikatedros Tremtinių
koplyčioje ir gimtosios Daugailių parapijos šventoriuje saugoma
po kapsulę žemių, Atgimimo pradžioje parvežtų iš Vladimiro kalėjimo
kapinaičių.
Aldona KAČERAUSKIENĖ
© 2001 "XXI amžius"