Atnaujintas 2001 m. lapkričio 16 d.
Nr.86
(995)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Ora et labora
Susitikimai
Gimtas kraštas
Atmintis
Mums rašo
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai

Lietuvių katalikų mokslo akademijos diena Aušros Vartuose

Vilniuje vyksta Aušros Vartų Gailestingumo Motinos Globos atlaidai. Lapkričio 11-ąją, antrąją atlaidų dieną, į salę prie Šv. Teresės bažnyčios gausiai susirinko Lietuvos katalikų mokslo akademijos (LKMA) nariai ir bičiuliai. Vakarą giesmėmis pradėjus maldos ir liaudiško giedojimo grupei "Karunka" (vadovė Zita Karklelytė), dr. Napaleonas Kitkauskas susirinkusiesiems skaitė paskaitą apie Vilniaus Aušros Vartus, jų sąsajas su miestu ir jo gynybine sistema. Prelegentas pasakojo Vilniaus miesto istoriją ir priežastis, vertusias imtis gynybinės miesto sienos statybos. XIII-XIV amžių sandūroje Vilnius plėtėsi, augo, buvo Vilniaus universitetas, Bokšto gatvė, šv. Mikalojaus, Pranciškonų bažnyčios. Nors kompaktiškai, bet intensyviai virė gyvenimas. Yra užuominų, kad Vilniuje jau tada galėjo būti kažkokių įtvirtinimų. Ištikus dideliam pavojui, gyventojai slėpdavosi gynybine siena apjuostoje Žemutinės pilies teritorijoje. 1365-aisiais kryžiuočiai buvo atėję iki Vilniaus, 1390 metais jie padegė miestą. Po Žalgirio mūšio, praėjus kryžiuočių pavojui, net 250 metų Vilniuje nebuvo svetimos kariuomenės. Tad Vilnius plėtėsi, XVI amžiuje čia buvo statoma daug pastatų, bažnyčių, rūmų. Tik XVII a. antroje pusėje iš rytų pradėjo augti Maskvos kunigaikštystės, o iš pietų - totorių, Krymo chanato grėsmė. Nors 1503-aisiais kunigaikštis Aleksandras su Maskva sudarė paliaubas, bet Maskvos sąjungininkas Krymo chanas nenutraukė puolimų ir siekė Nesvyžių, Slucką, Minską… 1506 metais totoriai buvo pasirodę ir netoli Vilniaus apylinkių. Ir todėl kylanti grėsmė vertė Vilnių apsaugoti. 1503-aisiais kunigaikščio Aleksandro rūpesčiu buvo pradėta statyti Vilniaus miesto gynybinė siena.


Du svarbūs klausimai

Ar bus pripažinta senovės baltų religija kaip dar viena tradicinė religija?
Dvasininkų ir vienuolių socialinis draudimas – privilegija ar teisingumas?

Lapkričio 8-ąją Kauno arkivyskupijos kurijoje įvyko arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus spaudos konferencija, kurioje žurnalistams buvo pristatyta Katalikų Bažnyčios pozicija dėl visuomenėje kilusios diskusijos apie senojo baltų tikėjimo pripažinimo tradicine religija. Dvasininkų ir vienuolių socialinis draudimas valstybės lėšomis buvo antrasis šiuo metu Bažnyčiai rūpimas klausimas, apie kurį spaudos konferencijoje kalbėjo arkivyskupas S.Tamkevičius.

“Bažnyčia pripažįsta prigimtinę žmonių teisę rinktis religiją, kurti įvairias religines institucijas. Valstybės įstatymai turi garantuoti piliečiams teisę išpažinti kokią nori religiją, – sakė arkivyskupas. – Tradicinėmis Lietuvoje pripažįstamos religijos yra tos, kurios veikia mūsų šalyje nuo seno ir paliko pozityvius pėdsakus. Tačiau šiuo atveju būtų naudinga skirti religiją nuo draugijos arba organizacijos, turinčios tikslą išsaugoti senovinį kultūros paveldą


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija