XXI amžius

Nepalūžę audrose

Perkūnas apgadino medį, bet ne žmogų

Juodą kaip smala dangų perskrodė žaibas. Apylinkę sudrebino trinktelėjęs griaustinis. Jis apgadino maždaug už 25 metrų nuo klebonijos augančią liepą. Jos kamiene liko tarsi aštriu peiliu išrėžtas ilgokas griovelis. "Išgyvens medis, užsitrauks jo žaizdos", - žvelgdamas į liepą, kalbėjo Vilūnų klebonas kunigas Juozas Stasiūnas.
Greta Vilūnų bažnyčios gandrai susinešė lizdą. Šiemet jame tris gužučius išperėjo. Gandrai jaučia žmonių meilę, todėl arčiau jų ir glaudžiasi.

Išgražėjo maldos namai

Važiuodamas plentu pastebi tarp medžių pasislėpusią Vilūnų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią. Ant aukštumėlės stovinti ji atrodo be galo patraukli. Saulėje švyti raudoni jos stogai. Iš lauko akmenų statyta bažnyčia - buvusi unitų bažnyčia. Jos gimimo data - 1810 metai.
Bažnyčioje sudėtos naujos pušinės grindys, ant vyrių sukiojosi naujutėlės laukujos durys. Išdažytas vidus, sutvarkyta elektros instaliacija. Šventorius aptvertas metaline tvora. Ne verslininkų, bet parapijiečių lėšomis visa tai padaryta. Aukojo tiek, kiek kas galėjo. Kun. J.Stasiūnas nesigaili čia gyvenantis. Vilūnuose jis - jau 17 metų.

Atsisakė mokslų Romoje

Labai gerais pažymiais J.Stasiūnas baigė Kauno kunigų seminariją. Jam siūlė tęsti studijas Romoje, tačiau iš Molėtų krašo kilęs jaunuolis gundančio pasiūlymo atsisakė savo tėvų naudai. Juozas buvo jauniausias iš trijų Stasiūnų vaikų. Kunigo tėvai mirė tą pačią dieną.
Klebonui arčiau širdies gyvenimas kaime. Jis su jauduliu prisimena gimtąjį Aidiečių kaimą Molėtų rajone. Iš jo daug ką gero atsinešė, dabar tai labai praverčia. Dvasininkas mėgsta ūkiškus darbus, sugeba pasidaryti kėdę. Atliekant bažnyčios remontą, jis galėjo numanyti, kaip tai padaryti pigiau.

Kalneliais nusėtame krašte - vieno geriausių ūkininko sodyba

Kun. J.Stasiūnas siūlė aplankyti ūkininkus Cikanavičius. Iki jo lydėjo pats. "Žiguliukas", klebonui tarnaujantis visą dešimtmetį, paskui save kėlė dulkių stulpus. Kun. J.Stasiūnui siūlė pirkti užsienyje gamintą lengvąjį automobilį, tačiau jo atsisakė, motyvuodamas tuo, kad tokiu važinėti jam būtų per didelė prabanga.
Pasirodė dideli ūkiniai pastatai. Kieme atvykusiuosius sutiko sodybos šeimininkas Antanas Noreika, jau pradėjęs 86-uosius metus, bet pakankamai tvirtas. Gyvenamasis namas - jo perstatytas. Senasis, kurį surentė dar būdamas visiškai jaunas, pasirodė esantis pernelyg žemas. Jį nugriovęs, maždaug prieš 30 metų toje pat vietoje pastatė didesnį trobesį.

Už tvartą - nemenka premija

Už prieškario nepriklausomos Lietuvos laikais statytą tvartą iš valdžios A.Noreika gavo dviejų tūkstančių litų premiją - tuo metu gana didelius pinigus. Ūkinis pastatas atitiko to laikotarpio reikalavimus. Statė jį ant aukštai pamūrytų pamatų, pro stogą "iškišo" kaminą. Ne šiaudais, kaip buvo priimta, bet malksnomis dengė namo stogą.
Iš apylinkės ūkininkų A.Noreika pirmasis sukultūrino pievas. Iš valdžios nemokamai gavo plūgų. Antanas laikė du darbinius arklius ir du kumeliukus. Užaugintus juos parduodavo. Geras arklys tuo metu kainavo apie 500 litų. Prastesnį buvo galima įsigyti ir už 200-300 litų.

Grūdams nesunkiai rasdavo pirkėjų

Arkliais įdirbta žemė subrandindavo neblogą derlių. Joje pusėtinai augo rugiai, kviečiai ir avižos. Gerais metais prikuldavo po tris keturias tonas iš hektaro. Grūdus supirkdavo "Lietūkis". Jis greitai atsiskaitydavo. Grūdų veždavo ir į Jiezno turgų. Krizės metais centneris (50 kg) rugių kainavo apie penkis litus, prieš karą - jau dešimt litų. O salietros kilogramas kainavo tiek, kiek ir kilogramas grūdų. "Nepalaiko dabar valdžia ūkininko. Už toną trąšų jis priverstas mokėti netoli tūkstančio litų, nors už rugių maišą tegauna 15 litų", - sakė senasis ūkininkas A.Noreika.

Žemdirbys pirmenybę teikia mokslo naujienoms

A.Noreikos žentas Vytas Cikanavičius - vienas geriausių Kaišiadorių rajono ūkininkų. Jo ir uošvio nuomonės apie žemę dažnai nesutampa, tačiau tarpusavyje jie niekada nesipyksta. "Uošvis arė žemę arkliais traukiamu plūgu, aš - traktoriumi", - šypsojosi 57 metų V.Cikanavičius.
Kieme - pakankamai geros žemės įdirbimo technikos: naujas "Belorusas", pavažinėtas, bet gana patvarus vokiškas kombainas. Per dieną juo įmanoma nukirsti dešimt hektarų javų. Perkant traktorių ir kombainą, valstybė dengė 25 procentus jų kainos.
Pas žinomą ūkininką ne kartą buvo surengtos rajono Lauko dienos. V.Cikanavičius artimai bendrauja su Žemės ūkio konsultavimo tarnyba. Jis nė gramo trąšų neišbarsto be reikalo, protingai naudoja pesticidus.

Pieno gamyba - jau verslas

Saugomos "elektrinio piemens", laukuose rupšnojo žolę apie 20 karvių. Dauguma jų buvo sukergtos su holšteino veislės buliumi, todėl yra pieningos. Ne naujiena Cikanavičiams, jeigu per laktaciją iš vienos karvės primelžia per šešis tūkstančius kilogramų pieno. Lietuvos juodmargių pieną iš namų paima "Kauno pienas". Kasdien iš Cikanavičių kiemo jis išsiveža maždaug 300 kg pieno. Už aukščiausios rūšies pieno kilogramą moka 60 centų. Supirkinėti pieną siūlėsi Varėnos ir Širvintų pienininkai, tačiau Cikanavičiai jų siūlymų atsisakė. "Geriau gauti mažiau, bet esi užtikrintas, kad kauniečiai laiku sumokės", - Kauno pieno įmonę gyrė kaišiadoriečiai ūkininkai Cikanavičiai.
Šieno, šienainio prisipjauna, kukurūzų silosui užsiaugina savo ūkyje. Cikanavičiai turi apie 140 ha žemės. Ateityje jie nori laikyti net 60 karvių. Baigiamas įrengti tvartas, jame daugelis darbų bus mechanizuota. Dabar montuojama švediška melžimo įranga. Ūkininkai gyrė ją montuojančiųjų darbą.

Techniką pataiso namuose

Sugedus technikai, Cikanavičiai ją susiremontuoja patys. Suvirinti ar ištekinti sugeba sūnus Eugenijus. Jis yra baigęs Daugų žemės ūkio technikumą, turi techniko mechaniko diplomą. Eugenijų nuo mažens traukė technika.
Per karščiausią darbymetį ūkininkai samdo traktorininką. Jam suteikiamos visos socialinės garantijos. Atlikti praktiką ūkyje pasiprašė vienas Aukštadvario žemės ūkio mokyklos moksleivis. Praktikantui buvo mokamas atlyginimas.
Tačiau, pasak Eugenijaus, nors ir didelė bedarbystė, tačiau sunku nusisamdyti padorų žmogų. "Arba geria, arba tingi", - trumpai drūtai tokius "pagalbininkus" įvertino jaunasis ūkininkas E.Cikanavičius. Todėl dažniausiai ūkiškus darbus nudirba jis, jo žmona Gitana ir tėvai.

Suranda laiko ir dvasinei atgaivai

Visi Cikanavičiai - Vilūnų krašto žmonės. Eugenijus su Gitana augina keturis vaikus: sūnų ir tris dukras. Vyriausiam jų vaikui - dešimt metų, jauniausiam - trys mėnesiai. Vyresnėliai, be įprasto mokslo Vilūnų pagrindinėje mokykloje, vežiojami mokytis muzikos. Jų tėvelis irgi myli muziką. Neseniai Vilūnuose susibūrė kaimo kapela. Joje jaunasis ūkininkas muša būgną ir dainuoja. Kapela jau koncertavo rajone. Į repeticijas Eugenijų išleidžia namiškiai, prisiimdami sau jo darbus. Paklaustas, ar patinka gyventi kaime, 30 metų ūkininkas E.Cikanavičius sakė: "Nesugebėčiau tapti kokiu nors komersantu. Mėgstu konkretų darbą".

Ne pro šalį padirbėti užsienyje

Lenkijoje E.Cikanavičiui teko domėtis, kaip kuriami pienininkystės ūkiai. Ten jie sulaukia nemažai paramos iš valstybės, nėra problemos gauti lengvatinį kreditą. "Lenkijos ūkininkai yra užtikrinti dėl savo ateities, o čia dirbi ir nežinai, kas iš to išeis", - kalbėjo Eugenijus.
Jau sukūrusiam šeimą su Ūkininkų sąjungos pagalba pavyko išvažiuoti padirbėti į Daniją. Pas ūkininką šėrė kiaules. Dirbo po aštuonias valandas. Norėdamas padirbėti viršvalandžius, turėjo tam gauti leidimą. Danijoje dirbdamas lietuvis nejuto jokio išnaudojimo. Už pinigus, kuriuos jis užsidirbo per tris mėnesius užsienyje, tuo metu buvo galima nupirkti pusę "Beloruso".

Pieną parduoda pigiau, nei jis vertas

Kaip geriausiam Kaišiadorių rajono ūkininkui, V.Cikanavičiui visą savaitę teko praleisti Švedijoje. Iki šios dienos jis išsaugojo malonius įspūdžius, patirtus šioje Skandinavijos šalyje. Švedijoje daug dėmesio skiriama ekologiniam ūkininkavimui. Stipriai žemdirbius remia valstybė. Pienininkyste besiverčiantys ūkininkai laiko po šimtą ir daugiau karvių. Už pieno kilogramą jie gauna apie 1,2 lito. "Lietuvoje kai kur už aukščiausios rūšies pieno kilogramą nesumoka net pusės lito, nors jo gamyba atsieina 80 centų", - stebėjosi kaišiadoriškis ūkininkas.

Sodas ir bitės - senojo ūkininko rankose

Cikanavičių sodyboje Lankakiemyje - didžiulis sodas. Savo rankomis jį užveisė senasis ūkininkas A.Noreika. Sode buvo apie 120 vaismedžių. Kai kuriuos dėl senumo teko išnaikinti. Dabar vaisius duoda apie šimtas vaismedžių. Tebežaliuoja dar vokiečių okupacijos metais sodintos obelys. Jų obuoliai išsilaiko iki naujojo derliaus.
Maždaug prieš 50 metų A.Noreika susidomėjo bitininkyste. Kaip elgtis su bitėmis, jis mokėsi iš savo žmonos. Tuomet ji tvarkė bičių ūkį. Vienu metu Cikanavičių sodyboje buvo net 20 avilių, dabar jų - 14. Senolis švytėjo kalbėdamas apie šių metų medaus derlių. Iš kiekvieno avilio jis prikopė maždaug po 30 kilogramų medaus.

Senolis dar nežino, kas perims bites

A.Noreika ir jo žmona, su kuria susituokė turėdamas vos 19 metų, išaugino dvi dukras. Žmona, nors už vyrą metais jaunesnė, tačiau prirakinta ligos prie patalo. "Nežinai, ką likimas tau paruoš", - sielojosi 85 metų A.Noreika.
Bites senolis apeina beveik nesisaugodamas. Nesutinsta bitės įgelta ranka. Nėra alergiška ir dukra Elena. Pasiteiravus, kam linkęs perduoti bičių ūkį, A.Noreika sakė: "Dar nežinau. Vaikaitis Eugenijus labiau prie technikos linkęs, gal iš provaikaičių kuris nors bus bitininkas".

Netgi sekmadieniais užversti darbais

Maža Vilūnų parapija. Joje - apie 200 katalikų. Sensta žmonės. Šiemet parapijoje buvo 16 laidotuvių. Tačiau bažnyčia nebūna tuščia. Pasimelsti į ją ateina 60-70 parapijiečių. Pagarbiai apie kleboną atsiliepė Elena Cikanavičienė: "Kunigas - jau kaip savas, su juo galima ir pasiginčyti, jis neprimeta savo nuomonės".
E.Cikanavičienė daugelį metų išdirbo apylinkės tarybos sekretore. Ji - bene vienintelė rajone, užėmusi tokias pareigas, nebuvo partijos narė.
Į bažnyčią pagarbiai žiūri visi Cikanavičiai. V.Cikanavičius pasidžiaugė, kad krikštyti vaikaičiai. Jaunieji Gitana ir Eugenijus gyvena Vilūnuose. Jiems ten namą paliko Elena ir Vytas, persikėlę gyventi į Lankakiemį. Netoli nuo jo iki Vilūnų. Sekmadieniais Cikanavičiai stengiasi nepradėti didesnių darbų, tačiau nemelžtų karvių jie nepalieka.

Susigalvoti darbo turėtų jo neturintis

Kolūkio gyvavimo laikais V.Cikanavičius dirbo vairuotoju ir kombainininku. Jam pažįstama vos ne kiekviena Vilūnų žemės pėda. 57 metų vyras neslėpė, kad už darbą buvo apdovanotas trim ordinais, turėjo ir medalių. "Ir kolūkyje dirbau kaip sau, todėl ūkininkauti man nėra sunku", - sakė Lankakiemio kaime įsikūręs žmogus. Pasak jo, ir tris hektarus turintis gali susigalvoti sau darbo. Tai nuolat turėtų būti jo mintyse.
A.Noreika kaip per dūmus prisimena savo tėvą. Šešerių metų jis tapo visišku našlaičiu. Motinos tėvas pasamdė berną. Valdžia jį skyrė Antanuko globėju. Paaugęs našlaitis griebėsi ūkio darbų. Net ir garbaus amžiaus sulaukęs, A.Noreika nenusėdi be darbo.

Bronius VERTELKA

Vilūnai-Lankakiemio kaimas, Kaišiadorių rajonas